Belgija daugeliui mūsų pirmiausia asocijuojasi su Briuseliu, taip pat su ramaus ir sotaus gyvenimo pilnatve. Bet pakanka pavažiuoti už politinės Europos Sąjungos sostinės vos keliasdešimt kilometrų, ir galima išgirsti galvijų maurojimą, traktorių burzgimą, užuosti rudenišką obuolių kvapą ir sutikti ūkininkų, kurių rankos lygiai taip pat sudiržusios kaip ir mūsiškių. Iš kartos į kartą paveldėję ūkius, šiandien Belgijos žemdirbiai nuogąstauja, kad vis sunkiau sūnus ar dukras įkalbėti perimti ūkį: darbo daug, o pelnas šiandieniniame ekonominiame kontekste neatrodo itin patraukliai.

Belgijoje priskaičiuojama apie 40 tūkst. ūkių. Dominuoja šeimyniniai ūkiai su nedideliu samdomų darbuotojų skaičiumi, nors per pastaruosius tris dešimtmečius mažų ūkių sumažėjo 80 proc., o didelių ūkių skaičius išaugo. Daug investuojama į žemės ūkio gamybos modernizavimą, todėl, net ir mažėjant ūkių skaičiui, produkcijos pagaminama daugiau.

Belgijos teritorija dalijama į du regio­nus – Flandrijos (Flander) ir Valonijos (Wallonia). Kokie esminiai skirtumai tarp šių regionų? Flandrijos regionas geografiškai yra mažesnis (44 proc. visos Belgijos teritorijos), tačiau gyvenama čia tankiau (58 proc. visų Belgijos gyventojų). Valonijos regionas yra tris kartus miškingesnis negu Flandrijos. Flandrijoje tik 0,8 proc., o Valonijoje net 37 proc. teritorijos yra pripažintos kaip mažiau tinkamos ūkininkauti vietovės. Be to, pastarajame regione 30 proc. miškų ploto ir 5 proc. mažiau palankių ūkininkauti vietovių patenka į „Natura 2000“ teritoriją. Abiejuose regionuose ekologinis ūkininkavimas nėra populiarus: ekologinė produkcija sudaro mažiau negu 1 proc. visos žemės ūkyje pagaminamos produkcijos. Aktyviausiai žemės ūkio veikla plėtojama šiaurinėje Flandrijos regio­no dalyje.

Belgijos kaimo plėtra 2007–2013 m. vykdoma pagal 2 atskirus planus – Fland­rijos ir Valonijos regionams.

Pienininkystės ūkyje galima paskanauti ledų

Ūkininko Vilio Van Ackerstaso (Willy Van Acker-Stas) ūkis yra vos 25 kilomet­rai nuo Briuselio. 100 ha plote (tai Belgijoje laikoma jau stambiu ūkiu) ūkininkas dirba su dviem sūnumis: 40 ha skirta pievoms ir ganykloms, o likusiuose 60 ha auginami javai, kukurūzai, cukriniai runkeliai, bulvės. Ūkyje taikoma 4 metų sėjomaina. Pasak ūkio šeimininko, iki praėjusių metų pelningiausia kultūra buvo cukriniai runkeliai, kurių prikasdavo iki 80 t/ha. Anksčiau parduodavęs 1 000 tonų cukrinių runkelių šakniavaisių, šiemet ūkininkas realizavo trečdaliu mažiau.

Kviečių ūkyje kuliama po 8–9 t/ha. „Bėda, kad šiemet kone per pusę nukrito grūdų kaina: už toną kviečių dabar gaunu apie 130 eurų, o pernai pardaviau po 246 eurus“, – kritusiomis kainomis guodžiasi ūkininkas. Viena rentabiliausių kultūrų išlieka bulvės, kurių prikasama po 45–50 t/ha (belgai tiesiog dievina bulvytes „fri“ ir jas kaip garnyrą patiekia prie daugumos patiekalų). Pasak ūkininko, didžiąją dalį bulvėms skirtų plotų jis užsodina Premiere veislės sėkla, kurią kasmet perka iš sėklininkystės kompanijos. Visi pasėliai tręšiami tik skystosiomis trąšomis, už toną azotinių skystųjų trąšų ūkininkas sako mokąs 130 eurų.

Ūkis įdomus tuo, kad jame laikomi ir pieniniai, ir mėsiniai galvijai – iš viso 220. Melžiamų karvių bandą sudaro 60 karvių, metinis primilžis 5 600 kg iš karvės. Mėsinius galvijus ūkininkas mišrina pats, belgų mėlynuosius apsėklindamas belgų baltųjų veislės sperma. Mėsiniai pirmos kartos mišrūnai penimi iki 700 kg svorio, jų mėsos išeiga yra 70 proc.

Ūkyje dar laikoma karvių ir pienui, ir mėsai – šeimininkas jas vadina „dvigubo naudojimo“ gyvuliais. Už mėsinių mišrūnų mėsos kilogramą ūkininkas gauna 3 eurus, už pieninių galvijų mėsą mokama dvigubai mažiau – 1,5 euro už kilogramą. Už kilogramą pieno supirkėjai moka 29,5 eurocento. Dviejų savaičių veršelis kainuoja maždaug 400 eurų. Tiesa, už mėsinius veršelius ūkininkas gautų dvigubai daugiau – 800 eurų, bet jų neparduoda, o augina savo ūkyje iki 22 mėnesių amžiaus. Belgų mėlynųjų-baltųjų veislės mišrūnės karvės pačios neapsiveršiuoja, joms visada daromas Cezario pjūvis. Vienai karvei pjūvis gali būti daromas 7 kartus, tada gyvulys skerdžiamas.

Gyvuliai šeriami grūdais, žolės miltais, cukrinių runkelių išspaudomis, sojos rupiniais, silosu. Koncentruotus pašarus ūkininkas perka, mokėdamas po 30 eurocentų už kilogramą. Karves, kurios duoda iki 18 kg pieno per parą, šeria tik šviežia žole ir šienu, produktyvesniems gyvuliams duoda koncentruotų pašarų, kurių kiekį apskaičiuoja taip: 3 kg pieno skiriama 1 kg pašarų. Karvės melžiamos du kartus per parą: 6 valandą ryto ir 18 val. vakaro. Melžimas užtrunka apie dvi valandas.

Maždaug trečdalis pieno (100 000 kg per metus) perdirbama pačiame ūkyje – gaminami ledai, jogurtai, pieniški desertai, spaudžiamas sviestas. Visi šie produktai pardavinėjami čia pat įrengtoje užkandinėje, kuri dirba 5 dienas per savaitę (išskyrus pirmadienį ir antradienį). Savaitgaliais lankytojų būna tiek, kad už prekystalio tenka suktis net trims pardavėjams. Prie dešimties rūšių ledų čia galima nusipirkti kavos, taip pat išsirinkti lauktuvių iš vitrinoje išdėliotų įvairių sūrių, kuriuos parduoti atveža kaimyninių ūkių savininkai. Belgijoje ūkiai, kuriuose perdirbama produkcija, anaiptol nėra retenybė: jie sudaro beveik penktadalį visų ūkių.

Nors juokaujama, kad belgų ūkininkai kur kas ramiau reaguoja į klausimą „Ar turite meilužę?“, negu į „Kiek gaunate išmokų?“, vis dėlto V. Ackerstasas įvardijo paramos sumą, kurią jo ūkis gauna kasmet – 25 000 eurų. „Prieš trejus metus subsidijavimo sistema labai keitėsi, – aiškina ūkininkas. – Dabar mes gauname atsietas nuo gamybos išmokas, todėl jų dydis priklauso nuo ūkio dydžio. Be to, labai griežtai kontroliuojama, ar laikomasi Nitratų direktyvos, aplinkosauginių reikalavimų. Tenka paisyti visų reikalavimų, nes be paramos išgyventi būtų neįmanoma.“

Gėrimai iš obuolių ir kriaušių – pagal senovinius receptus

Andriejus Vanhelmontas (Andriej Vanhellemont) su žmona Janin turi tris sūnus ir yra įveisęs 36 ha sodą. Augina Jonagold, Jonared, Golden, Belgica, Pinova ir Breaburn veislių obelis ir Conference, Doyenne, Durondeau ir Lucas veislių kriaušes. Žemaūgius M.9 poskiepius ūkininkas perka iš Didžiosios Britanijos, o skiepija jau savo ūkio medelyne. Vaismedžius augina 14 metų, tada juos keičia naujais.

Didžioji dalis vaisių parduodama per gamintojų organizaciją aukcionuose. Tik priklausydamas gamintojų organizacijai ūkininkas gali gauti paramą – 4,1 proc. nuo bendros apyvartos. A. Vanhelmontas plėtoja integruotą sodininkystę – tai reiškia, kad vaismedžiai auginami tausojant aplinką. Produkcijos kokybę kontroliuoja nepriklausoma kontrolės organizacija SGS, radus nors menkiausią pažeidimą, vaisių neleidžiama parduoti per aukcionus.

Kiekvienas sodo sklypas turi savo numerį, tad obuolių partijos yra identifikuojamos pagal ant dėžių esančias etiketes. Nuo rugsėjo 1 iki 21 dienos skinamos kriaušės, o vėliau dar apie mėnesį renkamas obuolių derlius. Ūkyje dirba 15 nuolatinių darbuotojų (darbo sutartys sudaromos vieniems metams), o vaisių skynimo sezonui samdoma dar 50–60 darbininkų. Paprastai jie atvyksta iš Lenkijos, Rumunijos, Vengrijos, Bulgarijos ir dirba ne tik sode, bet ir sandėliuose. Pagal Belgijos įstatymus, laikinam darbui darbuotojus galima samdyti maksimaliai 65 dienų terminui. Tokiems sezoniniams darbininkams mokama po 7,58 euro už valandą.

Vaisiai saugomi ūkio saugyklose, kas mėnesį parduodant maždaug 1/11 dalį visos nuskintos produkcijos – taip, kad vaisių užtektų visus metus. Obuolių saugojimo kamerose palaikoma 1–2 oC temperatūra, o kriaušės laikomos laipsniu ar dviem žemesnėje temperatūroje.

1999 metais atidarytas modernus devynių linijų vaisių rūšiavimo ir pakavimo cechas. Vaisiai rūšiuojami pagal dydį, kiek­vieno kalibro vaisiai dar priskiriami pirmai ar antrai klasei. Neprekinė obuolių ir kriaušių produkcija perdirbama į alkoholinius gėrimus ir įvairius džemus, kurių galima įsigyti čia pat sandėlyje veikiančioje parduotuvėje. „Kalvadoso mes nedarome, bet siūlome įvairių pagal senoviškus receptus pagamintų tradicinių belgiškų stip­riųjų gėrimų“, – sako ūkio šeimininkai.

Vidutinis ūkio dydis – pusšimtis hektarų

Flandrijos valstiečių sąjungos, jungiančios per 7 000 ūkininkų, patarėjas Lukas Vanoirbykas (Luc Vanoirbeek) tvirtina, kad šiandien ūkių plėtrai trukdo intensyvios statybos ir pramonės augimas – elementariai trūksta žemės. Vidutinis ūkio dydis Belgijoje yra apie pusšimtis hektarų. Daugiau kaip pusė ūkių savininkų yra vyresni kaip 50 metų, dauguma jų ūkius yra paveldėję iš savo tėvų ir tikisi juos perduoti vaikams, nors šiuos vis sunkiau būna prikalbinti imtis ūkiškos veiklos. Žemdirbių kooperacija vangi, bandoma kooperuotis tik perkant techniką, bet dėl staigių oro permainų ir sėja, ir derliaus nuėmimas, ir visi technologiniai darbai paprastai būna įsprausti į griežtus terminus, todėl pasidalyti bendrai įsigytomis žemės ūkio mašinomis būna labai sudėtinga.

„Pastaraisiais metais ūkininkai ieško alternatyvių būdų užsidirbti: plėtoja kaimo turizmą, įrengia produkcijos perdirbimo cechus, – aiškina L. Vanoirbykas. – Plinta ir reabilitacinė žemės ūkio funkcija: ūkiuose įdarbinami besigydantys narkomanai, pervargę žmonės – už tai ūkininkams sumoka valstybė.“

***

Belgija yra du kartus mažesnė už Lietuvą, o gyventojų yra beveik tris kartus daugiau

Bendras šalies plotas – 30 500 km2

Gyventojų skaičius – 10 400 000,

Gyventojų tankumas - 340 žmonių/km2

Žemės ūkio veiklai, įskaitant ir miškininkystę, naudojama 39 proc. šalies teritorijos

Žemės ūkio naudmenos užima 1 377 375 ha

Žemės ūkio sektoriuje dirba apie 3 proc. visų dirbančiųjų