03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/11
Stiklinė pieno moksleiviui
  • Viktoras TROFIMIŠINAS, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Vienas iš būdų palaikyti pieno gamybos lygį – skatinti jo vartojimą. Europos Sąjunga daugiau kaip 30 metų remia nemokamą pieno ir jo produktų dalijimą ugdymo įstaigose, pratindama vaikus vartoti pieną kasdien. Lietuvoje per penkerius metus norimų rezultatų nepasiekta: nemokamai pieną geria tik apie penktadalis darželinukų ir pradinių klasių moksleivių.

Programos „Pienas vaikams“ idėją Lietuvoje palaikė gamintojai ir perdirbėjai, tikėdamiesi iš to uždirbti ir užsiauginti vartotoją. Žemės ūkio rūmų pirmininkas ir pieno ūkio savininkas Bronius Markauskas prisimena ir pats planavęs parduoti pieną Klaipėdos ugdymo įstaigoms. „Tikėjomės, kad galėsime tiesiogiai parduoti pieną mokykloms ir darželiams, o šie bus suinteresuoti pirkti iš ūkininkų, nes gaus paramą“, – sakė B. Markauskas. Pasak programos „Pienas vaikams“ kuratorės, Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros vadybininkės Nijolės Samuolienės, ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės, gaminančios pieną, programoje nedalyvauja, nors turi galimybę.

Iš perdirbimo įmonių tiesiogiai programoje kaip paramos gavėjas nuo 2005 metų dalyvauja „Žemaitijos pienas“. Kitos pieno perdirbimo įmonės („Panevėžio pienas“, „Kauno pienas“, „Mažeikių pieninė“, „Rokiškio pienas“, „Varėnos pienelis“, „Pasvalio sūrinė“, „Lukšių pieninė“) dalyvauja netiesiogiai – jos nėra paramos gavėjos, bet jų gaminamus pieno produktus perka ir vartoja ugdymo įstaigos.

Šią vasarą Europos Komisija atnaujino pieno vartojimo rėmimo programą, išplėsdama remiamų produktų asortimentą. Dabar parama teikiama ne vien už pieną, natūralius jogurtus, sūrius, bet ir už rauginto pieno produktus, natūralius arba pagardintus vaisiais (jogurtą, pasukas, kefyrą ir kt.), varškę (nesvarbu, kokio riebumo), varškės sūrius. Vienas vaikas per dieną gali nemokamai gauti stiklinę pieno (0,25 l) ar kito produkto (atitinkamai perskaičiavus kiekį).

Parama skiriama iš ES ir nacionalinio biudžeto. Už 100 kg pasterizuoto pieno skiriama 257,7 Lt parama, kefyro ir rūgpienio – 304,7 Lt, pagardinto ar nepagardinto jogurto – 599,7 Lt (kiekvienu atveju ES lėšos sudaro 62,7 Lt). Parama už pagardintus ar nepagardintus šviežius varškės sūrius ir sūrelius – 1 807 Lt/100 kg, pagardintą ar nepagardintą varškę – 1 290 Lt/100 kg (ES paramos dalis – 188 Lt).

Šią paramą gauna įstaigos, kurios nuperka pieną ar jo produktus ir išdalija juos moksleiviams – lopšeliai, darželiai, mokyk­los ar jose dirbančios privačios maitinimo įstaigos. Tačiau dalyvaudamos programoje, šios įstaigos turi turėti apyvartinių lėšų, kurias galėtų „įšaldyti“, pirkdamos produkciją iš perdirbėjų – paramos lėšos grįžta po kelių mėnesių. Dalyvauti programoje atgraso ir sudėtingas atsiskaitymo mechanizmas (ataskaitų pildymas sudėtingas ir užima daug laiko).

Nuo šių mokslo metų pieno gaminių išdalijimo ir administravimo išlaidos (be PVM) padidintos iki 7 ct vienai remiamo pieno gaminio porcijai. Kitaip tariant įstaiga, dalijanti pieną šimtui vaikų, per mėnesį gauna 140 Lt. Iki šių mokslo metų darželiai, mokyklos ir maitinimo įstaigos daugiausia dalijo geriamąjį pieną, pilstydamos jį į stik­lines. Didelėms įstaigoms kasdien papildomai teko plauti šimtus stiklinių. Pieno dalijimas iš aparatų, kai moksleivis įsipila jo tiek, kiek nori, pasiteisino tik iš dalies. Nemokamai pienas skiriamas tik pradinių klasių moksleiviams, todėl vyresnieji negalėtų aparatu naudotis arba turėtų už pieną mokėti. Estijos ir Suomijos mokyklose pienas dalijamas vien aparatais. Lenkijoje pienas tiekiams 0,25 l pakuotėse, iš kurių vaikai gali gerti jį per šiaudelį. Lietuvos pieno perdirbimo įmonės suskaičiavo, kad pilstyti pieną į mažas pakuotes apsimokėtų, jeigu pilstymo linijos dirbtų visu pajėgumu.

Žemės ūkio ministerijos Pieno produktų skyriaus vyr. specialistės Rūtos Savickienės teigimu, Lietuvoje nuo pat programos pradžios buvo patvirtinti 286 paramos gavėjai (lopšeliai, darželiai, mokyklos, individualios įmonės ir uždarosios akcinės bendrovės, net kelios seniūnijos ir savivaldybės), tačiau šiuo metu aktyvių dalyvių liko apie 100, kurie pienu aprūpina apie 44 tūkst. vaikų. Aktyviausiai parama naudojasi Alytaus miestas, Panevėžio, Kauno, Mažeikių rajonai.

Gavėjas gavėjui nelygu. Vilniaus bend­rovė „Smulkus urmas“ vaikų maitinimo paslaugas teikia Anykščių, Kėdainių ir Ukmergės rajonuose, tiekia maistą sostinės vaikų ugdymo įstaigoms. „Smulkus urmas“ pagal programą „Pienas vaikams“ kas mėnesį pieną tiekia į 156 objektus, iš viso daugiau kaip 20 tūkst. vaikų. Pasak komercijos direktorės Romanos Leleivienės, bendrovė įšaldė lėšas pirkdama pieną iš perdirbimo įmonių ir tiekdama jį ugdymo įstaigoms, tačiau pati administruoja paramą, tvarko dokumentus, todėl jai atitenka ir administravimo išlaidos.

Šiais metais pagal programą „Pienas vaikams“ jau išmokėta 1 mln. 151 tūkst. litų. Šios lėšos atiteko paramos gavėjams, kurie nupirko pieną iš perdirbimo įmonių.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra išdavusi apie 300 leidimų ūkininkams parduoti pieną tiesiogiai turguose, parduotuvėse. Pagal minėtą programą pienas vaikams gali būti tiekiamas ir iš ūkių, tačiau jis privalo būti pasterizuotas.

Pasak KTU Maisto instituto vyresniojo mokslo darbuotojo Edvardo Mickevičiaus, ūkininkai pieną gali apdoroti turėdami pasterizacijos įrangą, atitinkamai įrengtas patalpas. Pasterizuoti mažesnį kaip 500 l pieno kiekį ūkininkui neapsimoka. Be to, pasterizavimas reikalauja ne vien įrangos, bet ir papildomų darbo sąnaudų. Pristatyti pieną vartotojams taip pat kainuoja. Tad tokios veiklos verta imtis įmonei arba kooperatyvui.