Auginimo technologijos turi įtakos ne tik produkcijos gamybos sąnaudoms, jų atsiperkamumui, bet veikia ir ligų plitimą, todėl svarbu įvertinti ir pritaikyti apsaugos priemonių sistemą atsižvelgiant į braškių auginimo technologijų ypatumus. Braškės gali būti auginamos lauke susodintos eilėmis ar lysvėse, po priedangomis ir šiltnamiuose. Jos gali būti mulčiuotos ir nemulčiuotos, be to, svarbu ir kuo mulčiuotos. Apsaugos sistema keičiama priklausomai nuo to, pagal kokią technologiją auginami augalai.

Visų pirma braškės negali būti sodinamos į tą pačią vietą anksčiau kaip po ketverių metų. Sodinamoji medžiaga turi būti sveika ir atitinkanti Privalomuosius kokybės reikalavimus. Dirva turi būti tinkama braškėms auginti, neužkrėsta nematodais, šaknis graužiančių kenkėjų lervomis, pašaknio ligų sukėlėjais, daugiametėmis piktžolėmis. Reikėtų pasirinkti ligoms ir kenkėjams atsparesnes veisles.

Taip pat labai svarbu, kad būtų naudojama purkšti tinkama technika ir technologija, garantuojanti purškimo kokybę. Purkštuvai turi būti tinkamai sukalibruoti, išpurškiamas reikiamas tirpalo kiekis. Būtina, kad nuo paskutinio purškimo iki derliaus nuėmimo praeitų tam tikras laikas (karencija), kuris yra nustatytas konkrečiai kiekvienai veikliajai medžiagai.

Kekerinis uogų puvinys

Kekerinis uogų puvinys (Botrytis cinerea) yra pagrindinis ir žalingiausias ligų sukėlėjas, kuris aptinkamas pagal visas technologijas auginamose braškėse. Kekerinis puvinys pažeidžia ne tik uogas, bet ir pumpurus, žiedus, lapkočius, vaiskočius, uogų užuomazgas, lapus. Puviniu braškės užsikrečia žydėjimo metu. Tačiau jei meteorologinės sąlygos grybui vystytis nepalankios (sausa ir karšta), tai iš apkrėstų žiedų gali užaugti sveikos uogos. Uogos puviniu užsikrečia nuo nužydėjusių žied­lapių, taurėlapių. Vėliau pūvančios uogos užkrečia sveikąsias. Pažeistų braškių skaičius tiesiogiai priklauso nuo kritulių kiekio uogų brendimo metu.

Apsauga. Braškių apsaugai nuo kekerinio puvinio tinka naudoti visas profilaktines ir agrotechnines priemones. Veiksminga yra mulčiuoti braškyną, laiku išravėti piktžoles, nepertręšti azoto trąšomis. Fungicidai nuo kekerinio puvinio naudojami braškėms žydint 3–4 kartus kas 7–10 dienų. Braškių žydėjimo metu esant drėgniems orams, purškimo intervalą rekomenduojama trumpinti ir purkšti kas 5–7 dienas.

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute šiais metais ŽŪM užsakymu pradėtas vykdyti projektas „Botrytis spp. prognozavimo moduliai ir jų harmonizavimas Lietuvos sąlygomis“, kurio tikslas – ištirti Botrytis spp. prognozavimo modulių efektyvumą ir adaptuoti šių modulių technologijas, naudojant internetinę prognozavimo sistemą „iMETOS®sm“. Prognozavimas padeda nustatyti ligų plitimo riziką ir laiku panaudoti chemines apsaugos priemones.

Braškių antraknozė

Braškių antraknozę sukelia keletas sukėlėjų: Colletotrichum acutatum, C. Gloeosporioides, Glomerella cingulata. Lietuvoje sukėlėjas Colletotrichum acutatum yra karantininis objektas ir sukelia braškių juodąją dėmėtligę. Antraknozei plisti palankūs šilti ir drėgni orai. Drėgmės periodas turėtų trukti nuo 12 iki 24 valandų ir laikytis aukšta temperatūra – 22–30 °C.

Pastebėta, kad liga labiau aktuali ant juoda plėvele dengtų lysvių auginamoms braškėms. Palankiu ligai plisti vegetacijos periodu jautrių veislių braškių apsauga yra sudėtinga, nes sukėlėjo sporos lengvai plinta su vandens lašais ir greitai užkrečia kitas uogas.

Odiškasis uogų puvinys

Pastaraisiais metais Lietuvos braškynuose vis dažniau aptinkamas odiškasis uogų puvinys, kurio sukėlėjas (Phytophthora cactorum) gyvena dirvoje ir yra polifagas – gali pažeisti daugelio sodo augalų šaknis, kamienus, vaisius. Braškėse pasireiškia dvi šio grybo formos: viena gali sukelti braškių kerelių vytulį, kita – odiškąjį uogų puvinį.

Liga daugiau išplinta karštą ir drėgną vasarą. Jeigu uogų nokimo metu būna aukšta temperatūra, bet trūksta drėgmės, ant uogų atsiradusios gelsvos, vėliau bronzinės dėmės sustabdo uogų nokimą, bet visos uogos nesupūdo. Jei drėgmės ir šilumos pakanka, dėmės didėja, jų spalva keičiasi nuo gelsvos iki violetinės ir apima visą uogą. Uogos minkštimas pakeičia spalvą, sustandėja.

Vytulį sukelianti sukėlėjo forma yra daug pavojingesnė negu odiškasis puvinys, nes braškių kereliai žūsta. Pirmieji požymiai pasirodo ant lapų – tai melsvai žalsvos dėmės. Ant lapkočių atsiranda raudonų dėmių, jaunesni lapai vysta. Lapų skrotelės audiniai ruduoja ir nyksta, grybas skverbiasi link šaknies ir sukelia šaknies kaklelio paraudimą.

Apsauga. Sodinamosios medžiagos kokybė yra vienas iš svarbiausių veiksnių, stabdančių ligos plitimą. Sodinti rekomenduojama tik sveikus, specialiuose daigynuose išaugintus, testuotus nuo karantininių ligų ir sertifikuotus braškių daigus, taip pat auginti ligai atsparesnių veislių braškes.

Svarbus faktorius yra palaikyti optimalią dirvos drėgmę ir aeraciją, t. y nesudaryti palankių sąlygų patogenui plisti. Nesodinti braškių žemose, užmirkstančiose vietose. Laikytis sėjomainos. Prieš sodinimą braškių daigus pamirkyti fungicido skiedinyje ir rudenį nupurkšti fungicidais. Rudeninį purškimą fungicidais kartoti kasmet. Efektyvi apsaugos priemonė nuo odiškojo puvinio yra braškyno mulčiavimas ar kitos priemonės, neleidžiančios uogoms liestis su žeme.

Lapų dėmėtligės

Šviesmargė (Mycosphaerella fragariae) – plačiausiai paplitusi lapų liga. Ligos sukėlėjas pažeidžia lapus, lapkočius, žiedynus, ūsus. Šviesmargė pradeda plisti braškėms žydint ir intensyviai dauginasi iki vidurvasario. Ant lapų atsiranda apskritų, kampuotų, nešvaraus baltumo, plačiu raudonai violetiniu apvadu dėmių. Dažniau pažeidžiami jaunesni lapai ir labiau nukenčia ankstyvųjų veislių braškės. Labiausiai grybas plinta, kai būna šilta ir laikosi aukšta santykinė oro drėgmė.

Rudoji dėmėtligė (Marssonina potentilae) pirmoje vasaros pusėje plinta lėtai, jos beveik nepastebime, o rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais pažeidžia iki 90 proc. visų lapų. Labiausiai nukenčia senesni lapai, ypač piktžolėtuose trečiųjų metų braškynuose. Grybas pažeidžia lapalakščius, rečiau lapkočius ir ūsus. Ant lapų susidaro nemažos, apvalios, dažnai netaisyklingos, neryškiai nuo sveiko audinio atsiribojusios dėmės su juodais kauburėliais. Dėmės būna rudos, rausvai violetinės arba juodai rudos spalvos. Optimalios sąlygos ligai plisti – neaukšta temperatūra ir dažni lietūs. Atsparių veislių nėra. Mažiau serga ankstyvųjų veislių braškės. Grybas Dendrophoma obscurans irgi sukelia dėmes, panašias į rudmargę, tik jos būna stambesnės, lapalakštis tose vietose sutrūkinėja.

Apsauga. Pagrindinė priemonė lapų dėmėtligių prevencijai yra sodinti atsparių veislių braškes, sveikus, lapų ligomis neužkrėstus daigus. Būtina purkšti fungicidais prieš žydėjimą ir 1–2 kartus nuėmus derlių (purškimų skaičius priklauso nuo veislės jautrumo bei ligos plitimo sąlygų).

Braškių miltligė

Svarbiausias veiksnys braškių miltligės (Sphaerotheca macularis) paplitimui ir intensyvumui yra veislės jautrumas šiai ligai. Liga žalingiausia po priedangomis ir šiltnamiuose auginamoms braškėms. Sausomis ir karštomis vasaromis gali pasireikšti ir lauke ant jautrių ligai veislių braškių. Ant lapkočių ir lapų apatinės pusės pasirodo baltos voratinklinės apnašos. Žiedpumpuriai ir žiedai taip pat apsitraukia baltomis tarsi miltai apnašomis, o uogas dengiančios apnašos primena vašką. Uogos miltlige užsikrečia braškių žydėjimo metu, tačiau požymiai išryškėja tik skinant uogas. Ligoti lapai storėja, jų pakraščiai raukšlėjasi, užsisuka laiveliu į viršų.

Apsauga. Sodinti atsparių miltligei veislių braškes. Palaikyti optimalų drėgmės režimą, nesutankinti kerelių. Purškimus fungicidais derinti su apsauga nuo kekerinio puvinio, pasirenkant fungicidus, kurie naikina miltligės sukėlėją. Jei tikimasi stiprios miltligės infekcijos ar auginamos itin jautrios veislės braškės, rekomenduojamas vienas purškimas fungicidais prieš žydėjimą ir du – nuėmus derlių.

Pašaknio ligos

Braškių pašaknio ligas – vytulį, šaknų ir šaknies kaklelio puvinį – gali sukelti Rhizoctonia solani, Rh. fragariae, Cylindrocarpon radicicola, Fusarium spp., Pythium spp. ir kiti sukėlėjai. Ligų požymiai panašūs – pažeisti braškių kereliai vysta, vėliau žūsta. Dirvos grybų sukeliamos ligos daugiau paplinta auginant braškes derlingose, sunkesnėse dirvose. Braškių į tą pačią vietą negalima sodinti 4–5 metus. Sodinami tik visiškai sveiki daigai, parenkamos atsparesnės vytuliams braškių veislės. Pastebėjus sergančius augalus, juos reikia išrauti ir sunaikinti. Purškiant braškes fungicidais, sumažėja ir šių ligų daroma žala.

Pagrindiniai kenkėjai

Paprastosios voratinklinės erkės (Tetranychus urticae) ir žemuoginės erkės (Phytonemus pallidus) – tai kenkėjai, nuo kurių braškės nukenčia labiausiai. Prieš žydėjimą ir po derliaus nuėmimo patikrinama, ar braškės nėra apniktos erkių. Grobuoniškos erkės (Phytoseiidae) labai veiksmingai mažina paprastųjų voratinklinių erkių gausumą. Todėl naudojant akaricidus nuo paprastųjų voratinklinių erkių, reikia naudoti tuos akaricidus, kurie mažai toksiški grobuoniškoms erkėms.

Akaricidai nuo paprastųjų voratinklinių erkių naudojami tada, kai jos labai išplinta (jei randama vidutiniškai 3–5 erkės ant lapo). Labai svarbu sodinti tik sveikus, neužsikrėtusius žemuoginėmis erkėmis braškių daigus ir nesodinti braškių po braškių. Akaricidai naudojami tuomet, jei randama žemuoginių erkių. Akaricidai gali būti naudojami prieš braškių žydėjimą ir nuėmus derlių.