Prieš dvejus metus pradėtoji ES cukraus reforma turi būti užbaigta iki 2009 m. spalio 1 d. Palaipsniui mažėja jos nuostatų, turinčių įtakos cukrininkams. Perdirbėjai iki 2008 m. pabaigos dar turi teisę teikti restruktūrizavimo paraiškas (šįkart cukraus gamintojas, mažindamas kvotą privalo uždaryti bent vieną fabriką, o išmoka sudaro 520 EUR/t baltojo cukraus). Šių metų gamybos cukraus referencinė kaina dar bus 541,5 EUR/t, nuo kitų metų spalio 1 d. galios jau poreforminė kaina – 404,4 EUR/t. Cukraus fabrikai paskutinį kartą privalės sumokėti mokestį į restruktūrizavimo fondą – 113,3 EUR/t. Tačiau 2009-ųjų sėjos runkeliams jau bus taikoma poreforminė minimali bazinė supirkimo kaina – 26,29 EUR/t (atskaičius augintojams tenkančią gamybos mokesčio dalį – apie 87 Lt/t runkelių).

Prieš 2008 metų sėją Lietuvoje vyko įtemptos diskusijos tarp cukrinių runkelių augintojų ir perdirbėjų dėl Lietuvos cukraus sektoriaus ateities. Brangstant gamybos sąnaudoms, ypač dėl pakilusių trąšų bei kuro kainų, bei atsiradus ekonomiškai patrauklioms runkelių alternatyvoms (prisiminkime tuometines grūdų, rapsų kainas), žemdirbiai, nesulaukdami juos tenkinančių pasiūlymų iš fabrikų, jiems siūlė užsidaryti ir dalintis ES restruktūrizavimo išmokas. Kas iš viso to išėjo? Šiandien, ko gero, dar sunku pasakyti, kas laimėjo, o kas pralaimėjo. Faktai rodo, kad cukrinių runkelių augintojų sumažėjo trečdaliu, o plotų – perpus.

Perdirbėjai, pradėję derybas nuo centų, palaipsniui perėjo prie litų, o augintojų boikoto ir artėjančio pavasario prispausti – galiausiai pasiūlė dešimčių litų priedus prie ES nustatytos minimalios bazinės cukrinių runkelių supirkimo kainos – 96,09 Lt/t. Kaip niekada skiriantis individualioms supirkimo sąlygoms (cukraus fab­rikų agronomai pirmąkart Lietuvos istorijoje sudarė kontraktus dėl žaliavos supirkimo važiuodami pas runkelių augintojus) bazinė supirkimo kaina „Danisco Sugar“ (toliau – DS) zonoje pasiekė 118–134 Lt/t, o „Arvi cukraus“ (toliau AC) zonoje – iki 125 Lt/t.

Taigi santykinė augintojų vienybė šiais metais buvo įvertinta 30–35 proc. kainos priedu ir gerokai pagerintomis runkelių transportavimo sąlygomis tolimiesiems DS augintojams. Tik prieš pat sėją (ar jau net jai pasibaigus, pavyzdžiui, Joniškio r.) maksimaliai pagerintomis sąlygomis panoro pasinaudoti ne visi augintojai: palyginti su 2007 m., jų skaičius Lietuvoje sumažėjo trečdaliu. Pusiau – nuo 16 500 iki 8 700 ha – sumažėjo ir runkelių plotai, nors nacionalinė cukraus gamybos kvota 2008 m. sumažėjo nuo 111 010 t iki 90 252 t. DS restruktūrizavo 21,8 proc. savo kvotos (dabartinė kvota – 64 209 t), o galutinė AC kvota po 13,5 proc. mažinimo ir papildomos kvotos (8 000 t) išpirkimo netgi padidėjo iki 26 043 t.

Matydami, kad vargu ar įvykdys 2008 m. cukraus gamybos kvotą, fabrikai į šiuos metus perkėlė 2007 m. pagamintą pertek­linį cukrų (DS – 19 304 t, AC – 2 543 t). Tačiau net ir po tokio žingsnio akivaizdu, kad AC fabrikas įvykdys apie pusę kvotos, o DS pavyktų įvykdyti kvotą tik sėkmingai susiklosčius sąlygoms (geras derlius, aukštas cukringumas, nedideli nuostoliai saugant runkelius augintojų ūkiuose).

Kokios šių metų derybų ir kontraktavimo pamokos ir pasekmės?

• Augintojų vienybė ir turimos aiškios, patrauk­lios alternatyvos privertė fabrikus iš esmės pakeisti mąstymą ir pasiūlyti žemdirbiams gerokai palankesnes runkelių supirkimo sąlygas, negu buvo numatytos Tarpprofesiniuose susitarimuose ar ES aktuose. Tinkama derybų taktika padėjo pasiekti aukščiausias ES cukrinių runkelių kainas (jei neatsižvelgsime į šalyse, kuriose buvo restruktūrizuota daugiau negu 50 proc. nacionalinės kvotos, ES mokamą priedą – apie 21 Lt/t). 2007 m. buvo paskutinieji metai, kai runkelių auginimo rentabilumas buvo skaičiuojamas nuo minimalios ES nustatytos kainos. 2008 m. nemaža dalis augintojų pasielgė pagal paprastą modelį: yra pinigai – yra runkeliai, nėra pinigų – nėra ir runkelių.
• Paskutinėmis dienomis prieš sėją fabrikų itin lanksčiai siūlomos sąlygos buvo geriausios, tad akivaizdu, kad visas derybinis rezervas nebuvo išnaudotas (sutrukdė pradėjusi trupėti augintojų vienybė).
• DS siūlymas mokėti už virš augintojo kvotos (tiekimo teisės) sukontraktuotus runkelius 16 Lt/t daugiau faktiškai įvardijo, kokia pavasario sąlygomis buvo kvotos kaina. Geraisiais runkelių auginimo laikais mokėję už tiekimo teisę po 200–300 Lt/t runkelių, šiemet augintojai jos nepageidavo net už dyką (DS turėjo primokėti 16 Lt/t).
• Smarkiai pasikeitė augintojų struktūra (likę augintojai sustambėjo, priartėjo prie cukraus fabrikų). Mažesniam augintojų skaičiui tik­riausiai pavyks būti dar vieningesniems.
• Norėdami įvykdyti 2009 m. kvotą, cukraus fabrikai turės sukontraktuoti apie 11 500–12 500 ha cukrinių runkelių. Tai suteikia šansų augintojams, kurie galbūt norėtų vėl auginti runkelius.
• Iki šių metų tobulai veikusi kvotų (tiekimo teisių) skirstymo sistema pateko į akligatvį: fabrikams taip vėlai pateikus galutines runkelių auginimo sąlygas, daugelis ūkių paprasčiausiai nebeturėjo laiko ir galimybių jų sėti. DS zonoje veikianti kvotų skirstymo komisija tepatvirtino proporcingą kvotų mažinimą 21,8 proc. visiems 2007 m. runkelių augintojams. Komisijos nariai žemdirbiai pareiškė, kad sutarčių sudarymas su naujais augintojais ar papildomų kiekių kontraktavimas su esamais augintojais atitinka ES cukraus reglamente numatytą „laisvo“ kont­raktavimo modelį (tą patvirtina ir DS bei AC individualiai augintojams siūlytų sąlygų įvairovė). Pridėjus faktą, kad 2007 m. pabaigoje augintojų kooperatyvai vienašališkai nutraukė Tarpprofesinį susitarimą su DS (būtent jame reglamentuojamas kvotų judėjimas), akivaizdu, kad augintojams ir gamintojams teks spręsti sunkų kvotų rebusą.
• Cukraus fabrikai, įsipareigoję už runkelius mokėti gerokai didesnes kainas, gali susidurti su finansiniais sunkumais, ypač AC, išleidęs didelius pinigus papildomai kvotai įsigyti, optimaliai neišnaudosiąs savo našumų bei nuo nepagamintos kvotos dalies turėsiąs sumokėti gamybos (12 EUR/t) ir restruktūrizavimo (113,3 EUR/t) mokesčius. Situaciją aštrina ir blogi cukraus pardavimai, mat fabrikams niekaip nepavyksta pasiekti referencinės kainos.
• Gerokai kritusios alternatyvių augalų produkcijos kainos runkelius daro patrauklesnius. Tačiau patrauklūs jie atrodo tik esant šiųmetėms kainoms. O kokią kainą pavyks susiderėti ateičiai – sunku pasakyti. Tačiau galima numanyti, kad dėlionė bus nelengva ir prieštaringa: runkeliai augintojams patrauklesni, tačiau fabrikams jų reikia gerokai daugiau; fabrikai ekonomiškai silpnesni, tačiau, norėdami įgyti cukranendrių žaliavos rafinavimo teisę, jie turi išgyventi iki kitų metų spalio 1 d., iki to termino gamindami cukrų iš runkelių; sumažėjus augintojų skaičiui, jie galbūt bus vieningesni, tačiau fabrikai šių metų pavasarį parodė tobulai įvaldytą principą „skaldyk ir valdyk“.
• Lietuvos cukrinių runkelių augintojų veiksmai neliko nepastebėti ir Europoje. Švedijos ir Danijos cukrinių runkelių augintojai vienašališkai nutraukė tarpprofesinius susitarimus su DS ir juos pasirašė prieš pat DS pardavimą koncernui „Nordzucker“ (toliau NZ). Rezultatas: skandinavų augintojams 18 proc. padidinta runkelių supirkimo kaina bei skirta apie 70 mln. Lt NZ akcijoms įsigyti.

Kokios tendencijos ES cukraus sektoriuje?

ES aktualijų apžvalgą norėtųsi pradėti būtent nuo Vokietijos koncerno „Nord­zucker“. Šis beveik vien tik augintojų valdomas tarptautinis koncernas, įsigijęs (sandoris dar nėra užbaigtas) DS, taps antru didžiausiu ES cukraus gamintoju. Išaugęs NZ valdys 20 fabrikų, gamins apie 2,9 mln. t cukraus (16 proc. ES kvotos; pirmoje vietoje yra Vokietijos koncernas „Südzucker“ – 24 proc. ES kvotos). Be DS fabrikų, NZ valdo 5 fabrikus Vokietijoje, 2 Lenkijoje, 1 Slovakijoje, 4 Serbijoje, turi akcijų dviejuose Čekijos fabrikuose.

Iš pranešimų spaudai matyti, kad NZ dabartinės DS struktūros kol kas keisti nežada, taigi bent jau artimiausios mūsų derybos vyks su įprastiniais kolegomis iš DS. NZ yra pakankamai aiškiai deklaravęs interesą rafinuoti cukranendrių žaliavą, tiesa, kol kas kalbama apie Lenkiją. Dabartinis NZ valdybos narys, atsakingas už žaliavas Vokietijoje ir užsienyje, Henrikas Einfeldas (Henrik Einfeld) 1998 m. yra buvęs Lietuvoje, kai NZ pavėluotai domėjosi Lietuvos fabrikų pirkimu. Beje, Lietuvos cukrinių runkelių augintojų asociaciją nuo seno sieja geri santykiai su NZ augintojų organizacijų vadovais. Perspektyvą temdo tik faktas, kad NZ 2008 m. nesugebėjo susitarti su Vengrijos augintojais (panašioje į mūsiškę situacijoje) ir turėjo nutraukti gamybą šioje šalyje.

ES tebediskutuojama apie 2008 m. re­struktūrizavimo rezultatus. Nuo reformos pradžios restruktūrizuota (panaikinta) apie 5,6 mln. t cukraus kvotos, per trejus reformos metus 25 ES šalyse uždaryti 79 fabrikai, o iki Europos Komisijos paskelbto reformos tikslo – 6 mln. t – pritrūko nedaug – 0,4 mln. t. Taip maždaug iki 13 mln. t sumažinusi metinę cukraus gamybą, ES tapo cukraus importuotoja (ES kasmet suvartoja apie 16 mln. t cukraus). Tikimasi, kad iš Afrikos-Karibų (AKP) bei silpniausios ekonomikos pasaulio šalių (LDC) nuo 2009 m. rudens be muitų ir kiekybinių apribojimų importuojamas cukrus nesudarys daugiau negu 3 mln. t per metus.

Tačiau net jeigu ES mastu susibalansuotų gamybos, importo ir suvartojimo skaičiai, ES atsiranda didelis regioninis disbalansas: trys perteklių gaminančios šalys (Vokietija, Prancūzija ir Belgija) turėtų cukrumi aprūpinti per mažai jo gaminančias šalis. Nuosavu (runkelių ar rafinuotu cukranendrių) cukrumi apsirūpintų tik Portugalija, Anglija, Olandija, Čekija, Austrija, Slovakija ir Slovėnija.

Europos komisijos (EK) koridoriuose diskutuojama dar apie du cukrininkams aktualius klausimus. Pirma, norima 2–3 mėnesiais paankstinti restruktūrizavimo išmokų mokėjimą (pagal restruktūrizavimo reglamentą 40 proc. išmokos augintojams turi būti mokama 2009 m. birželį, likusieji 60 proc. – 2010 m. vasarį). Antra, fabrikai ir augintojai, pasitelkę teisininkus, bando panaikinti, jų nuomone, atgyvenusį gamybos mokestį (12 EUR/t cukraus), kurio dalį – apie 3 Lt/t runkelių – moka ir Lietuvos runkelių augintojai. Pirmajam klausimui EK iš esmės pritarta ir teliko suderinti dokumentus, o štai antrasis gali būti sprendžiamas kur kas ilgiau.

Pasaulinė cukraus rinka: nuo pertekliaus – į deficito laikotarpį?

Opus išlieka ir ES rinkos apsaugos bei subalansavimo klausimas. Nuo 2009 m. rudens visiškai atsiverdama LDC šalims, ES gali imtis rinkos apsaugos priemonių tik tuo atveju, jei metinis importas iš šių šalių išaugtų daugiau negu 25 proc., ir tik tuomet, pasak vieno EK atstovo, būtų pradėta svarstyti, ko būtų galima griebtis. O jei šis importas būtų mažesnis, EK, taikydama cukraus gamybos atšaukimo mechanizmą (t. y. prieš sėją mažindama kvotas), bandytų subalansuoti ES rinką.

Matant tokius rinkos apsaugos mechanizmus, lieka tikėtis, kad LDC šalys neprigamins daug pigaus cukraus arba kad pasaulio cukraus rinkos kainos bus tokios aukštos, o ES – nepakankamai didelės, kad LDC šalys norėtų vežti savo cukrų į Europą.

Cukrininkus galėtų paguosti nebent tas faktas, kad pasaulinė cukraus rinka po ket­verių pertekliaus metų, regis, pereina į deficito ir kainų kilimo laikotarpį. Priežastys – augantis vartojimas Kinijoje ir Indijoje; dėl aukštų naftos kainų padidėjusi bioetanolio paklausa (Brazilija apie 60 proc. cuk­ranendrių sunaudoja bioetanoliui gaminti); pakilus alternatyvių augalų kainoms, sumažėję visų cukrinių augalų plotai.

Nepaisant santykinės sėkmės mažinant vietinę gamybą, ES vis dar kamuoja cukraus perteklius. Manoma, kad prieš naujuosius ūkinius metus šis perteklius (pereinamosios atsargos) sudarys apie 3,4 mln. t (t. y. apie 25 proc. visos ES gamybos). Akivaizdu, kad šie cukraus kalnai spaudžia kainas vidaus rinkoje, o EK, turėdama galimybę su parama eksportuoti apie 1,4 mln t cukraus, to nedaro. Tad išlieka opus klausimas, kada gi ES vidaus rinkoje nusistovės visus – augintojus, gamintojus, vartotojus, importuotojus ir politikus – tenkinanti pusiausvyra.

Tad ir ateinantys metai cukrinių runkelių augintojams ir perdirbėjams ramybės nežada, o sau palankių derybų rezultatų galėsime tikėtis tik būdami vieningi.