Vilkaviškio rajone, Gražiškiuose įsikūrusio Sauliaus Vasiliausko ūkis neišsiskiria iš kitų nei modernumu, nei šiuolaikinėmis technologijomis, tačiau yra unikalus jį puoselėjančių žmonių darbštumu ir meile gyvūnams. Ankštame miestelio pakraštyje stovinčiame tvartelyje vos telpa visi Vasiliauskų augintiniai: 22 karvės ir 18 telyčių, per 30 veislinių triušių ir pulkas balandžių. Pasak ūkio šeimininko, nukritus pieno kainoms, žlugo planai dar šiemet pakloti naujo tvarto pamatus, tačiau ūkininkavimo sunkumai nesunaikino svajonės kada nors plėtoti modernų pieno ūkį.

Kurie Sauliaus augintiniai jam mieliausi, akivaizdu ir neklausus: glostydamas ilgaausį, jis be perstojo pasakoja apie triušių auginimo subtilybes. Domėtis triušiais S. Vasiliauskas pradėjo dar būdamas septynerių. „Gerai prisimenu, kai pardavęs 15 po 5 kg sveriančių triušių nusipirkau džinsus ir dviratį“, – prisiminimais dalijasi netradicinio ūkio šeimininkas, su pertraukomis triušius auginantis jau daugiau kaip 20 metų.

Derindamas karvių ir triušių priežiūros darbus, jis dar suspėja ir į balandinę užsukti. Joje veisia nykstančias lietuviškas balandžių veisles. Pūstomis uodegomis ir į priekį iškeltomis krūtinėmis paukščiai, regis, demonstruoja savo išdidumą. Sunku ir įsivaizduoti, kad jie pajėgia nuo žemės pakilti. „Balandžiai, ypač sportiniai, gali ilgus atstumus įveikti. Pas mane užklysta paukščiai net iš Lenkijos. Priglaudžiu ir juos, negi pasmerksi žūti vanago gniaužtuose“, – apie balandžius tykančius pavojus prasitaria Saulius, pridurdamas, kad balandžių auginimas – tik pomėgis, neduodantis jokių papildomų pajamų. „Dabar gyvename iš žmonos atlyginimo, – juokauja ūkininkas. – O jei rimtai, tai pragyvenimo šaltinis – pienas. Pajamos už triušius priklauso nuo to, kaip sekasi juos auginti.“

Pasak jo, klysta tie, kurie mano, kad triušius auginti paprasta. Būna metų, kad patelės mažai triušiukų atveda, daug jų gaišta dėl nesuprantamų priežasčių. Pasitaiko ir ligų, kai krenta dešimtys gyvūnų. Sauliaus teigimu, ne vienas, susigundęs iš pažiūros lengvu verslu, nusivylė, kai triušiai vienas po kito pradėjo gaišti. Jiems bet kokio pašaro nepaduosi. Ypač dažnai pasitaiko virškinimo bėdų dėl pramoninių kombinuotųjų pašarų. Saulius įsitikinęs, kad triušiai – tikslus pašaro kokybės indikatorius: vos tik kokybė suprastėja, triušiai tuoj pat sunegaluoja. Ūkininkas tris kartus pabeldžia į medį sakydamas, kad jau penkeri metai, kai augina veislinius triušius, ir ūkyje nė vienas iš jų nenugaišo. „Kai laikiau triušius mėsai, buvo visko. Kartą teko visus užkasti“, – karčią patirtį prisimena Saulius.

Veislinių triušių ūkis

Tame pačiame ūkiniame pastate, kur žiemą laikomos karvės, atskirtas kampelis ir triušiams. Keliasdešimtyje gardų rudenį tvyro tyla. Pasak ūkio šeimininko, medžių lapus spalvinantis metas – triušių ramybės periodas: su mažyliais vos viena triušė, kitos dar tik ruošiasi vestuvėms. Poravimosi sezonas prasidės iškart po Kalėdų. „Gamta reguliuoja, kada triušiams poruotis, o kada ilsėtis“, – apie metų laiko įtaką triušių fiziologijai pasakoja ūkininkas.

Veislinė triušininkystė – subtilus, rūpestingumo reikalaujantis užsiėmimas. Veislynais Lietuvoje pripažinti tik keturi ūkiai (buvo 9), kuriuose auginama apie 500–600 triušių. Vienas iš jų ir S. Vasi­liausko ūkis. Pasak jo, ir veislynams, ir veisliniams triušiams keliama nemažai reikalavimų. Veisliniame ūkyje turi būti auginama ne mažiau kaip 20 patelių, gyvūnai turi būti vakcinuojami, jų auginimo sąlygos turi atitikti gyvūnų gerovės reikalavimus. Triušių augintojo teigimu, veisliniai triušiai turi būti veislei būdingų savybių. Ar triušis atitinka standartą, vertina patyrę specialistai. Vertinama kailio struktūra, spalva, plauko ilgis, kūno matmenys, svoris ir kitos veislinio triušio savybės. Paprastai triušiai vertinami paro­dose. Joms veisliniai gyvūnai specialiai ruošiami: atliekamas nagų „manikiūras“, kailis šukuojamas specialiomis šukomis. „Jei triušiui būtų suteikiama daugiau balų, rištume ir kaspinėlius“, – šmaikštauja ūkininkas.

Ne visus gimusius triušiukus galima palikti veislei, iš vados užauga vos 2–3 veislei tinkami gyvūnai. Todėl ir jų kaina nemaža: užsienyje už gerai įvertintą veislinį triušį tenka pakloti iki 150 eurų. Lietuvoje jų kaina viršija 100 Lt. „Geros veislinės vertės triušis įvertinamas 96–97 balais. Paprastai veislinius gyvūnus perkame iš užsienio augintojų. Stengiamės įvežti ne prasčiau kaip 94 balais įvertintus triušius“, – teigia S. Vasiliauskas, vadovaujantis Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijai. Jai priklauso 60 narių. Draugijos pirmininkas pastebi, kad pastaruoju metu triušių auginimu susidomi jauni žmonės. Kai kurie triušių augintojai verslą išplėtojo, pradėję auginti triušius sau dėl mėsos. „Kiek iš viso yra triušių augintojų, sunku ir pasakyti. Vieni ūkiai atsiranda, kiti užsidaro. Įsitikinęs, kad Lietuvoje triušius augina daug žmonių, tačiau į draugijas jie nesiburia jie nesiburia. Mūsų draugijai priklauso daugiausia veisline triušininkyste užsiimantys augintojai“, – sako S. Vasiliauskas. Jo teigimu, triušių skaičius jau kelerius metus išlieka stabilus. Draugijai priklausantys triušininkai laiko apie 10 tūkst. triušių. Lietuvoje veisiama apie 20 veislių triušiai, tačiau veislių įvairovė kasmet didėja.

Paprastai veislinės patelės laikomos dvejus trejus metus. Saulius mitu vadina nuostatą, kad triušiai lengvai veisiasi. „Poruojant triušius, būna visokių nutikimų. Įprasta patelę nešti pas patiną, tačiau pasitaiko aršių, patinus skriaudžiančių patelių, tuomet reikia improvizuoti ir ieškoti abiem pusėms priimtinų poravimosi sąlygų“, – pasakoja Saulius. Triušės vaikingumas trunka vieną mėnesį. Mažyliai su mama laikomi pusantro mėnesio. Atjunkius prieauglį, patelę jau po kelių dienų būtų galima vėl kergti, tačiau, intensyviai veisiant, po 5–6 vadų triušė labai nusialina ir veisimui nebetinka. „Veisliniame ūkyje patelės tausojamos, ir per metus veda ne daugiau kaip 2–3 kartus. Pasitaiko, kad džiaugiesi sulaukęs ir vienos vertingų triušių palikuonių vados“, – patirtimi dalijasi triušių augintojas.

Spalvų ir formų įvairovė

Ūkininkas veisia penkių veislių triušius, daugiausia Belgijos milžinus ir Prancūzijos avinus. Abiejų veislių triušiai turi išskirtinių, tik tai veislei būdingų savybių: Belgijoje išvestų triušių styrančios ausys neįtikėtino, per 20 cm, ilgio, o lėto būdo „prancūzai“ žavi išraiškingais snukučio bruožais ir nulėpusiomis, žeme besivelkančiomis ausimis. Pasak augintojo, tai mėsinių triušių veislės. Belgijos milžinai užauga iki 8–10 kg svorio. Vienas augintojas Anglijoje šios veislės triušį nupenėjo net, iki 14 kg. Prancūzijos avinai šiek tiek smulkesni iki, 7–8 kg užaugantys gyvūnai. Pramoniniu būdu mėsai triušius auginantys ūkininkai paprastai kryžmina kelių veislių mėsinius triušius, nes mišrūnai greičiau penisi ir priauga daugiau svorio. Stambesnių veislių triušių skerdienos išeiga siekia iki 50 procentų.

Iš mėsinių veislių triušių Lietuvoje populiariausi Vienos mėlynieji, Naujosios Zelandijos, baltieji, Kalifornijos. Nemažą triušių auginimo patirtį turintis ūkininkas pastebi, kad didžiųjų veislių triušiai gana lepūs ir įnoringi, jautrūs šėrimui bei laikymo sąlygoms. Pavyzdžiui, Belgijos milžinai gali susilaukti ir 12 palikuonių vadoje, tačiau sunku juos visus išauginti. Nors patelės pieningos, iš vados gali likti vos 3–4 triušiukai. „Atjunkytus jauniklius reikia ypač gerai prižiūrėti ir šerti tik geros kokybės pašarais“, – pabrėžia Saulius. Šiemet jis įsigijo mažiau lepių Kalifornijos triušių. Tarsi sniegas balti gyvūnai taip pat priskiriami mėsiniams triušiams. Nors jų svoris neprilygsta Belgijos milžinams, tačiau juos auginti paprasčiau. „Kalifornijos triušius auginsiu mėsai, nes šeimyna triušienos retai paragauja. Šiemet kaip niekad triušių mėsos poreikis labai išaugo, sau nupenėtus veislei netinkamus triušius irgi teko parduoti. Pirkėjai į ūkį patys atvažiuoja ir linkę sumokėti nemažus pini­gus, nes triušienos labai trūksta. Ją vertina alergiški, senyvo amžiaus žmonės“, – teigia Saulius.

Išaugusias triušių supirkimo kainas (20–25 Lt/kg skerdienos svorio) augintojas vertina kaip laikiną dalyką ir imtis mėsinės triušininkystės neketina. „Rinka nuolat banguoja, stabilumo, kaip ir visame žemės ūkyje, triušininkystėje nėra“, – įsitikinęs Saulius. Ūkio ateitį jis sieja su moderniu pieno ūkiu ir viliasi, kad pieno sektorių ištikusi krizė netrukus baigsis.

Nereali svajonė

Sename Vasiliauskų tvartelyje ankšta ir triušiams, ir karvėms. Telyčios glaudžiasi kaimynų tvarte. „Investuoti į seną karvidę ir ją rekonstruoti nėra prasmės. Pigiau atsieitų naujo tvarto statyba, tačiau dabar nė nebūtų ir ką investuoti, nes visas už pieną gautas pajamas išleidžiame pašarams ir kitoms pieno ūkio reikmėms“, – visiems pieno gamintojams jautrią temą paliečia ūkininkas. Pasak jo, ūkio valdose jau turėjo iškilti naujos karvidės sienos. Deja, pieno kaina buvo pakilusi gana trumpam, todėl pavyko tik naujam ­Belarus traktoriui sutaupyti.

Pusšimčio hektarų Vasiliauskų valda plyti šalia Gražiškių. Čia ant kalvos jie planuoja statyti naują būstą, bet pirmiausia turi pasirūpinti nauja karvide. „Mes turime kur gyventi, o karvių gerovė tikrai prasta. Dėl to teko ir ekologinės gyvulininkystės atsisakyti. Karvės augina­mos ir šeriamos beveik ekologiškai, tačiau šalia senos karvidės nėra vietos mociono aikštelėms įrengti, todėl ūkis neatitinka ekologiniams ūkiams keliamų reikalavimų“, – pasakoja ūkininkas.

Dėl stipriai nukritusių pieno supirkimo kainų karvių šėrimas nenukentėjo. „Taupyti ant gyvulių nevalia. Atsisakėme gamyklinių kombinuotųjų pašarų. Racionus gyvuliams ruošiame iš pirktinių grūdų, premiksų ir rapsų išspaudų. Sutaupėme įsigiję pigesnių grūdų“, – būdų taupyti ieško Saulius.

Vasiliauskų augintinės gana produktyvios – primilžiai iš karvės apie 6,5 tūkst. kg pieno per metus. Ūkininkas augina tik Lietuvos juodmarges ir kelias Lietuvos žaląsias, mat įsitikinęs, kad jos produktyvumu nenusileidžia holšteinams. Be to, lietuviškos karvės kur kas geresnės sveikatos negu užsienietiškų veislių gyvuliai. Beveik visą ūkio plotą užima žolynai, kuriuose karvės ganomos vasarą. Dalis pievų derliaus skirta šienainio ritiniams gaminti ir šienui ruošti. „Šieno reikia ir triušiams. Tik jis turi būti mažiau pavytintas negu karvėms“, – priduria ūkininkas.

Sumažėjusios pieno kainos pakoregavo ūkininkų planus atsinaujinti. „Galva net buvo užkaitus nuo įvairių minčių, tačiau ranka nepakiltų sunaikinti dešimt metų puoselėjamą pieno ūkį“, – pripažįsta Saulius. Nepasidavęs pesimizmui jis net rengia projektą KPP 2007–2013 m. priemonės „Valdų modernizavimas“ paramai gauti. Tiesa, verslo planas labai kuklus: už gautas lėšas Saulius ketina pirkti ritinių presą, vyniotuvą ir traktoriaus frontalinį krautuvą. „Jei padėtis pagerės, kitąmet sieksime įgyvendinti Nitratų direktyvos reikalavimus“, – planuoja S. Vasiliauskas. Nors padėtis išties kebli, tačiau Saulius neatsisako savo svajonių svajonės. „Turiu nerealų norą – bandą padidinti iki 70 melžiamų karvių ir įrengti melžimo robotą, – prasitaria Saulius. – Esame kantrūs, ne tiek išgyvenome. Kaip nors ištversime ir nūdienos negandas.“