Blizgantis gleivių pėdsakas ant augalų išduoda tai, kad čia būta šliužų. Naktiniai kenkėjai arba naktiniai diversantai – toks šliužų pavadinimas taikliai apibūdina jų kenkimo pobūdį: nematomi, paslaptingi, bet jų daroma žala akivaizdi. Prieš šliužų ėdrumą ir žalingumą augalams nublanksta net kolorado vabalai. Šie maitinasi tik bulvinių šeimos augalais. Šliužai minta beveik viskuo, graužia pupeles, salotas, špinatus, bulvių gumbus, morkas, burokėlius, sunaikina braškyno derlių, o kai įsimeta į kopūstų ar salotų lysvę, iš sultingų lapų lieka tik gyslos.

Šliužai priskiriami pilvakojų (Gastropoda) klasei, sausumos sraigių (Stylommatophora) būriui, dirvašliužių Boettgerillidae (=Agriolimacidae, Limacidae) šeimai.

Šliužų daugiausia būna drėgnose dirvose, pievose, soduose ir miškuose. Jie minta įvairiais augalais – ir apmirusiomis, ir gyvomis jų dalimis – todėl priskiriami polifaginiams kenkėjams. Aktyviai maitinasi naktimis ir apsiniaukusiomis dienomis, kai saulėta, jie slepiasi po augalų lapais ir dirvos grumsteliais. Daugiau nuostolių padaro lietingais metais. Jie labai jautrūs oro ir dirvos drėgmei. Per sausras šie kenkėjai slapstosi dirvoje. Kai drėgnumas mažesnis kaip 10 proc., ilgesnės sausros metu labai daug šliužų žūva. Optimali temperatūra yra 12–18 °C.

Tiesa, ne visi gamtoje esantys šliužai yra kenkėjai, kai kurie maisto atžvilgiu yra labai siauros specializacijos – maitinasi tik vienos kurios nors rūšies grybais ir panašiai.

Išvaizda

Suaugėliai būna įvairaus dydžio, dažniausiai apie 30–60 mm ilgio. Kūnas verpstės formos, minkštas, įvairių spalvų – pilkšvai gelsvos, blyškios ochrinės, pilkšvai rožinės ar blyškiai violetinės spalvos, o būna ir ryškių spalvų. Šliužo nugaroje yra savotiškas balnelis (mantija), kurio dešinėje pusėje matoma kvėpavimo anga. Kiauto liekana ovali. Galvoje šliužas turi dvi poras įtraukiamų liestukų (čiuopiklių). Ilgesnieji iš jų baigiasi akimis. Šliužo burnoje yra pasagos formos žandas ir raumeningas, aštriais danteliais padengtas liežuvis, vadinamas radula. Juo šliužas trina augalų dalis. Šliužų lervos labai panašios į suaugėlius, tik mažesnės.

Biologija

Dažniausiai žiemoja krūvelėmis sudėti šliužų kiaušiniai po dirvos grumstais, rečiau žiemoja jaunikliai. Pavasarį išsiritusios lervos pradeda kenkti augalams. Jos užauga ir subręsta per 2–3 mėnesius. Patelės kiaušinius deda dirvoje krūvelėmis po 25–70 vienoje vietoje. Viena patelė gali sudėti apie 250 kiaušinių. Šliužų amžius 6–7 mėnesiai. Per metus išsivysto viena arba dvi šliužų generacijos. Daug jų atsiranda vasaros pabaigoje. Antroji generacija paprastai išsivysto, kai ruduo būna ilgas ir šiltas.

Lietuvoje bene daugiausia kenkia dirvinis Agriolimax agrestis, tinkluotasis A. reticulatus, vikrusis A. laevis šliužai.

Pažeidimai

Augalams kenkia suaugę šliužai ir lervos. Šliužai apgraužia sultingas augalo dalis ir palieka ant jų gleivių pėdsakus. Per parą gali suėsti augalų masės, sudarančios apie 40 proc. paties šliužo masės. Laukuose dažniausiai kenkia žiemkenčių pasėliams, dobilams, vikiams, bulvėms ir runkeliams, bet daugiausia nuo jų nukenčia sodo, daržo ir dekoratyviniai augalai (lelijos, irisai, chrizantemos, ciklamenai, amariliai, orchidėjos, žemuogės ir kt.). Apėda augalų lapus, paskui save palikdami žvilgantį gleivių pėdsaką. Apgrauždami bulvių gumbus ir įvairius šakniavaisius, sugadina produktų prekinę išvaizdą.

Apsaugos priemonės

Per metus šliužai gali padėti iki 400 kiaušinių, jei susidaro palankios aplinkos ir mitybos sąlygos. Geriausia kova yra palaikyti juodąjį pūdymą, nes tuomet šliužai lieka be maisto. Veiksminga priemonė yra ir dažnas dirvos įdirbimas, ypač molingose žemėse. Beicuoti sėklas taip pat veiksminga, nes šliužai gali tiesiogiai pakenkti ką tik išsėtai sėklai.

Šliužų gausumą bei žalingumą galima reguliuoti melioracinėmis priemonėmis: sausinti dirvas, rinkti akmenis, naikinti nevertingus krūmus. Šių kenkėjų sumažėja ir anksti rudenį suariant dirvas, purenant tarpueilius, naikinant piktžoles.

Kadangi šliužai mėgsta žiemkenčių želmenis ir jų pasėliuose dažnai telkiasi, todėl žieminius javus reikia sėti toliau nuo dobilų, bulvių, kopūstų ir vikių bei avižų mišinių. Kai šliužų labai gausu, lauko augalų pasėliuose juos galima naikinti superfosfatu (230–360 kg/ha). Superfosfatą barstyti reikia šliužų maitinimosi metu – naktį arba anksti rytą.

Iš cheminių priemonių naudojami specialūs preparatai, savo sudėtyje turintys metaldechido. Paprastai gaminami šia medžiaga užnuodyti masalai, kuriuose metaldechido būna iki 4 procentų. Šliužų masalams gali būti naudojami limacidai – viena savaitė prieš sėją ar sodinimą, bet ne vegetacijos metu. Lietuvoje registruotų cheminės apsaugos produktų nuo šliužų nėra. Todėl tenka remtis liaudiškais patarimais.

Seni, bet geri patarimai

Šiltnamiuose ir nedideliuose daržuose šliužus galima naikinti paprastais mechaniniais būdais. Tarpueiliuose išdėliotos lentų atraižos, šiferio, ruberoido, linoleumo, polietileno gabalai, šlapi skudurai ar maišinis audeklas, stambesnių augalų lapų (pvz., varnalėšų, rabarbarų, kopūstų), arbūzų žievė – puiki priedanga ir spąstai šliužams, po kuriais sulindę moliuskai surenkami ir išmetami.

Labai svarbu laikytis švaros. Visos augalų liekanos ar likę polietileno plėvelės gabalai, kurie gali būti kaip priedangos šliužams, turi būti sunaikinti. Dirva turi būti be grumstų ir piktžolių.

Vario ar geležies sulfatai, gesintų kalkių milteliai, pelenai, superfosfatas, tabako milteliai barstomi šliužų susibūrimo vietose ar aplink augalus. Amoniakas (skysta azoto trąša) gali būti naudojama kaip priemonė šliužams atbaidyti, nors patekusi ant augalų gali juos nudeginti.

Aplink pasėlius reikėtų nušienauti stambiastiebių piktžolių ir žolių sąžalynus, ypač aplink griovius ir kitose drėgnose vietose. Grioviuose ir užleistuose vietose aplink daržus nupjovus žolę, šliužai naikinami purškiant geležies sulfatu (1 kg 10 litrų vandens) arba apiberiant pelenų ir chlorkalkių mišiniu (160 g pelenų ir 40 g chlorkalkių 10 m2). Drėgnas ir pelkėtas vietas, kuriose veisiasi šliužai, būtina nusausinti. Pasėlius dažniau ravėti, kad būtų geresnė aeracija. Nepalikti nurautų žolių krūvose, kadangi tai bus priedanga šliužams. Šalinti visas derliaus nuėmimo atliekas (bulvienojus, kopūstkočius) – jos gali būti puikus maistas šliužams.

Daržovių pasėliuose šliužai naikinami apibarstant gesintomis kalkėmis (15–200 g 10 m2) arba tabako ir kalkių mišiniu (1:1). Kopūstai purškiami kalio druska (1 kg 10 l vandens). Tai daryti reikia vėlai vakare arba naktį, kada šliužai peršliaužia iš priedangų ant augalų. Geri rezultatai gaunami, kai augalai apdorojami du sykius, naudojant po pusę normos minėtų priemonių. Antrąsyk augalai apibarstomi po 15–30 minučių. Nuo patekusių ant šliužo kūno kalkių ar kitų medžiagų gyviai išskiria daug gleivių, kurios iš dalies juos apsaugo nuo kenksmingo poveikio. Bet nuo antrąsyk patekusių kalkių šliužai nebegali išsigelbėti ir žūsta.

Patartina purkšti ir kai kurių augalų užpilais. Tinka pentiniai (Delphinium), kurių 0,5 kg lapų reikia susmulkinti, užpilti 10 l šilto vandens ir laikyti 2 paras, taip pat garstyčios (100 g 10 litrų vandens).

***

Dabar Lietuvoje priskaičiuojama apie 150 moliuskų rūšių, iš jų 78 sausumos moliuskų rūšys. Šliužai – pilvakojų klasės moliuskai, neturintys išorinės kriauklės. Lietuvoje žinoma 13 jų rūšių. Daugelis sausumos moliuskų labai smulkūs, gyvena dirvoje ar paklotėje ir yra sunkiau pastebimi negu dažniau matomi gėlųjų vandenų dvigeldžiai ar vynuoginės sraigės. Dažnai moliuskų rūšių skaičiaus sumažėjimas ar išnykimas yra susijęs ne su tiesioginiu šių gyvūnų išnaikinimu, bet su jų gyvenamosios aplinkos pakeitimu.

***
Dirvinis šliužas (Agriolimax agrestis, sinonimas Deroceras agreste) – pilkšvai gelsvas, vietomis su balsvomis ar tamsiomis dėmėmis. Kūnas iki 30 mm ilgio. Gyvena drėgnesnėse vie­tose negu tinkluotasis (A. reticulatus) šliužas.

Dirviniai šliužai dažniausiai kenkia žiemkenčių želmenims, ankštiniams augalams, kopūstams, morkoms, salotoms, žemuogėms. Ypač žalingi šiltadaržiuose. Jie nemėgsta linų, grikių, svogūnų, česnakų ir rūgštynių

***
Tinkluotasis šliužas (Agriolimax reticulatus, sin. Deroceras reticulatus) būna iki 60 mm ilgio, šviesiai kreminės, rusvos spalvos su juodomis dėmelėmis. Padas šviesus, gleivės baltos ir lipnios. Balsvus, beveik permatomus 3 x 2,5 mm dydžio kiaušinius sudeda krūvelėmis po 10–20 ar daugiau. Jaunikliai išsirita po 3 savaičių. Jie būna 4 mm dydžio balsvi, permatomu kūneliu.

Įprasti Europoje, taip pat Azijoje, šiaurės Afrikoje. Dažnai aptinkami soduose, daržuose, laukuose

***
Vikrusis šliužas (Agriolimax laevis, sin. Deroceras laeve) – nedidelis, apie 17–25 mm ilgio, kūnas tamsiai rudas su tamsesnės spalvos dėmėmis, čiuopikliai tamsūs. Balnelis 2,75 x 1,5 mm dydžio. Kiaušiniai 1,8–2 x 1,3–1,5 mm dydžio, permatomi, gali būti sudėti krūvelėmis arba pavieniui. Jaunikliai ritasi 4–5 savaites. Jauni šliužai yra 4 mm ilgio, balsvu peršviečiamu kūneliu su rausvai ruda galva ir čiuopikliais. Padas šviesiai rudas, gleivės bespalvės.

Paplitę Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Eurazijoje. Daugiausia gyvena drėgnose vietose: pelkėse, upių pakrantėse, miškuose