Išgirdus žodį „sausra“, prieš akis iškyla karštas be lietaus laikotarpis, kuris gali sukelti skausmingų socialinių problemų net ekonomiškai stipriose šalyse. Per pastaruosius tris dešimtmečius sausros nuniokojama ES teritorija gerokai padidėjo (metinis vidurkis kito nuo 6 iki 13 proc.), o tai Europos ekonomikai kainavo ne mažiau kaip 100 mlrd. eurų. Pastaraisiais metais Lietuvoje padažnėję ilgesni ar trumpesni sausringi laikotarpiai priminė, kad ir mūsų krašte galimos sausros.

ES Komisija atkreipė dėmesį į šią aktualiją ir 2007 metais išleido Komunikatą, kuriame pažymėjo būtinybę spręsti didėjančio vandens trūkumo ir sausrų poveikio problemą Europos Sąjungos mastu, užtikrinant vandens ištek­lių apsaugą ir skatinant tvarius vandens naudojimo būdus. Šiame dokumente nurodoma, kad didžiausi vandens vartotojai ES yra žemės ūkis (64 proc.), energetika (20 proc.), viešasis vandens tiekimas (12 proc.) ir pramonė (4 proc.). Kartu pažymima, kad su sausromis vis dar kovojama pasitelkus krizių valdymą, kadangi ekstremaliems įvykiams nepasirengiama iš anksto.

Meteorologai ir hidrologai sausrą apibūdina iš bendresnio stebėjimo taško: kaip padėtį, kai tam tikro regiono atmosferoje ir dirvožemyje pastebimas didesnis negu statistiškai tikėtinas tam regionui vandens trūkumas. Žemdirbiui labai svarbu, ar užteks šulinyje vandens maistui ir gyvuliams girdyti, ar bus kur pripildyti purkštuvo baką, tačiau akys dažniau kryps į pasėlius ir žolynus, nes jie yra pradinis ūkio gerovės šaltinis. Taigi jam svarbi ir kita, žemės ūkio ar dirvožemio, sausra. Ji pasireiškia tuomet, kai vandens būna per mažai, kad būtų galima pasiekti įprastinį augalų derlių. Tokia sausra gali susidaryti ne tik dėl kritulių stokos, bet ir nuo tokių veiksnių, kaip netinkama žemės dirbimo sistema, netikslus laistymo sistemų darbas.

Dažniausios – vidurvasario sausros

Žemės ūkio sausra dažniausiai pasireiškia po meteorologinės sausros (smarkiai sumažėjus kritulių kiekiui), bet dar prieš prasidedant hidrologinei sausrai (kai krenta upių, ežerų bei kitų vandens telkinių vandens lygis). Lietuvos hidrometeorologų ilgamečių stebėjimų duomenys rodo, kad stichinės sausros dažniausiai pasitaiko nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio, kai dažniau vyrauja karšti ir sausi orai, o produktyviosios drėgmės atsargos dirvožemyje mažiausios.

Žemės ūkio augalų derliaus nuostoliai konkrečiame lauke priklauso ne tik nuo sausringo laikotarpio trukmės, bet ir nuo augalų rūšies bei veislės, jų išsivystymo tarpsnio, dirvožemio savybių ir kitų veiksnių. Yra žinoma, kad nuo stichinių sausrų labiau nukenčia bulvės ir kukurūzai, reikalaujantys daugiau drėgmės liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Žieminiams ir vasariniams javams labai reikalinga drėgmė nuo vamzdelėjimo iki plaukėjimo tarpsnio, todėl jiems pavojingiausias drėgmės trūkumas yra gegužės ir birželio mėnesiais.

Kad būtų galima įvertinti sausros mastą ir galimą poveikį augalams, tenka naudotis specialiomis metodikomis ir kriterijais. Palmerio sausros indeksas, plačiai naudojamas JAV, skirtas ilgesnio periodo (mėnesio ar kelių mėnesių) sausroms įvertinti. Palmerio metodo pagrindu sukurtas pasėlio drėgmės indeksas (angliškai: The Crop Moisture Index (CMI)) tinka trumpesniam laikotarpiui. Lietuvos agronomams ir mokslininkams labiau žinomas Selianinovo hidroterminis koeficientas (HTK), kuris dažnai taikomas apibūdinant drėgmės sąlygas žemės ūkio augalų vegetacijos laikotarpiu, o taip pat vertinant sausrą kaip ekstremalų įvykį. Augalų vegetacijos laikotarpiu jam apskaičiuoti užtenka kritulių kiekio ir temperatūrų sumos.

Be jau išvardintų koeficientų bei indeksų, daugelio šalių praktikoje plačiai taikomas FAO rekomenduotas Penman–Monteith indeksas. Svarbiausias veiksnys, lemiantis sausrą, yra kritulių stoka. Tačiau, pažvelgus į šį reiškinį plačiau, matyti, kad vandens išgaravimas per lapus (transpiracija) ir iš dirvožemio (evaporacija) taip pat yra labai reikšmingi procesai. Abu kartu šie procesai vadinami evapotranspiracija. Penman–Monteith indeksas parodo būtent evapotranspiracijos potencialą.

Situacija šalyje ir konkrečiame lauke gali skirtis

Bendrųjų dėsnių žinojimas, pagrindinių kriterijų nustatymas yra labai naudingi vertinant susiklosčiusią situaciją šalies ar regiono mastu, tačiau žemdirbiui tokios informacijos nepakanka, kad galėtų priimti tinkamus sprendimus ūkio, juo labiau lauko ar jo dalies, mastu. Mokslininkai jau sukūrė kelis ganėtinai sudėtingus modelius, kuriuose integruotos žinios apie klimatą, dirvožemį, augalų genetines savybes, auginimo ypatumus leidžia geriau įvertinti vandens balansą ir sudėtines jo dalis konkrečiomis sąlygomis. Modeliai taupo laiką ir lėšas, nes sumažina ilgalaikių didelių apimčių eksperimentų poreikį. Lietuvos žemdirbystės institute šiuo metu atliekami tokio tipo kompiuterinio modelio DSSAT V4, kuriame pritaikytas Penman–Monteith metodas, tinkamumo tyrimai.

Vandens balansui augalų pasėlyje apskaičiuoti reikia žinoti, kiek iškrito kritulių, kiek vandens išgaravo iš dirvos, kiek išgarino augalai, kiek susigėrė į gilesnius dirvožemio sluoksnius ir nutekėjo dirvos paviršiumi. Melioracijos specialistai, projektuodami drenažą, atsižvelgia į daugelį veiksnių ir priima atitinkamus sprendimus, tačiau ir agronomams laikas giliau ir plačiau pažvelgti į pastaraisiais metais smarkiai besikeičiantį vandens balansą.

LŽI Valinavos tyrimų poligone įrengtose drenažo sistemose pastaraisiais metais pastebima, kad, pavasarį nutekėjus drėgmės pertekliui, vėliau vanduo drenažu beveik nebeteka. Sumodeliavus vandens balansą miežių pasėlyje matyti, kad evapotransipracijos potencialas yra daug didesnis negu iškrintantis kritulių kiekis. Tad nuo dirvos paviršiaus (evaporacija) bei augalijos (transpiracija) garinami ne tik krituliai, bet ir dirvoje esanti drėgmė. Skirtumas tarp potencialios evapotranspiracijos ir kritulių buvo ypač didelis 2006 metais, kai Lietuvoje nuo sausros nukentėjo dideli pasėlių plotai.

Irometrai – nebrangu, bet veiksminga

Modeliai, kad ir kokie sudėtingi būtų, negali tiksliai įvertinti visų aplinkybių, susiklosčiusių konkrečiame lauke, todėl negali pakeisti tiesioginių drėgmės matavimų. LŽI Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus bandymų laukuose jau antri metai įkasami dirvos drėgmės stokos matuok­liai – irometrai, kurie labai paprasti, nebrangūs, prienami žemdirbiams.

Iš gautų rezultatų matyti, kad 2007 m. pavasaris ir vasaros pradžia buvo sausoka, tad buvo galima prognozuoti tam tikrų derliaus nuostolių. 2008 m. sausringi orai kėlė grėsmę jau nuo gegužės mėnesio antros pusės. Dotnuvoje tai pasireiškė netolygiai sudygusiais ir labai nevienodais vasarinių javų, rapsų ir kitų augalų pasėliais.

Irometrai galėtų būti naudingi ne tik drėkinamuose laukuose, kur ūkininkai gali labai efektyviai reaguoti į pasikeitusias meteorologines sąlygas, bet ir kituose pasėliuose: pavyktų laiku patikslinti planus, kokio ir kokios kokybės derliaus laukti konkrečiame lauke, koks rizikos laipsnis, kad pasėlis nukentės nuo sausros, tiksliau įvertinti, kokios yra vieno ar kito lauko drėg­mės sulaikymo savybės.

Paminėtos priemonės tėra tik nedidelė dalis prevencinių būdų švelninti sausrų padarinius. Reikia platesnio požiūrio kuriant prevencines strategijas nuo sausrų bei jų daromos žalos. Galimi šios problemos sprendimo būdai – pakantesnių sausroms augalų veislių pasirinkimas, optimalus dirvoje esančio vandens taupymas bei išnaudojimas renkantis atitinkamas žemės dirbimo ir sėjos technologijas, pasėlių mulčiavimas. Taikant priemonių kompleksą, galima tikėtis geresnių rezultatų švelninant sausros poveikį pasėliams.

Akivaizdu, kad vandenį būtina naudoti taupiai visur – prausiantis, laistant augalus. Peno apmąstymams šia tema gausu spaudoje ir interneto erdvėje. Štai bendroje Nyderlandų Tventės universiteto ir UNESCO-IHE Vandens švietimo instituto interneto svetainėje Water Footprint (Vandens pėdsakas) pateikiama įdomi, suklusti verčianti statistika: vienam kilogramui jautienos pagaminti reikia 15 500 litrų vandens, kilogramui kukurūzų išauginti – 900 litrų vandens, o tokiam įprastam rytiniam ritualui kaip puodelis kavos paruošti, jei viską suskaičiuotume, reikia 140 litrų vandens.