23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/10
Jei bankrutuoti, tai civilizuotai
  • Viktoras TROFIMIŠINAS, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Pasiskolinti pinigų banke ar kitoje kredito įstaigoje, pasinaudoti lizingo paslaugomis ūkininkui yra lengviau ir paprasčiau negu prieš keletą metų. Ūkiai stambėja, auga gamybos apimtys, finansiniai srautai siekia milijonus, todėl ir verslo rizika didėja. Ūkininko turtas neatskirtas nuo jo verslo, o nesėkmės atveju jis rizikuoja prarasti viską, ką per metų metus uždirbo. Siekdami sumažinti neigiamas pasekmes finansinės nesėkmės atveju, žemdirbių atstovai prakalbo apie būtinybę taikyti bankroto procedūras ūkininko ūkiui.

Smunkant žemės ūkio produkcijos supirkimo kainoms ir brangstant energetiniams ištekliams, žemdirbiai baiminasi finansinių nesėkmių. Žodis bankrotas skamba vis dažniau. Prabilta apie būtinybę įteisinti bankroto procedūros taikymą ūkininko ūkiui, taip apsaugant jį nuo visiško žlugimo ir suteikiant galimybę imtis verslo iš naujo.

Lietuvos įstatymai reglamentuoja tik įmonių bankrotą. Taikant bankroto procedūrą, šalyje likviduota apie porą šimtų žemės ūkio bendrovių. Niekas negali pasakyti, kiek ūkininkų per tuos metus, ištikus nesėkmei ar nepakėlus finansinių įsipareigojimų naštos, prarado savo verslą.

Šių metų pradžioje nuskambėjo jauno Tauragės rajono ūkininko istorija. Priverstinai sumažėjus jo ekologinio ūkio plotui, jis prarado teisę į paramą, o pagal paramos teikimo nuostatus turėjo grąžinti išmokas, gautas už dvejus prieš tai buvusius metus. Ūkininkas nebeturėjo iš ko samdyti darbininkų, nepajėgė nuimti derliaus, liko nearti laukai, išaugo skolos už trąšas, o bankas grasino paimti visą jo išperkamosios nuomos būdu įsigytą techniką ir paleisti ją iš varžytinių. Tai reiškė visišką ūkio pražūtį.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2007 m. Lietuvoje įregistruoti 8 934, o išregistruoti 2 237 ūkiai. Fiksuojamas tik ūkio išregistravimo faktas, o ne priežastys. Alytaus, Kėdainių, Raseinių, Biržų, Kupiškio, Panevėžio, Rad­viliškio, Jurbarko, Anykščių rajonuose išregistruota palyginti daugiau ūkių negu kituose rajonuose. Šių savivaldybių darbuotojai teigia, kad ūkių išregistravimo priežastys yra dvi: pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos ir ūkio savininko mirtis. Ūkių žlugimo atvejai jiems nežinomi. Nesėkmingų atvejų neabejotinai yra, tačiau prasiskolinę ūkininkai tyliai parduoda turtą, garsiai apie nesėkmę nekalba.

Nekaupiami duomenys ir apie išvaržytus ūkius. Antstolių informacinėje sistemoje skolos skirstomos pagal besikreipiančius išieškotojus. Lietuvos antstolių rūmų atstovė Dora Petkauskaitė teigia, kad, remdamasi rūmų darbuotojus pasiekiančia informacija, galinti daryti išvadą, kad įsiskolinusių ūkininkų nėra labai daug, bet vis dėlto yra ir jie paprastai būna įsiskolinę labai dideles sumas (dešimtis ar šimtus tūkstančių litų). Priverstiniu būdu išieškant skolas, antstoliams tenka įkeisti grūdus, pasėlius, areštuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypus, techniką.

Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkė Genutė Staliūnienė džiaugiasi, kad ūkininkų bankrotų nėra tiek, kiek prognozuota. Jos manymu tie, kurie ima kreditus neįvertinę savo galimybių, pasitraukia tyliai pardavę verslą. Norėdami gauti ES paramą, ūkininkai kartais pasikliauja nerealiais verslo planais, nerealiomis prog­nozėmis, kurias ruošia abejotinos reputacijos įmonės“.

Sunkmetis, bet ne griūtis

Žemdirbiai yra finansiškai įsipareigoję ne vien kredito įstaigoms, bet ir tiekėjams. Bendrovės „Kesko Agro Lietuva“ generalinis direktorius Paulius Kibiša teigia, kad šiuo metu prekyba vyksta sėkmingai, ypatingo pablogėjimo nejaučiama. „Gyvulininkystės sektoriuje dėl žemų mėsos ir pieno supirkimo kainų sklando pesimistinės nuotaikos, kai kurie mokėjimai atidedami, tačiau griūties nėra. Grūdų kainos nėra aukštos, visi laukia, kaip jos keisis. Išlaidos trąšoms šiemet buvo didesnės, džiovinimo išlaidos irgi išaugo dėl pabrangusio kuro. Tačiau dauguma žemdirbių, įsigiję produkcijos lizingo būdu, atsiskaito laiku“, – teigia P. Kibiša.

Rimtesniais nuogąstavimais dalijasi AB „Lytagra“ generalinis direktorius Adomas Balsys. Žemdirbių lūkesčiai, kurie buvo ankstyvą pavasarį, nepasitvirtino. „Pieno perdirbėjai grasina mažinsią kainas, grūdai užderėjo, bet augintojų netenkina kainos, situacija keičiasi valandomis. Iki šiol blogėjo statybinių organizacijų atsiskaitymai, o dabar sunkmetį išgyvena žemdirbiai“, – teigia A. Balsys. „Lytagra“ beveik kasdien sulaukia žemdirbių prašymų nukelti mokėjimus 1–2 mėnesiams, pusmečiui. A. Balsys taip pat pastebi, kad bankai į žemdirbius vėl ne taip palankiai žiūri, ne taip lengvai juos kredituoja.

Siūloma netikėtumų prevencija

Ūkininkų ūkiai stambėja, didėja jų produkcijos gamybos apimtys. Auga ir rizika, nes ūkininkavimo sėkmė priklauso ir nuo sunkiausiai prognozuojamo veiksnio – orų. Prieš ketverius metus Seimo narys Viktoras Rinkevičius siūlė išplėsti Įmonių bankroto įstatymo taikymo sferą, įtraukiant ir ūkininko ūkio bankroto atvejus. Tokiam siūlymui nepritarė nei Kaimo reikalų, nei Ekonomikos komitetai. Seimo nariai suabejojo, ar ūkininką galima priskirti įmonės kategorijai.

Ūkininku pagal Ūkininko ūkio įstatymą laikomas fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla, o įmonių kategorijai priskiriami tik juridiniai asmenys. Taptų neaišku, kaip ūkininkas – fizinis asmuo galėtų būti likviduojamas dėl bankroto, išregistruojamas, jeigu jo registracija įstatyme nenumatyta. Taip pat buvo neaišku, kokias teisines pasekmes sukeltų ūkininko bankrotas jo partneriams. Seimo komitetai atmetė pasiūlymą, nurodydami, kad rengiamas Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas, kuriame turėtų būti nustatyti ir ūkininko bankroto proceso ypatumai.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas iki šiol neišvydo dienos šviesos. Įmonių bankroto valdymo departamento direktorius Virginijus Narvilas aiškina, kad Ūkio ministerijoje šiuo metu dar rengiama fizinių asmenų bankroto koncepcija.

Per ketverius metus reikalai nepajudėjo. Todėl V. Rinkevičius vėl siūlo grįžti prie pasiūlymo, nes naujo įstatymo pri­ėmimas būtų labai ilgas ir sudėtingas procesas. Tuo tarpu kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje fizinių asmenų bankroto įstatymai yra. Rugsėjo pradžioje Latvijos teismas gavo pirmą fizinio asmens – verslininko – prašymą pripažinti jį nemokiu ir paskelbti bankrutuojančiu.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas, nedramatizuodamas situacijos aiškina, kad ūkininkai šiandien rizikuoja visu savo turtu. Situacija įtempta, bet dar ne katastrofiška, tad pats laikas užbėgti už akių galimam masiniam ūkių žlugimui. „Ūkininkai bando individualiai susitvarkyti savo problemas, kaip kas išmano lipa iš duobės. Jie rizikuoja ne vien verslo investicijomis, bet visu savo ir šeimos turtu. Verslas yra individualus reikalas, tačiau valstybė turi sudaryti palankias sąlygas ūkininkauti ir numatyti teisines procedūras, kurios galėtų būti taikomos finansinės nesėkmės atveju ir užtikrintų ūkininko finansinių įsipareigojimų vykdymą“, – mano B. Markauskas.

Apie būtinybę reglamentuoti ūkininko ūkio bankroto procedūrą diskutuota jau prieš penkerius metus (apie tai rašė ir „Mano ūkio“ žurnalas: „Reikalingas ūkininko ūkio bankroto reglamentavimas“, MŪ 2003 /6).

Geriausio varianto beieškant

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas pritaria minčiai įteisinti ūkininko bank­roto procedūrą. Kaip pavyzdį jis pateikia šią vasarą nuskambėjusią istoriją apie badmiriavusias kiaules viename Kauno rajono ūkyje. Gelbėdamas kiaules, teismas uždėjo joms areštą ir pardavė. Nors ūkininkas su gyvuliais elgėsi aplaidžiai, jam liko visas kitas turtas, jis net neprivalėjo grąžinti finansinės paramos, kuria pasinaudojo. Gelbstint gyvulius ir patį ūkininką, šiuo atveju protingiausia būtų skelbti ūkio bankrotą, tačiau įstatymas to nenumato. J. Talmantas nesutinka, kad ūkininko ūkiui reikėtų suteikti juridinio asmens statusą, nes tokiu atveju būtų sukurtas precedentas apmokestinti ūkininkus juridinių asmenų mokesčiais.

Bankroto procedūros taikymas ūkininkui turėtų padėti jam atsiskaityti su kreditoriais ir apsaugoti nuo visiško žlugimo, išsaugant dalį turto. Kaip apibrėžti tą turto dalį, kuriai bankroto procedūra negalėtų būti taikoma? V. Rinkevičius siūlo visą ūkininko turtą skirstyti į gamybinį ir nedalyvaujantį gamyboje, kuris bankroto atveju liktų ūkininkui.

Anot Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidento Jeronimo Kraujelio, tokia nuostata skatins didesnę dalį uždirbtų pinigų skirti negamybinio turto įsigijimui. „Vargu ar įstatymų leidėjai pritars nuostatai, kad bankrutuojant prasiskolinusiam ūkiui, jo savininkui liktų prabangūs namai, nikeliuoti automobiliai, nes esą nedalyvauja gamyboje, nors jis juos įsigijo ūkininkaudamas ir gal net sąmoningai skirstė investicijas neracionaliai“, – svarsto J. Kraujelis.

Kaimynai turi daugiau patirties

Fizinių asmenų bankroto institucija buvo sukurta Jungtinėse Valstijose, o vėliau atsirado ir daugelyje Europos šalių. Latvijoje ji buvo taikoma ir prieškario metais. Procedūros tikslas – atstatyti fizinio asmens mokumą, išsaugoti turtą laikantis nustatytų sąlygų ir reikalavimų. Tai anaiptol nereiškia, kad prasiskolinusiam asmeniui pasiskelbus bankrutuojančiu nurašomos visos jo skolos ir jis gali pradėti veiklą iš naujo. Šiuo metu Latvijos teismai pripažįsta asmenį bankrutuojančiu, kai jo kreditoriniai įsiskolinimai konkrečiu momentu viršija 50 minimalių mėnesinių atlyginimų (apie 40 tūkst. litų), arba per vienerius metus šių įsiskolinimų suma sudaro 100 minimalių atlyginimų (apie 80 tūkst. litų). Teismas patvirtina skolų grąžinimo planą ir grafiką bei paskiria administratorių, kuris disponuoja visu asmens turtu ir pajamomis, skirdamas dalį lėšų asmens pragyvenimui. Visos pajamos ir turtas (būstas, automobiliai, veisliniai šunys ir kt.) nukreipiami skolų grąžinimui. Planas tvirtinamas ilgiausiai 7 metams. Suėjus šiam terminui, visos negrąžintos skolos nurašomos. Analogiškas įstatymas priimtas ir Estijoje.

Rusijoje parengtas fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas numato 5 metų bankroto procedūrą. Jame siūloma įteisinti socialines normas gyvenamajam būstui, t. y. nustatyti bankroto atveju neliečiamą būsto plotą.

Vokietijoje galiojantis Nemokumo įstatymas taikomas fiziniams ir juridiniams asmenims. Nemokumo procedūra taikoma visam skolininko turtui, kurį jis turėjo, kai procedūros buvo pradėtos, bei turtui, kurį įgijo vėliau. Skolininkui paliekamas minimaliai reikalingas turtas (daiktai, lėšos), užtikrinantis kuklią buitį, orientuotą į jo ankstesnio gyvenimo lygį savo ir savo artimųjų poreikiams tenkinti.

Suomijoje Fizinių asmenų bankrotą reglamentuoja Bankroto įstatymas, pagal kurį bankrutuoti gali juridinis ir fizinis asmuo. Fizinių asmenų nemokumo prob­lemoms spręsti yra priimtas Privačių asmenų skolų restruktūrizavimo įstatymas. Šioje šalyje bankroto procedūros taikomos tik tam skolininko-fizinio asmens turtui, kurį asmuo turėjo bankroto bylos iškėlimo momentu. Visas kitas turtas, kurį skolininkas-fizinis asmuo įgyja po bankroto bylos iškėlimo (pajamos, paveldėjimas ir t. t.), nėra bankroto procedūrų objektas. Kad apsisaugotų nuo atskiro išieškojimo, asmuo gali prašyti leisti jam restruktūrizuoti skolas. Jei tokia galimybė nesuteikiama, atskiro išieškojimo terminas yra 15 metų. Skolininkui leidžiama pasilikti jo pragyvenimui būtinus daiktus, drabužius, baldus, darbo įrankius.

Airijos Bankroto įstatymas taikomas tik fiziniams asmenims, ir „bankroto“ sąvoka vartojama tik kalbant apie fizinius asmenis. Kai asmuo pripažįstamas bankrutavusiu, jo nuosavybė nuo pripažinimo dienos perduodama administratoriui. Skolininkas gali pasiimti namų apyvokos daiktų, veiklos įrankių, kitų būtinų daiktų sau, šeimos nariams, neviršydamas nustatytos vertės. Bankrutuojantis asmuo turi tam tik­rų apribojimų, pavyzdžiui, negali valdyti savo banko sąskaitų, negali būti kompanijos vadovu ar kitaip būti susijęs su kompanijos valdymu, negali būti renkamas į parlamentą ar vietinės valdžios įstaigas.

Jungtinėse Valstijose bankroto įstatymas 2005 m. buvo sugriežtintas, nes 2004 m. bankroto procedūra pasinaudojo rekordinis skaičius fizinių asmenų – daugiau kaip 1,5 mln. gyventojų.

Rengiant Lietuvos fizinių asmenų bankroto koncepciją, remiamasi ir užsienio šalių patirtimi. Koks modelis galėtų būti taikomas Lietuvoje? V. Narvilas svarsto, kad skolininko skolų grąžinimo grafikas turėtų būti sudaromas, atsižvelgus į skolininko išgales, ir trukti ne ilgiau kaip 5 metus. Teismo paskirtas administratorius turėtų prižiūrėti, kaip vykdomas planas, kad skolininkas neslėptų pajamų. Anot V. Narvilo, svarbu, kad būtų patenkinti ir kreditorių reikalavimai, ir fiziniam asmeniui suteikta galimybė pradėti gyvenimą iš naujo. Kai asmuo suvokia, kad skolų našta jį gali slėgti visą gyvenimą, jam nėra stimulo stotis ant kojų. V. Narvilo manymu, fizinių asmenų bankroto įstatymo priėmimas paskatintų bankus atsakingiau skolinti pinigus.

Bankai bankrotų neprognozuoja

Žemės ūkio paskolų garantijų fondas šiemet bankams už negrąžintus kreditus išmokėjo apie 200 tūkst. litų, padengdamas 2 ūkininkų įsiskolinimus. Be to, Fondas šiais metais gavo iš bankų prašymų suteikti garantijas už kreditus, skiriamus ūkiams pirkti, t. y. kai vieni ūkininkai perka kitų ūkininkų ūkius su žeme, pastatais, gyvuliais ir skolinasi tam pinigų. Tokių projektų anksčiau nebuvo. Iš pavienių atvejų dar negalima daryti apibendrinančių išvadų, tačiau jos veikia ateities projekcijas. Fondo direktorė Danguolė Čukauskienė, remdamasi specialistų prognozėmis, teigia, kad 2009 m. Fondui gali tekti bankams išmokėti apie 5 mln., o 2010 m. – apie 10 mln. litų už žemdirbių ir kaimo verslininkų negrąžintus kreditus.

„DnB Nord“ banko grupės analitiko Vadimo Titarenkos vertinimu, pastaraisiais metais Lietuvos ūkininkai gyvena šilt­namio sąlygomis, nes naudojasi ES parama. Ūkininkai neapmokestinami mokesčiais taip, kaip kitų verslo sektorių subjektai. Pernai žemės ūkis buvo vienas iš lyderių pagal darbo užmokesčio augimo tempus. Kita vertus, situacija rinkoje nuolat keičiasi, jai būdingas cikliškumas, todėl negalima tikėtis vien augimo.

Situacija šiuo metu nėra geriausia, bet, palyginti su kitais ūkio sektoriais, kai vidaus paklausa ženkliai sumažėjo (statybų, vidaus prekybos, kelių transporto ir kt.), žemės ūkio sektoriaus pozicija yra viena geriausių, nes gaminamos būtiniausios prekės, o užsienio konkurencija yra mažiausia. Žemės ūkio padėties ir perspektyvos nėra ko lyginti, pavyzdžiui, su tekstilės pramone, kurios gaminiai priversti konkuruoti su latvių, lenkų, kinų, Pietryčių Azijos produkcija. Anot V. Titarenkos, „DnB Nord“ bankas turi daug daugiau problemų su kitų sektorių atstovais, negu su žemdirbiais.

„DnB Nord“ bankas vasaros pradžioje pradėjo teikti žemdirbiams kreditus apyvartiniam kapitalui iki 0,5 mln. litų. Tai rodo, kad šią sritį bankas nepriskiria prie rizikingų.

AB „Parex“ banko Verslo klientų departamento direktoriaus pavaduotojas Renaldas Domeika teigia, kad bankas negauna pieno ir grūdų sektoriaus gamintojų prašymų atidėti mokėjimus. Kita vertus, grąžinimo terminai yra nustatomi taip, kad ūkininkai galėtų atsiskaityti jiems palankiausiu metu, pavyzdžiui, pelningiausiai realizavus grūdus.

R. Domeika nesutinka, kad bankai gręžiasi nuo žemdirbių. Jo teigimu, stambieji bankai, kurie atrado žemės ūkį, nežada trauktis iš šio sektoriaus. Pavyzdžiui, „Parex“ vidutinė paskola, suteikiama su Žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantija, yra mažesnė negu kitų, bet pagal garantuotų paskolų skaičių „Parex“ iškilo į antrą vietą, nusileisdamas tik „DnB NORD“ bankui. Žemės ūkio subjektų kreditavimui būdingas sezoniškumas. Šiuo metu baigiami finansuoti kombainų pirkimai, prasideda apyvartinių lėšų skolinimasis rudens sėjai. Kita vertus, kai kurie prašymai suteikti kreditus iš tiesų netenkinami – dažniausiai atsisakoma finansuoti nepagrįstai optimistiškus projektus, pavyzdžiui, kai 25 karvių ūkis prašo 1,5 mln. litų investicijoms į fermą. Kita kategorija žemdirbių, kurių prašymai netenkinami, – tai kitų bankų klientai, kurie ateina skolintis tam, kad padengtų senesnius įsiskolinimus.

„Parex“ banko pernai rudenį pradėtai vykdyti žemės ūkio subjektų kreditavimo programai buvo skirta 30 mln. Lt, o šiemet – dukart daugiau. Pasak R. Domeikos, skolinimosi poreikis didėja, daugėja vertų dėmesio perspektyvių agroverslo projektų. Bankų konkurencija šiame sektoriuje didesnė negu pernai.

Bankų atstovai mano, kad žemdirbiams apie sunkmetį kalbėti anksti, tačiau įteisinti ūkininko bankroto procedūrą yra jau laikas. Niekas nesiryžta prognozuoti, kokių staigmenų pateiks žemdirbiams kiti metai.