MU mob.pren. 22 10 04 23 01 09 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/10
Trąšų brangymetis nesitraukia?
  • Viktoras TROFIMIŠINAS, Jurga ZALECKIENĖ „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Augančios trąšų kainos didina žemės ūkio produkcijos savikainą ir mažina žemdirbių pajamas. Šiemet dalis žemdirbių dar turėjo mažesnėmis kainomis anksčiau įsigytų trąšų ir taip sumažino produkcijos savikainą. Kitais metais už trąšas gali tekti mokėti brangiau, o grūdų supirkimo kaina neteikia optimizmo. Būsimo derliaus taip pat niekas neprognozuoja. Ūkininkai ruošiasi netręšti dirvų arba tręšti minimaliai.

Kodėl brangsta trąšos ir kokią išeitį galima pasiūlyti žemdirbiams? To paklausėme bendrovės „Agrochema“ generalinio direktoriaus Liudo MEDIEKŠOS

Prašome paaiškinti, iš ko susideda trąšų kaina?

Azoto trąšos yra sintetinis produktas. Pagrindinė šių trąšų gamybos žaliava yra gamtinės dujos, kurių kaina bend­ruose gamybos sąnaudose sudaro per 70 procentų. Dujų kaina nustatoma pagal pasaulinį naftos kainos lygį, kuris pastaraisiais metais sparčiai didėjo. Šiuo metu nafta atpigo, tačiau dujų kainos peržiūrimos kas pusę metų. Įvertinant vienintelio gamtinių dujų tiekėjo nuotaikas dėl politikos Gruzijos konflikto metu, dujos vargu ar atpigs...

Pasaulio rinkoje trąšų kainų kilimą lemia ir pasiūlos bei paklausos balansas. Dabar jaučiamas trąšų trūkumas dėl smarkiai išaugusio trąšų poreikio Kinijoje, Indijoje, kitose sparčiai kylančios ekonomikos šalyse. Nors azoto trąšų gamybiniai pajėgumai didėja pigias dujas turinčiose šalyse (pavyzdžiui, Venesueloje, Irane), tačiau jie kol kas nepasiveja augančios paklausos.

Ar trąšos brangsta visoje Europos Sąjungoje? Kokia situacija kaimyninėse šalyse, gal Jūs pastebite tendenciją, kad žemdirbiai bando ieškoti pigesnių trąšų už Lietuvos ribų (žemdirbių teigimu, Lenkijoje azoto trąšos gerokai pigesnės negu Lietuvoje).

Per metus (nuo 2007 m. rugpjūčio iki 2008 m. rugpjūčio) visose Europos šalyse amonio salietra brango panašiais tempais: Lietuvoje šios trąšos pabrango 99 proc., Latvijoje ir Estijoje – atitinkamai 95–97 proc., Prancūzijoje – 90 proc., Jungtinėje Karalystėje – 87 proc. Taigi žemdirbiai klysta mums priekaištaudami, kad Lietuvoje trąšų kainos augo sparčiau negu kitose šalyse. Tiesa, kaimyninėje Lenkijoje situacija šiek tiek kitokia – ten azoto trąšų kaina per metus padidėjo 44 proc. Šios šalies žemdirbiai pigiau pirkti trąšas gali dėl vyriausybės politikos, kuri dotuoja jai priklausančius trąšų fabrikus ir savo ūkininkams stengiasi išlaikyti žemesnį kainų lygį negu aplinkinėse šalyse. Kiek tokia situacija tęsis, – sunku prognozuoti, tačiau, mano nuomone, tai laikinas reiškinys.

Jei auga paklausa, tai gal planuojama plėsti gamybos pajėgumus?

Jau minėjau, kad dėl išaugusio trąšų poreikio sparčiai besivystančiose šalyse pažeistas pasiūlos-paklausos balansas. Dabar jaučiamas trąšų trūkumas, nes didėja ariamosios žemės plotai, auga žemės ūkio produktų ir tuo pačiu trąšų vartojimas anksčiau buvusiose silpnos ekonomikos, o dabar sparčiai besivystančiose šalyse. Logiška, kad kai paklausa viršija pasiūlą, išauga kainos. Trąšų gamybos išplėtimas reikalauja didelių investicijų ir laiko. Per artimiausius dvejus trejus metus pigių dujų šalyse – Artimuosiuose Rytuose, Pie­tų Amerikoje, Kinijoje, Indijoje planuojama pastatyti naujų fabrikų, tad galima tikėtis, kad trąšų kainos kris.

Kaip Jūs prognozuojate, kiek dar gali tęstis trąšų kainų kilimo laikotarpis? Juk paprastai rinka yra banguojanti, ir po kiekvieno pakilimo ateina atoslūgis.

Esu optimistas. Nors pasaulinėje rinkoje bendras trąšų lygis dar kyla ir kils, tačiau po kiekvieno pakilimo ateina ir kainų mažėjimo laikas. Trąšų rinkoje buvo nusistovėjęs septynerių metų ciklas, per kurį kainų kreivė iš žemiausios padėties pakildavo iki aukščiausios. Prisiminkime 1996–1997 metus, kai pasaulinėje trąšų rinkoje dėl ekonominių, politinių veiksnių prasidėjo krizė, kainos krito, buvo uždaromi trąšų fabrikai. Po 7 metų kainos vėl pradėjo augti. Sunku prognozuoti, kada kainos pradės mažėti dabar. „Agrochemoje“ dirbu jau 10 metų, per pastarąjį dešimtmetį trąšų kainos krisdavo pasibaigus sezonui (liepos mėnesį), paskui kainos vėl po truputį pradėdavo augti iki pavasario. Šiemet šis dėsningumas buvo pažeistas visose rinkose. Kainos ne tik nekrito, bet dar labiau išaugo. Energetinių išteklių kainų lygis taip pat sunkiai prog­nozuojamas. Vis dėlto manau, kad ateinančių metų liepą pasikartos įprastas scenarijus – kainos smuktelės.

Šį sezoną žemdirbius nuvylė ir išgąs­dino kritusi grūdų kaina. Koks Jūsų požiūris į šiandien grūdų rinkoje susiklosčiusią situaciją, kokių pasekmių tai gali turėti visam žemės ūkio sektoriui?

Tokio grūdų kainų kritimo tikrai neprognozavome. Šiuo metu kainos rinkoje ūkininkams yra nepalankios ir kelia įtampą šalies žemės ūkyje. Normaliu laikomas santykis, kai tona salietros kainuoja tiek pat, kiek 1,5 t kviečių. Pernai, kai grūdų kainos pakilo, o trąšos dar nebuvo taip pabrangusios, už toną salietros nereikėjo atiduoti nė tonos kviečių. Šiemet už toną salietros jau reikia atiduoti 2,5 tonos kviečių. Tokia situacija nėra normali, sunerimę ne tik žemdirbiai, bet ir mes, trąšų pardavėjai. Situaciją švelnina rekordinis grūdų derlingumas, todėl masinių ūkių bankrotų nebus.

Kokią įtaką trąšų pirkimui turi sezoniškumas? Kada paprastai būna trąšų pirkimo bumas? Ar Jūs įžvelgtumėte tendenciją, kad dabar šalies žemdirbiai trąšų perka mažiau?

Mes skiriame pavasario ir rudens pirkimo sezonus. Sezoniškumas ankstesniais metais turėjo svarią įtaką kainų lygiui. Kaip jau minėjau, trąšų kainos sumažėdavo liepos mėnesį – baigdavosi sezonas ir kainos krisdavo. Mes žemdirbius skatinome pirkti trąšas ne sezono metu, kuomet jos pigiausios. Paskui trąšų kainos po truputį augdavo iki pavasario. Praėjusio sezono kainų lygis nepakartojo cikliškumo. Lietuvos žemdirbiai pastaruoju metu perka šiek tiek mažiau trąšų, tačiau Vakarų Europoje pirkimas išliko tokiame pačiame lygmenyje.

Ar susikooperavę žemdirbiai gali tikėtis nuolaidų? Kokį trąšų kiekį perkantys klientai gali derėtis?

Visuomet kviečiau ir kviečiu smulkiuosius ūkininkus kooperuotis – tuomet galima pirkti didesnį kiekį trąšų ir derėtis dėl lengvatų. Paprastai dėl kainos ar pardavimo sąlygų galime derėtis, kai ūkininkai perka apie 100 tonų trąšų. Tačiau ir perkantiems per 20 tonų juk niekas nedraudžia derėtis. Apie nuolaidas klientus informuojame savo interneto svetainėje.

Kaip ūkininkai galėtų efektyviau naudoti trąšas, ar šioje vietoje dar yra neišsemtų galimybių?

Trąšų efektyvumas priklauso nuo įterpimo, tręšimo laiko, trąšų fizinių ir cheminių savybių. Prieš 4–5 metus mūsų bendrovė drauge su Lietuvos žemės ūkio universiteto ir Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkais analizavo šias problemas bei Vakarų šalyse sukauptą patirtį. Priėjome išvadą, kad Lietuvos žemdirbiams reikia siūlyti skystųjų trąšų technologijas. Skystąsias trąšas galima optimaliai ir tiksliai dozuoti ir įterpti, paspartinti patį tręšimo procesą, skystosios trąšos daug efektyviau įsisavinamos.

KOMENTARAS

Edvardas Makelis

Bendrovės „ARVI“ ir ko generalinis direktorius

Pabrangusios trąšos – tai tik atspindys to, kas vyksta pasaulinėse rinkose. Tai ne Lietuvos trąšų gamintojų užgaidos, o pasaulinės tendencijos. Mūsų bendrovė neturi galimybių daryti įtakos žaliavų kainai, juolab kad mes patys gamindami didelius kiekius NPK trąšų perkame azoto, fosforo ir kalio žaliavas. Būtent žaliavų gamintojai (iškasenų tiekėjai) labai greitai sureagavo į pernai pakilusias grūdų kainas ir drastiškai kilstelėjo trąšų žaliavinės produkcijos kainas.

Ar trąšos bus pigesnės? Azoto – vargu, kalio ir fosforo – parodys laikas. Štai Kinijoje labai trūksta karbamido, o Brazilija per šių metų pirmuosius penkis mėnesius padidino trąšų importą 2,57 mln. tonų, arba 14 proc. Kodėl? Galima spėti, kad labai intensyvinamas cukranendrių, medvilnės, sojų auginimas. Kažkada pasaulines cukraus kainas diktavo Kuba, o dabar – Brazilija ir Indija. Dideliais tempais augantis maisto produktų vartojimas skatina žemdirbius siekti didesnių derlių visose šalyse, todėl ir trąšų pasiūla nesuspėja su augančia jų paklausa.

Labai įdomus dalykas – Rusija, trąšų gamintoja, įvedė muitus trąšų išvežimui. Baltarusija aiškiai turi savo planus, susiskaičiuoja, kiek jiems trąšų reikia, ir dotuoja tam tikrus trąšų kiekius, siekdama paremti savo žemdirbius. Lenkijoje dotuojamos kai kurios trąšų gamintojų pozicijos. Kaina atskirose valstybėse skiriasi mažai – keliais, o daugiausia keliolika procentų, ir, aišku, ūkininkams tai yra šioks toks skirtumas. Vienus metus tręšimą gal ir galima sumažinti, bet žemdirbiai, siekiantys gauti gausius ir stabilius derlius, to negali daryti ištisai.

Dabartiniai skaičiai ES ir pasaulyje nieko paguodžiančio nežada. Gautas 10–15 proc. didesnis kviečių derlius, be to, labai didelę įtaką grūdų kainai daro kukurūzų kaina, o šiais metais kukurūzai nerealiai gerai atrodo Pietryčių ir Pietų Europoje, tad jų derlius bus taip pat gausus. Maistiniams kviečiams išsilaiko palyginti geros kainos. Kai kurie ūkininkai spėja, kad itin geras šių metų derlius kiekybiniu požiūriu atpirks mažesnę grūdų kainą. 2007 metai, kai ir derlius buvo geras, ir kainos aukštos, vargiai ar pasikartos. Žemdirbys, kaip ir sportininkas, negali savo geriausiais rezultatais grįsti viso gyvenimo.

KOMENTARAS

Albertas Gapšys

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas

Mineralinių trąšų kainos jau sudaro daugiau kaip trečdalį Lietuvos žemdirbių išauginamos produkcijos savikainos. Iš 27 Europos Sąjungos šalių pagal trąšų brangumą užimame 14 vietą, t. y. trylikos ES valstybių žemdirbiai už trąšas moka pigiau negu Lietuvos augintojai. Mineralinių trąšų kainoms Lietuvoje būdingas sezoniškumas: kainos dažniausiai didėja kovo ir birželio mėnesį, o rugpjūtį–spalį mažėja; paskui vėl nežymiai kyla iki gruodžio mėnesio.

Palyginę 2002 m. pabaigos ir šių metų pirmo pusmečio trąšų kainų indeksus matome, kad Lietuvos žemės ūkyje įsigytų mineralinių trąšų kainos išaugo 4 kartus. Gamybininkai aiškina, kad trąšos brangsta augant dujų kainoms, tačiau ne visų trąšų gamybai reikalingos dujos.

Trąšų gamintojai parduoda produkciją žemdirbiams į skolą, o šie atsiskaito rudenį. Gamybininkai ir prekybininkai negali dirbti nuostolingai, todėl manau, kad augančiose kainose yra „paslėptos“ palūkanos už kreditan duodamas prekes.

Lietuvos žemdirbiai, palyginti su kitų ES šalių ūkininkais, naudoja labai daug trąšų. Matau vieną išeitį – žemdirbiams reikia naudoti daugiau organinių trąšų. Prieš metus smarkiai supeikėme organines trąšas, vaizdavome jas vos ne kaip nuodus, o tie, kurie ir toliau laisto dirvą srutomis, dar kartą įsitikino, kad nauda ne mažesnė negu naudojant mineralines trąšas. Brangmetis pakoreguos šią nepagrįstą išankstinę nuostatą.

Iš Lietuvos gyvulininkystės istorijos žinome, kad gyvulių banda mūsų krašte pradėjo sparčiai gausėti tada, kai žemdirbiai, auginantys grūdines kultūras, suprato, jog, norint gauti didesnį derlių, laukus būtina tręšti. Trąšų poreikis paskatino gyvulininkystės plėtrą. Dabar Lietuvoje gyvulių mažėja, o augalininkystė plečiasi. Manau, kad šis disbalansas laikinas. Susidūrę su trąšu stygiumi ar nebeįstengdami jų nusipirkti, turėsime didinti gyvulių bandą, bet šis procesas nėra greitas. Išloš tie žemdirbiai, kurie anksčiau tai suvoks.