Inovacijos – tai sėkmingas naujų technologijų, idėjų ir metodų komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau esamus produktus ir procesus. Jei per prognozuojamąjį laikotarpį ūkio subjektas sukuria produktą, paslaugą arba valdymo procesą, technologiniu požiūriu naują arba iš esmės pagerintą, palyginti su naujausiais tos srities produktais, tuomet galima teigti, kad projektas ir ūkio subjektas yra inovatyvus.

Inovacijos Europos Sąjungoje

Europos inovacijų suvestinė – tai pagrindinė statistinė Europos inovacijų tendencijų analizės priemonė. Ją sukūrė Europos Komisija (EK), remdamasi Lisabonos tarybos (2000, kovas) reikalavimais. Metinė Europos inovacijų suvestinė rengiama nuo 2001 metų ir apima daugybę tam tikrų apibrėžtų indikatorių (rodiklių), suskirstytų į keturias kategorijas:

• žmogiškieji ištekliai;
• naujų žinių kūrimas;
• žinių perteikimas ir taikymas;
• inovacijų finansavimas, rezultatai ir rinkos.

Šiaurės Europos šalys ir Vokietija yra ES inovacijų lyderės. Naujosios valstybės narės arba mėgina pasivyti pirmaujančias šalis, arba smarkiai nuo jų atsilieka. Dauguma senųjų valstybių narių priklauso vidutinių rezultatų grupei.

Atsižvelgiant į inovacijų rezultatus, suvestinėje Europos šalys yra suskirstytos į keturias grupes:*

• pirmaujančios šalys: Šveicarija, Suomija, Švedija, Danija, Vokietija;
• vidutinių rezultatų šalių grupė: Prancūzija, Liuksemburgas, Airija, Jungtinė Karalystė, Nyderlandai, Belgija, Austrija, Norvegija, Italija, Islandija;
• mėginančių pasivyti šalių grupė: Slovėnija, Vengrija, Portugalija, Čekija, Lietuva, Latvija, Graikija, Kipras, Malta;
• nepajėgiančių pasivyti šalių grupė: Estija, Ispanija, Bulgarija, Lenkija, Slovakija, Rumunija, Turkija.

Įdomu, kad JAV ir Japonija tebėra gerokai išsiveržusios į priekį nuo ES šalių. Inovacijų atotrūkis tarp ES šalių ir Japonijos auga, o tarp ES ir JAV išlieka beveik stabilus. ES investuoja apytikriai trečdaliu mažiau lėšų į mokslinius tyrimus negu JAV. Kylančios ekonomikos šalys, pavyzdžiui Kinija ir Indija, sparčiai virsta pasaulinio masto mokslinių tyrimų ir inovacijų centrais.

2005 m. spalio 12 d. ES Komisija pateikė integruotą inovacijų veiksmų planą, kuriame raginama iš esmės pagerinti mokslinių tyrimų ir inovacijų sąlygas Europoje. Pirmą kartą plane siūlomas integruotas požiūris į ES mokslinių tyrimų ir inovacijų politiką, visų pirma stengiantis gerinti privačiojo sektoriaus investicijų į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą sąlygas.

* duomenys iš VšĮ Socialinės ir ekonominės plėtros centro taikomojo mokslinio tyrimo „Lietuvos ūkio (ekonomikos) raidos įžvalga pagal regionines ir pasaulio tendencijas“ ataskaitos, 2007 m.

Inovacijų klasifikavimas

Inovacijų klasifikavimas dažniausiai pateikiamas pagal tam tikrus požymius:

• pagal turinį: produkto – naujų galutinių prekių/paslaugų sukūrimas, gaminimas ir naudojimas, technologinės – naujų technologijų sukūrimas ir taikymas įvairiose veiklos srityse, socialinės – naujų ekonominių, valdymo, organizacinių ir kitų struktūrų bei formų sukūrimas ir diegimas įvairiose veiklos srityse, kompleksinės – produktų, technologinių ir socialinių inovacijų sintezuotas kompleksas;
• pagal įgyvendinimo lygį: žmogus, organizacija, ūkio šaka, visuomenė ir valstybė, ekosistema, pasaulis;
• pagal įgyvendinimo mastą: vienkartinės ir daugkartinės;
• pagal naujumo lygį: radikalios – iš principo naujų priemonių, skirtų naujiems arba jau žinomiems poreikiams tenkinti, kurie kokybiškai keičia visuomenės veiklos būdus, sukūrimas; modifikuojančios – produktų ar paslaugų gerinimas ir papildymas, tobulėjimo laidavimas esamomis priemonėmis, prisitaikant prie kintančių visuomenės poreikių;
• pagal organizacijas: vienos organizacijos – inovacijos įgyvendinamas tik vienoje organizacijoje, tarporganizacinės – inovacijos įgyvendinimo proceso atskirų funkcijų paskirstymas tarp įvairių organizacijų, pavyzdžiui, mokslinių tyrimo institutų, konstravimo biurų, įmonių ir kt.;
• pagal pobūdį: kiekybinės – našumo, gamybos apimčių ir t. t. didinimas kiekybiniais aspektais, kokybinės – gamybos, valdymo ir t. t. kokybės gerinimas;
• pagal galutinį rezultatą: fundamentinės – inovacinės veik­los galutinis rezultatas yra mokslinė teorija, pateikta rašytine forma, eksperimentinės – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra eksperimentinis produkto pavyzdys, sukurtas, remiantis moksline teorija, bazinės – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra sukurto eksperimentinio produkto pavyzdžio naudojimas masinei gamybai konkrečioje organizacijoje pirmą kartą; difuzinės – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra kažkur jau gaminamo produkto gamybos patirties pritaikymas masinei gamybai konkrečioje organizacijoje, tam tikrame regione, pasižyminčiame individualia specifika; sąlyginės – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra masinėje gamyboje esančio produkto dalinis modernizavimas ir atnaujinimas, kuo remiantis gaunamas visai kitas ar panašus, bet kitų techninių charakteristikų turintis produktas;
• pagal poveikį: ekonominės – didėjantis darbo našumas ir pelnas, mažėjančios sąnaudos, didėjantis eksportas, socialinės – mažėjanti bedarbystė, socialinių paslaugų plėtra, visuomenės sluoksnių diferenciacijos mažėjimas, ekologinės – aplinkos taršos mažėjimas, ekologinių problemų sprendimas, kompleksinės – ekonominio, socialinio ir ekologinio poveikio sintezuotas kompleksas.

Inovacijų kokybė paprastai vertinama pagal tokius kriterijus: tinkamumas, aktualumas, efektyvumas, ekonominis pagrįstumas ir gyvybingumas, poveikis politikai.

Inovatyvumo kriterijai

Suprantama, kad, vertinant ūkio subjektų pateiktus ES paramai gauti projektus, pateikta inovacijų klasifikacija būtų per daug sudėtinga. Todėl buvo pasirinkti kriterijai, kuriais remiantis galima nustatyti pateikto vertinti investicinio projekto inovatyvumo lygį. Inovatyvumo lygis vertinamas pagal 4 pagrindines kriterijų grupes:

• inovacijų įtaka produktams – prekių/paslaugų didesnė įvairovė, geresnė prekių/paslaugų kokybė ir stipresnės naujų ar užimamų rinkų pozicijos;
• inovacijų įtaka technologiniams procesams gamyboje – didesnė produktų auginimo (gamybos) ar paslaugų apimtis, didesnis darbo našumas, mažesnės medžiagų ir energijos sąnaudos produktų vienetui išauginti (pagaminti); mažesnis neigiamas poveikis aplinkai ar sveikatai, tikslesnis atitikimas standartams, normų laikymuisi; pardavimo internetu įdiegimas prekyboje, elektroninė atsiskaitymo sistema ir pan.;
• inovacijų įtaka ūkio subjekto organizacinei pertvarkai – dalyvavimas technologijų platformose (klasteriuose), ūkio subjekto veiklos organizavimas kooperacijos (mašinų rateliai, gamintojų organizacijos ir grupės) pagrindu;
• mokslinių tyrimų inovacijų diegimas – ūkio subjekto veikla mokslinių inovacijų srityje.

PRODUKTŲ INOVACIJOS

Siekiant paremti Europos novatoriškų prekių ir paslaugų rinkos kūrimą, būtina, kad valstybės narės ir EK sukurtų patrauklias sąlygas novatoriškiems produktams (prekėms ir paslaugoms), kad būtų sukurta rinka pažangioms technologijoms. Produktas yra inovatyvus, jei jis tam tikromis savybėmis iš esmės skiriasi nuo anksčiau ūkio subjektų sukurtų, gamintų ar naudojamų prekių ar teiktų paslaugų. Smulkūs pakeitimai, kasdieniniai patobulinimai, sezoniniai pakeitimai, dizaino pakeitimai, kurie nekeičia prekės ar paslaugos funkcijų, nėra inovacijos.

Prekių inovacijų tipiniai pavyzdžiai:

• visiškai naujų produktų gamyba;
• produktai su patobulintomis charakteristikomis (­pavyzdžiui, maisto produktai su ilgesniu laikymo ­terminu ir pan.).

Paslaugų inovacijų tipiniai pavyzdžiai:

• naujos paslaugos;
• paslaugų tobulinimas;
• pirkėjų prieinamumo ar kainų, teikiant pagrindines ­paslaugas, tobulinimas.

TECHNOLOGINIŲ PROCESŲ INOVACIJOS

Technologinio proceso inovacija – naujų ir reikšmingai patobulintų gamybos metodų panaudojimas (visos rinkos arba įmonės lygmeniu), taikant naują įrangą ar naujus gamybos organizavimo metodus. Proceso inovacijos diegiamos ir paslaugų, ir gamybos srityse, jos apima naujus ar patobulintos produkcijos gamybos metodus ar pristatymą, paskirstymo sistemas.

Proceso inovacija yra naujovė įmonės naudojamoms gamybos technologijoms, bet nebūtinai naujovė įmonės rinkoje. Inovacija gali būti kuriama įmonėje ar kitose įmonėse. Organizacinės įmonės inovacijos neįtraukiamos į technologinio proceso inovacijas.

Technologijos inovatyvumo kriterijai:

• žalingo poveikio žmogui ir aplinkai mažinimas;
• alternatyvių atsinaujinančių energijos šaltinių gamyba arba naudojimas;
• tiksliosios (precizinio) ūkininkavimo sistemos naudojimas.

Žalingo poveikio žmogui ir aplinkai mažinimas. Bet kurio projekto aplinkos apsaugos įvertinimo tikslas – nustatyti teigiamus ir neigiamus projekto poveikius aplinkai. Projektas nieko nevertas, jei sprendžiant vieną problemą sukuriama kita, galbūt dar didesnė. Taip dažnai atsitinka, kai sprendžiama tik vienos terpės taršos problema, t. y. kai norima mažinti tik kietąsias ar skystąsias atliekas arba dujų emisiją. Projektas, kurį įdiegus sumažinamas kietųjų atliekų kiekis, bet atsiranda kenksminga dujų emisija, – problemos neišsprendžia. Taip pat nepriimtinas sprendimas, mažinantis taršą gamybos metu, bet ją didinantis kitose gaminio būvio ciklo stadijose. Siekiant visapusiškai įvertinti projektą, reikia atsižvelgti į visą gaminio ar paslaugos būvio ciklą.

Žalingas poveikis aplinkai žemės ūkyje vertinamas oro, vandens ir dirvožemio tarša skysčiais (naftos produktais), dujomis (CO2, NH3 ir kt.), kietosiomis dalelėmis (dulkėmis, sunkiaisiais metalais) bei dirvožemio struktūros pakeitimu (vandens ir vėjo erozija bei dirvožemio sutankinimu).

Aplinkos apsaugos strategijos priemonėmis siekiama sumažinti žemės ūkio veiklos neigiamą poveikį aplinkai, plečiant ekonomiškai ir ekologiškai subalansuotą ūkininkavimą.

Numatomos valstybės remiamos aplinkos apsaugos žemės ūkyje priemonės:

• palaikyti ir didinti dirvožemio derlingumą; skatinti žemės ūkio subjektus, taikančius aplinką tausojančias, tinkamai subalansuotas sėjomainas, kuriose didesnę dalį užima daugiametės žolės; kompensuoti dalį pievų ir ganyklų įrengimo bei rūgščių dirvų kalkinimo išlaidų;
• palaikyti optimalų maisto medžiagų balansą. Kiekvieną pavasarį nustatomos mineralinio azoto atsargos, kas 5 metai – dirvožemio rūgštingumas, fosforo ir kalio atsargos sėjomainos laukuose. Atsižvelgiant į dirvožemio tyrimo rezultatus, sudaromi ir įgyvendinami tręšimo planai;
• tinkamai laikyti mėšlą ir racionalizuoti tręšimą juo; remti naujų mėšlidžių statybą ir esamų rekonstrukciją pagal ES reikalavimus;
• įrengti apsaugines želdinių, pelkių juostas ir naudoti kitas technines priemones, skirtas maisto medžiagų nuotėkiui sumažinti ir apsaugoti ariamas žemes nuo erozijos bei sulėtinti vandens eutrofizaciją (procesą, kurio metu vandens telkinyje ima gausėti maisto medžiagų) Lietuvos vandenyse ir Baltijos jūroje;
• formuoti patrauklų kraštovaizdį ir didinti bioįvairovę; taikyti įprastas kraštovaizdžio tvarkymo priemones: sodinti medžius ir gyvatvores. Biologinės įvairovės apsaugos priemonių tikslas – apsaugoti ir gausinti atskiras augalų bei gyvūnų rūšis;
• saugoti istorinius ir archeologinius objektus. Ūkininkai ir žemės ūkio įmonės skatinami saugoti ūkio teritorijoje esamus istorinius bei archeologinius objektus, laikytis nustatytų apsaugos reikalavimų;
• plėsti aplinką tausojančią žemdirbystę. Žemės ūkio subjektai skatinami naudoti 50 proc. mažesnes (už leistinas) mineralinių trąšų normas, nenaudoti pesticidų, tvarkyti maisto medžiagų apskaitą ir sudaryti balansą;
• prižiūrėti iš ariamų laukų nutekantį vandenį; stebėti, ar maisto medžiagos nepatenka į gruntinius vandenis per drenažo sistemas;
• palaikyti optimalų daugiamečių ir vienamečių augalų santykį ūkiuose. Lietuvoje dabar šis santykis tinkamas, todėl jam reguliuoti lėšų nenumatoma. Bus stebimi pokyčiai. Prireikus valstybė privalės skirti tikslinį finansavimą daugiamečių ir vienamečių augalų santykiui reguliuoti;
• tvarkyti ūkio aplinką. Skatinama tvarkingai planuoti sėjomainų laukus, mažinti atliekų kiekį, išlaikyti ir sutvarkyti tradicinius pastatus, tinkamai suprojektuoti naujų pastatų vietą, derinti juos su tradiciniais pastatais;
• nenaudojamas žemės ūkio naudmenas apsodinti mišku; parengti ir įgyvendinti valstybinę žemių apželdinimo programą, apimančią visą darbų ciklą: nuo plotų inventorizavimo ir dirvožemio tyrimų iki sodmenų išauginimo ir apželdinimo darbų;
• rengti demonstracinius projektus: mokyti aplinkai saugaus ūkininkavimo, ypač ekologinio, supažindinti su nauja technika ir technologijomis, tyrimų ir matavimo prietaisais, žemės ūkio taršos mažinimo priemonėmis ir kraštovaizdžio tvarkymo naujovėmis.

Tiksliosios ūkininkavimo sistemos taikymas

Tikslusis ūkininkavimas augalininkystėje plačiąja prasme – tai ūkinių procesų valdymas, apimantis visą įmonės ar ūkininko ūkio veiklą nuo dirvos įdirbimo iki derliaus nuėmimo ir šios veiklos (pasėlių sėjos, tręšimo, augalų priežiūros, darbo sąnaudų, mašinų panaudojimo ir kt.) duomenų apskaitą. Siauresne prasme tikslusis ūkininkavimas yra maisto medžiagų kiekio nustatymas atskirose lauko vietose su paskesniu žemėlapių, pagal kuriuos vykdomas tikslus pasėlių tręšimas, naikinamos piktžolės ir augalų kenkėjai, paruošimu.

Tikslusis ūkininkavimas yra toks ūkininkavimo būdas, kai, pavyzdžiui, augalininkystėje, atskirose lauko vietose nustatomas derlingumas, dirvos maisto medžiagų kiekis ir dirvos tipas. Šių duomenų pagrindu galima tikslingai planuoti technologines operacijas (tręšimą, kalkinimą ir kt.) ir analizuoti derliaus įvairovės priežastis.

Technika tiksliajam ūkininkavimui nėra pigi ir atskirus jos komponentus būna sunku suderinti tarpusavyje. Technines problemas bandoma pašalinti įdiegiant komunikacijų standartą ISO 11783.

Technologinių procesų inovacijų pavyzdžiai:

• procesų skaitmeninis valdymas;
• naujos kartos tiksliojo trąšų paskleidimo barstomoji;
• naujos rūšies įrenginys pasėliams drėkinti su automatine drėgmės matavimo dirvožemyje sistema;
• išmetamųjų dujų (tvartų dujų emisijų) matavimas davikliais;
• naujų gamybos procesų, naudojant skirtingas biomasės žaliavas, įdiegimas;
• elektroninės valdymo sistemos;
• programos vykdomų komandų (operacijų), registrų būklės ir naudojamų kintamųjų pateikimas ir stebėjimas vaizduoklio ekrane, panaudojant internetą;
• naujų ar patobulintų gamybos technologijų diegimas (pvz., automatizuota įranga (automatizuotas suvirinimas), skubūs jutikliai, galintys parinkti gamybą, nauja įranga, reikalinga naujiems ar patobulintiems produktams, kompiuteriais atliekamas produktų tobulinimas ir pan.);
• pasikeitimai aptarnavimo tinkle, tiekimo ir paskirstymo tobulinimas ar prekių (paslaugų) pritaikymas pagal rinkos poreikius (pvz., brūkšninės-kodinės sekimo sistemos, optimalių tiekimo kelių ieškanti programinė įranga, GPS transporto įrangos sekimo sistema, automatizuotas grįžtamasis ryšys su tiekėjais, elektroniniai produkcijos katalogai ir pan.);
• naujos ar patobulintos operacijos ar programos: pirkimo, buhalterijos, kompiuterių naudojimo ir priežiūros (pavyzdžiui, nauja programinė įranga, skubus inventorizacijos duomenų apdorojimas ir pan.). ISO pažymėjimas yra inovacija tik tuomet, kai jis tiesiogiai susijęs su naujo ar patobulinto proceso pristatymu.

Apie inovacijas, naudojant alternatyvius atsinaujinančius energijos šaltinius, skaitykite kitame „Mano ūkio“ numeryje