23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/10
Intensyvių trešnynų technologijos anapus Atlanto
  • Dr. Darius KVIKLYS specialiai „Mano ūkiui“ iš JAV
  • Mano ūkis

Adaptavus JAV tręšnių augintojų patirtį mūsų šalies sąlygomis, tikėtina, kad ir Lietuvoje šių vaismedžių auginimas gali būti pelninga sodininkystės šaka, praturtinanti gana skurdžią Lietuvoje auginamų vaisių produkciją.

Niujorko valstijos gamtinės ir klimato sąlygos nėra pačios palankiausios kaulavaisiams auginti. Tačiau daugelis ūkių greta obuolių veisia trešnių, vyšnių ir persikų sodus. Priežastys kelios – pirmiausia, kaulavaisiai yra pelningesni negu obuoliai, be to, gaunamos pajamos ne obuolių derėjimo sezonu leidžia išlaikyti darbuotojus ir tolygiau paskirstyti finansinius srautus.

Niujorko valstija negali pasigirti nei dideliais kaulavaisių plotais, nei išskirtiniais derliais, tačiau daugelis naujų technologijų gimsta ar pritaikoma būtent čia. Kalifornijoje ir kitose pietinėse valstijose apie sodų, tarp jų ir trešnynų, intensyvinimą diskutuojama mažiau – ir taip viskas gerai auga, kai saulės, šilumos ir vandens pakanka. O norint sėkmingai plėtoti sodininkystę šiauriau esančiose valstijose, tenka daugiau darbo ir proto įdėti.

Sėkmingas ir pelningas trešnių auginimo verslas priklauso nuo įvairių faktorių. Amerikiečiai, panašiai kaip ir kitų šalių augintojai, išskiria keletą jų: dirvos paruošimas, poskiepio ir veislės kombinacija, sodinimo ir formavimo sistemos, derliaus normavimas, nuėmimas ir išsaugojimas. Daugelis trešnių auginimo technologinių elementų yra tokie pat kaip ir Europoje, tačiau dalis jų modifikuoti, pritaikyti vietinėms sąlygoms ir auginimo tradicijoms.

Trešnių poskiepiai

Tradiciškai trešnės JAV auginamos su sėkliniu laukinės trešnės poskiepiu. Deja, šis poskiepis nemažina trešnių augumo (tai ypač aktualu trešnių soduose) ir neskatina ankstesnio derėjimo. Sodai su šiais poskiepiais veisiami dideliais atstumais vienas nuo kito, aukštaūgių vaismedžių derlių sunku apsaugoti nuo paukščių ir nuo kritulių. Atrinkti trešnių genties vegetatyviniai poskiepiai (žinomiausias jų F12/1) taip pat nepasižymi geresnėmis savybėmis.

Lietuvoje dažniausiai naudojamas poskiepis trešnėms – kvapiosios vyšnios (Prunus mahaleb) sėjinukai. Nors jie mažina vaismedžių augumą, tačiau pastebėtas šio poskiepio ir kai kurių trešnių veislių ne­atitikimas, vaismedžiai su šiuo poskiepiu yra mažai produktyvūs. Tiesa, JAV, Oregono valstijoje, atrinkti kvapiosios vyšnios ir laukinės trešnės hibridiniai poskiepiai MxM 14 bei MxM 2 yra pakankamai populiarūs ir plinta JAV, Čilėje ir Pietų Europoje. Pasaulyje paplitęs vienas iš trešnių vaismedžių augumą ribojančių poskiepių Colt JAV Niujorko valstijos sąlygomis nedavė lauktų rezultatų.

Apibendrinus JAV patirtį, tinkamiausi trešnėms yra Giselos serijos ir Weiroot 72 poskiepiai. Trešnės su šiais poskiepiais labai anksti pradeda derėti, būna gerokai mažesnio augumo, todėl galima veisti intensyvius sodus, sodinant iki 1 200 vaismedžių/ha. Weiroot 72 poskiepio problema – gausus šaknų atžalų formavimas, tai apsunkina sodo priežiūrą.

Didžiausias daugelio Giselos serijos poskiepių trūkumas – per didelis produktyvumas (!) ir vaisių skaičius žiedyne. Per gausiai užmezgus, lapų ir vaisių santykis būna per mažas, nepakanka maisto medžiagų vaisiams vystytis, todėl jie su šiais poskiepiais užauga gerokai smulkesni. Ypatingai vaisių smulkėjimas pastebimas su plačiausiai Europoje paplitusiu ir labiausiai reklamuojamu Gisela 5 poskiepiu. Šį poskiepio trūkumą jau pradeda pripažinti Nyderlandų ir Belgijos mokslininkai bei augintojai. Tai pastebėta ir Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute atliekamuose bandymuose.

Patarimas vienas: su Gisela 5 poskiepiu dauginti tik stambiavaises trešnių veisles, o įveisus sodą, būtina įrengti laistymo sistemą ir tinkamai normuoti derlių (retinti žiedynus). Matyt dėl šių priežasčių JAV intensyviuose soduose plinta kol kas tik pusiau žemaūgis Gisela 6 poskiepis, kuris yra 25 proc. augesnis už Gisela 5. Kitas rekomenduojamas JAV augintojams šios serijos pusiau žemaūgis poskiepis Gisela 12.

Žemaūgių poskiepių privalumai pagrindžiami ir ekonomiškai – nors ir daugiau sodinukų reikia intensyviam sodui įveisti, tačiau dėl ankstyvo ir gausaus derliaus, pajamos iš tokio sodo padengia išlaidas jau 8-aisiais metais. Aukštaūgis trešnynas tampa pelningas tik po 15 metų.

Sodo konstrukcijos ir trešnių formavimas

Augumą žeminantys trešnių poskiepiai iš esmės pakeičia nusistovėjusį (vaismedžiai aukštaūgiai, pasodinti dideliais atstumais) trešnyno įvaizdį. Tankiai susodinti, anksti pradedantys derėti sodai turi būti ir atitinkamai formuojami. Didžiausi derliai gaunami formuojant trešnes ašiniu vainiku ir sodinant apie 1 200 vaismedžių hektare. Tradiciškai pasodintas trešnynas, kur vaismedžių vainikai formuojami cent­rinio lyderio forma, dera bent keturis kartus mažiau.

Kita įdomi trešnių vainiko forma – ispaniškas krūmas – tai pat yra mažiau produktyvi, tačiau tai vienintelė sodo kon­strukcija, leidžianti atlikti visus priežiūros ir vaisių skynimo darbus, nenaudojant kopėčių ar platformų.

Įvertinus pirmųjų šešerių metų įvairių konstrukcijų sodo ekonominius rodiklius, daugiausia pajamų gauta iš trešnyno, formuoto ašiniu vainiku – 37,5 tūkst. JAV dolerių (apie 86 tūkst. Lt). V formavimo sistema ir laiba verpstė davė apie 21–22 tūkst. JAV dolerių (apie 48–50 tūkst. Lt). Tradicinė centrinio lyderio forma – tik 9 tūkst. JAV dolerių (apie 21 tūkst. Lt).

Formuojant trešnes ašiniu vainiku, vaismedyje nebūna nuolatinių šakų. Pirmaisiais metais šoninės šakos atlenkiamos svareliais, todėl vaismedžiai derėti pradeda labai greitai. Vėliau svareliai nenaudojami, o netinkamai išaugusios šakos išgenimos. Be to, visos šakos, išsišakojimo vietoje storesnės negu du trečdaliai kamieno, yra šalinamos, paliekant 20–30 cm ilgio stuobrelį. Stuobrelis apsaugo vaismedį nuo ligų, kartu ant jo formuojamos naujos trumpalaikės šakos. Suaugęs vaismedis būna 3,2–3,7 m aukščio. Kiekvienais metais stengiamasi pakeisti (atnaujinti) apie penktadalį visų šakų. Šakų atnaujinimas pradedamas jau trečiaisiais augimo sode metais. Tai būtina daryti, nes ašiniu vainiku formuotos trešnės linkusios per daug megzti vaisių, todėl jie susmulkėja. Atnaujinant šakas, su jomis pašalinamos senesnės vaisinės šakutės, sumažinamas vaisių kiekis ir kartu sustiprinamas vegetatyvinis augimas.

Trešnių formavimas ispaniško krūmo forma pradedamas nuo pat pasodinimo, patrumpinant sodinuką iki 40 cm aukščio. Vasaros metu, išaugus naujiems ūgliams, sodinukai trumpinami iki 20 cm ilgio. Taip per pirmus metus suformuojami 4–6 vertikaliai augantys ūgliai. Antrųjų ir, jei reikia, trečiųjų metų pavasarį visi ūgliai vėl trumpinami iki 20 cm. Suformuotas vainikas turi nuo 8 iki 12 stiebų. Kada vaismedžio augimas yra išskaidomas (auga ne vienas stiebas, bet bent dešimt), yra daug paprasčiau reguliuoti medžio aukštį. Net sutrumpinus viršūnes iki 2,2–2,4 m, beveik neišauga vilkūglių. Kiekvienas atskiras stiebas formuojamas ir genimas tuo pačiu principu kaip ir ašinis vainikas.

Amerikiečiai siūlo ispaniško krūmo modifikaciją, ypač su žemaūgiais poskiepiais, atnaujinant ne tik horizontalias šakas, bet ir pačius stiebus (po du kasmet). Dėl labai stipraus genėjimo pirmaisiais metais, vaismedžiai su ispaniško krūmo vainiko forma pradeda vėliau derėti, tačiau nuo penktųjų metų derėjimas stabilizuojasi, nors ir nepasiekia ašiniu vainiku suformuotų vaismedžių lygio. Ispaniško krūmo privalumas – visi darbai trešnyne atliekami stovint ant žemės, be to, sodinama beveik perpus mažiau sodinukų.

Amerikiečiai kreipia dėmesį į darbo našumą, todėl trešnių auginimas nenaudojant kopėčių – jiems labai viliojantis dalykas. Apskaičiuota, kad sode, kur trešnės pasodintos ispaniško krūmo forma, darbininkas per valandą priskina 78 kg uogų, o tradiciniame trešnyne – tik 45 kg.

Dirvos paruošimas

JAV sodininkai ne tiek kreipia dėmesio į dirvos savybes, kiek į vietos parinkimą ir dirvos paruošimą. Ideali vieta – kuo arčiau vandens (geriausia – šalia Ontario ežero, kuris žiemą veikia kaip šildytuvas) ar bent su didesniu reljefo nuolydžiu, kad nesikauptų šaltas oras nei žiemos, nei žydėjimo metu. Pasirinkus vietą, prieš trešnyno įveisimą dirvos paviršiuje būsimų eilių vietoje formuojamos plačios, aukštos (30–35 cm) lysvės. Mat trešnės ir jų poskiepiai yra labai jautrūs užmirkimui ir aukštai esančiam gruntiniam vandeniui.

Aukštos lysvės apsaugo šaknis vegetacijos metu nuo vandens. Be to, kaip teigia amerikiečių mokslininkai, taip pasodintos trešnės yra atsparesnės ir žiemos šalčiams. Tiesa, pasodinus trešnes lysvėse, būtina įrengti ir laistymo sistemą, nes dirva lysvėse daug greičiau išdžiūsta. Tačiau, auginat intensyviai ir su žemaūgiu poskiepiu, nesvarbu, ar bus sodinama lysvėse, ar lygiame paviršiuje, laistyti vis tiek reikia.

Renkantis vietą trešnynui, būtinas geras dirvos drenažas. Jei jo nėra įrengto, ar jis neveikia, siūloma tarpueilių viduryje kasti 70 cm gylio, 25 cm pločio griovį, nukreipiant jį į žemesnę, už sodo ribų esančią vietą. Griovys užpildomas skalda. Taip padarius, visas paviršinis vanduo yra greitai pašalinamas ir užtikrinama gera dirvos aeracija.

Sodinukų pasirinkimas ir priežiūra jauname sode

Sodinukų kokybė priklauso nuo pasirinktos sodo konstrukcijos. Jeigu trešnių vainikas bus formuojamas ispaniško krūmo forma ar V forma, kur nuo pat pasodinimo būtina patrumpinti sodinukus iki 40 cm aukščio, geriau pasirinkti laibesnius nešakotus medelius. Veisiant intensyvų trešnių sodą ir formuojant medelius ašiniu ar laibos verpstės vainiku, būtina įsigyti aukščiausios kokybės storus šakotus sodinukus. Kuo daugiau šakų, tuo geriau. Didesni sodinukai greičiau užpildys jiems skirtą sode vietą, anksčiau pradės derėti. Šakotus sodinukus mažiau reikės genėti ar trumpinti jų viršūnes, o tai irgi skatins derėjimo pradžią.

Jei sodinukai nešakoti, tai šakojimąsi geriau skatinti ne viršūnės trumpinimu, o visais kitais įmanomais būdais, nes kuo daugiau jauname sode naudojamas sekatorius, tuo vėliau vaismedžiai dera. Yra kelios priemonės šakojimuisi paskatinti. Viena iš jų – šakojimąsi skatinančių preparatų panaudojimas. Deja, trešnėms, dėl labai stipraus lyderio dominavimo, jie nėra tokie efektyvūs kaip obelims. Kitas būdas – žievės įpjovimas virš pumpurų, iš kurių tikimasi išauginti šakas. Tokiu būdu pavasarį daugiau maisto medžiagų patenka į pumpurus ir jie skatinami išsprogti. Tyrimai ir praktika parodė, kad ši priemonė veiksminga, tačiau ne visoms veislėms. Pats efektyviausias būdas yra dviejų trečdalių pumpurų pašalinimas, tai yra norimoje šakų augimo vietoje paliekamas tik kas trečias pumpuras. Tai atliekama pavasarį, tik išsprogus pumpurams. Tokia technologija taikoma ne tik naujai pasodintiems sodinukams, tačiau ir vėlesniais metais, jeigu išauga per stiprus viršūninis ūglis, kuris paprastai nesišakoja arba šakojasi netinkamoje vietoje.

Amerikiečių sodininkai, kaip ir visi kitų šalių sodininkai, norėtų prižiūrėti jaunus medelius kuo paprasčiau ir pigiau. Tačiau trešnės pasižymi labai stipriu apikaliniu (viršūniniu) dominavimu, todėl jų šakos išauga labai smailiais kampais. Šakų lankstymas jauname sode, panaudojant svarelius ar raištelius, yra įprasta priemonė, nes ekonominiu požiūriu svarbiausia yra derėjimo pradžia ir ankstyvas gausus derlius. Be to, horizontaliai atlenkus šakas, suformuojamas gerai apšviestas vainikas – tai irgi yra svarbu derėjimo tolygumui ir uogų kokybei.