Nerimaudami dėl įvykių Gruzijoje, Lietuvos žmonės remia šios šalies gyventojus pinigais, šelpia drabužiais, dalyvauja palaikymo akcijose. Kuo ypatinga ši maža šalis, patirianti Rusijos agresiją?

Sunki ekonominė Gruzijos padėtis susijusi su šalies eksporto apribojimu, be to, dalis žmonių čia skursta dėl nesiliaujančių teritorinių konfliktų. Didžiausia Gruzijos problema – menkas teritorinis integralumas. Pietų Osetijos ir Abchazijos provincijų nepriklausomybės siekis sukelia neramumus šalyje. Centrinė vyriausybė nekontroliuoja Pietų Osetijos ir Abchazijos, jos veikia kaip autonominiai dariniai. Politinis nesaugumas ir skirtingos reguliavimo priemonės stabdo užsienio investicijas. Gruziją slegia biudžeto deficitas ir finansinė priklausomybė nuo tarptautinių organizacijų. Tačiau šalis kuria demokratinę sistemą, diegia politines reformas, rodo susidomėjimą integruotis į ES ir tapti NATO nare.

Gruzija atvira tarptautinei prekybai, šalyje nėra valiutos kontrolės, leidžiama investuoti užsieniečiams beveik visuose sektoriuose, vykdoma privatizavimo programa, įskaitant žemės privatizavimą. Užsienio prekybos dalis Bendrojo vidaus produkto struktūroje sudaro apie 90 proc. Gruzija tapo Pasaulio prekybos organizacijos nare, tačiau jos užsienio prekybos balansas yra neigiamas. Pagrindiniai šalies užsienio prekybos partneriai – Rusija, Turkija ir Azerbaidžanas. Vakarų verslo partnerė – Vokietija. Gruzinai su ukrainiečiais siekia vystyti prekybą cukrumi ir išspręsti  akcizo tabako produkcijai klausimą.

Gruzija daugiausia eksportuoja geležį ir plieną, erdvėlaivius, gėrimus, vaisius, riešutus; importuoja mineralinius degalus, branduolinius reaktorius, elektroninę įrangą, vandens šildytuvus, farmacijos produkciją.

Šalyje menkiausiai išvystytas pramonės sektorius, kuris sutelktas lėktuvų, transporto įrangos, elektros variklių, chemikalų, tekstilės gamyboje. Dinamiškiausias yra paslaugų sektorius, ypač viešbučių, restoranų, transporto paslaugų ir telekomunikacijų veikla. Paslaugų sektorius sukuria daugiau kaip 55 proc. BVP. Šalį skalaujančios Juodosios jūros pakrantėje gausu poilsiaviečių ir mineralinio vandens kurortų, tad šalį gausiai lanko turistai.

Siekia apsisaugoti nuo agroterorizmo

Prieš 3 metus Gruzija ėmė kurti nacionalinį kovos su agroterorizmu tinklą. Jį sudaro avarinių ir gelbėjimo tarnybų darbuotojai, ūkininkai, veterinarai, kiti žemės ūkio ir maisto sektoriaus darbuotojai bei specialistai, kurie padeda apsaugoti nacionalinio maisto sektoriaus veiklą nuo sabotažo (kenkimo). Gruzija – viena iš nedaugelio valstybių, plėtojanti programą, kuria siekiama apsaugoti vartotojus nuo užteršto ar kitaip sugadinto maisto. Programa kviečia visus, dirbančius maisto tiekimo srityje, būti budrius, stebėti neįprastus reiškinius ir apie juos pranešti. Pvz., veterinarai stebi netikėtus gyvulių simptomus, ūkininkai praneša apie neįprastas augalų ligas.

Ne visur Gruzijoje yra galimybių tiekti vartotojams maistą kiekvieną dieną, tad gyventojai dažnai nepaiso maisto saugos.

Agroterorizmas – tai tyčinis cheminių, biologinių, radiologinių agentų ar sprogstamųjų medžiagų naudojimas, siekiant sunaikinti pasėlius ar galvijus, sutrikdyti maisto tiekimą. Gruzijoje agroteroristai vaizduojami kaip religiniai fanatikai, nestabilios psichikos asmenys, gyvūnų teisių aktyvistai ir įkaitų pagrobėjai. Sabotuotojus retai pavyksta išaiškinti, kadangi padarytos žalos pasekmės (pavyzdžiui, gyvulių ligų simptomai) pasireiškia tik po kelių dienų. Kuriant kovos su agroterorizmu tinklą, pirmiausia buvo apmokyti apskričių įgaliotiniai, dirbantys žemės ūkyje. Jie, remdamiesi kitų šalių patirtimi, gautą informaciją teikia ūkininkams, veterinarams ir kitiems darbuotojams.

Žemės ūkio specialistų nuomone, agroterorizmas prilygsta ekonominiam terorizmui. Kas kartą sutrikdžius maisto tiekimą, kenčia žmonės. Neturėdami mėsos ar pieno, gyventojai pagrįstai reiškia nepasitenkinimą, todėl valdžia nedelsdama reaguoja į pranešimus apie maisto stoką.

Atmintyje išlikę faktai, kaip JAV Oregono valstijoje 1980 metais vienoje užkandinėje religinės sektos nariai užteršė maisto produktus, siekdami įtakoti rinkimus. Viskonsino valstijoje 1990 m. pesticidais buvo užteršti gyvulių pašarai, kurių vertė siekė 4 mln. JAV dolerių, verslininkas buvo priverstas sunaikinti pašarus, piktadaryste buvo įtariamas verslo konkurentas. Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijoje arkliai ir naminiai gyvuliai buvo nuodijami toksinais ir biologinėmis medžiagomis. Sovietų Sąjunga invazijos į Afganistaną metu 1980 m. panaudojo nuodingas medžiagas prieš afganų arklius.

Puoselėja vynininkystės tradicijas

Žemės ūkis sudaro apie 16 proc. Gruzijos BVP. Šalyje auginami grūdai, citrusiniai vaisiai, daržovės, riešutai, arbata, tabakas, ryžiai, vynuogės. Gruzija žinoma ir kaip mėsos gamintoja. Pernai šalyje pagaminta daugiau kaip 69 tūkst. t mėsos: 31,3 tūkst. t jautienos, 21,4 tūkst. t – kiaulienos, apie 4 tūkst. t – avienos, 12,4 tūkst. t – paukštienos. Šiais metais gruzinai laiko 1 mln. stambių galvijų.

Šalies pavadinimas „Gruzija“ senąja graikų kalba reiškia žemės ūkį. Gruzinai yra ne vienos žemės ūkio technologijos pradininkai, jie dalydavosi savo atradimais ir yra tobulinimais su atvykėliais iš kitų kraštų. Šiuo metu, siekiant pakelti žemės ūkio lygį, Gruzijoje ketinama įkurti apie 100 naujų žemės ūkio produktų perdirbimo įmonių. Daugiau kaip 40 tūkst. ha žemės parduodama tiems, kurie numato sukurti daugiau darbo vietų smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse. Parduodant žemę verslininkams tikimasi, kad joje bus sukurta 100 tūkst. darbo vietų.

Gruzijai spartinant kaimo ekonominę plėtrą talkino lenkai. Šalis, 2006 m. susikooperavusi su Lenkija, vykdė projektą, kurio metu lenkai padėjo gruzinams planuoti ekonominės plėtros, žemės ūkio procesus, apsaugoti aplinką, užtikrinti energijos saugumą, stiprinti institucines struktūras ir kt. Šio projekto metu gruzinai išvystė kaimo turizmą Pankisi regione. Būtent turizmas labiausiai spartina Gruzijos ekonominę plėtrą. Pankisi (Šiaurės Rytų Gruzijos regionas) dėl sudėtingos ekonominės ir etninės padėties reikalauja ypatingos paramos, todėl šiame regione vykdyti darbiniai seminarai. Jų metu gruzinai mokėsi kurti ir valdyti kaimo turizmo objektus, patirties vyko pasisemti į Lenkiją. Mokymų metu gruzinai atkreipė dėmesį į kultūrinio ir gamtinio paveldo išsaugojimo svarbą Pankisi regione. Partnerystė su lenkais Gruzijos vietos bendruomenėse padėjo įdiegti skaidrumo ir paslaugų efektyvumo standartus, vietos valdžios ir bendruomenės pastangomis numatyta kurti interneto tinklalapį, viešųjų paslaugų tarnybą, interneto prieigą. Lenkai apsiėmė kuruoti šių sprendimų diegimą.

Kertinis šalies žemės ūkio akmuo – vynuogių auginimas ir jų perdirbimas. Senovės gruzinai, garsėjantys kaip pirmieji vyno gamintojai, jį pradėjo spausti prieš 8 tūkst. metų. Gruzija – daugiau kaip 500 rūšių vynuogių tėvynė. Šalies vyno gamintojai yra laimėję daugybę tarptautinių apdovanojimų, vyną visada teigiamai vertino istorinės politinės asmenybės. Pastaruoju metu Gruzija siekia didinti vyno prekybos su Armėnija apimtis. Iškilus problemoms su Rusija, daugiau vyno gruzinai ėmė eksportuoti į JAV, Vakarų Europos šalis, Ukrainą, Azerbaidžaną. Didžioji kaimo turizmo pramogų dalis Gruzijoje siejasi su vynininkyste.

Vynininkystės regionuose vyno degustavimo tradicijas papildo kultūriniai renginiai ir su gamtine aplinka susijusios pramogos. Turistus stebina ypatingas ūkininkų ryšys su vynuogynais, meilė ir atsidavimas šiems augalams. Nuimant vynuogių derlių, dalyvauja visa šeima, net vaikai. Vynuogių derlius Gruzijoje vadinamas ‚„Rtveli‘‘. Gruzijos vynuogynų centras – Alazanio slėnis Kachetijos regione (Rytų Gruzija), nors vynuogės auginamos ir kitose Gruzijos vietose. Turistams siūlomas vynuogynų maršrutas išplėtotas 6 regionuose: Kachetijos, Imeretijos, Kartlio, Rača-Lečchumio, Samacchė-Džavachetijos ir Gurijos. Vyno mėgėjai ištisus metus gali keliauti į Gruzijos kaimus – atras, ką ten veikti. Derliaus nuėmimas prasideda rugsėjį Kachetijos regione ir tęsiasi iki spalio vidurio Imeretijos ir Rača-Lečchumio regionuose. Vynuogių derliaus nuėmimo metu vyksta daugybė tai progai skirtų švenčių su gausybe tostų: už taiką, svečius, draugus, vaikus, protėvius ir kt. Gruzinams tostų filosofija yra gyvenimo dalis.

Daugelis ūkininkų vyną gamina išlaikydami jį keletą metų dideliuose moliniuose induose, kurie kasami į žemę. Dažniausiai ūkininkų šeimos turi savo vyno rūsius, kuriuose laiko vyną, supiltą į asočius ir perduoda senąsias vyno tradicijas iš kartos į kartą. Projekto su lenkais metu siekta reklamuoti Gruzijos ūkininkų, gaminančių vyną, veiklą. Atrinkti ūkininkai atvėrė savo ūkius turistams, pasiūlydami jiems apgyvendinimą, sveiką maistą, vyną, galimybę daugiau sužinoti apie senąją gruzinų kultūrą, vynuogių auginimą ir vyno gamybą.

Gruzija išsiskiria savitu kaimišku peizažu, turistams siūlomi žygiai į neįveiktas tvirtoves, kertant kalnų tarpeklius su apačioje tekančiomis upėmis. Galimos vienos dienos išvykos ar ilgesni rekreaciniai renginiai, aplankant vietos ūkininkus ir susipažįstant su jų tradicijomis. Gruzijoje išlikę daug senovės ir viduramžių laikų vienuolynų, katedrų, dekoruotų piešiniais ant sienų, kurie atlaikė antpuolius.

Kaimo turizmas teikia turistams galimybę paplaukioti kalnų upėmis, kuriose gausu mineralų, kviečia pasimaudyti šiltose iš žemės gelmių trykštančiose srovėse, turistai renka nuo argonautų laikų žinomas vaistažoles.

Apsistoję kuriame nors senas vyno gamybos tradicijas turinčiame kaime, turistai gali mėgautis ir ragauti vyną specialiai įrengtoje vyno ragavimo salėje. Alvani kaimo sodyboje siūloma paragauti medaus, medaus degtinės, aplankyti šeimos įmonę, kurioje karšiama avių vilna, dažoma natūraliais dažais ir audžiami, rišami kilimai, gobelenas. Dar kitame kaime turistams siūlomas dviaukštis svečių namas, kuriame galima rengti ir verslo konferencijas.

Gruzijos žemės ūkio praktika taip pat traukia turistus. Daugelyje regionų vietos ūkininkai žemei dirbti vis dar naudoja bulius arba arklius. Turistai kaime mėgaujasi ramybe ir vietos gyventojų svetingumu, kiekvienas ūkininkas svečius pavalgydina, pasiūlo išgerti vyno. Svečiai žavisi sveiku maistu: ką tik sugauta šviežia žuvimi, pieno produktais, daržovėmis. Jiems siūloma dalyvauti daržovių rinkimo ir maisto gamybos procese, išmėginti nacionalinius patiekalus. Gruzinų virtuvei didelę įtaką darė turkų ir arabų šalių tradicijos. Dėl laikomų gyvulių ir auginamų vaisių bei daržovių įvairovės Gruzijos receptų paveldas gausus užkandžių, sriubų, salotų, mėsos patiekalų, desertų.

Geresnio gyvenimo ieško...Rusijoje

Gamtos grožis, kulinarija ir prekyba vynu negarantuoja visuotinės gyvenimo kokybės. Dažnai Gruzijos kaimiškų regio¬nų gyventojai skundžiasi, kad valdžia neskiria jiems pakankamai dėmesio, tik rūpinasi didžiųjų miestų, Tbilisio ar Batumio, klestėjimu. Štai Imeretijos regiono kaimo gyventojai ypač skaudžiai prisimena laikus, kai Gruzijai atgavus nepriklausomybę, šalį ištiko ekonominė krizė. 1991 metais vietos žmonės plėšė kaimų sandėlius, grobė iš jų techniką, išimdavo gamyklų langus ir statėsi juos savo namuose, ardė medines šachtas ir naudojo jas kurui, o išardytus geležinkelio bėgius pardavinėjo kaip metalo laužą. Žmonės tokiu būdu gynėsi nuo skurdo, stengėsi prasimanyti pinigų. Imeretijos regionas garsėjo arbatos plantacijomis, bet šaliai iškovojus laisvę, plantacijos buvo apleistos. Jos buvo per toli nuo gyventojų namų. Neturėdami savo transporto priemonių ir žemės ūkio technikos žmonės nebegalėjo dirbti laukų. Arbatą regiono gyventojai galėtų auginti savo žemėje, tačiau dėl technikos stokos augino ją tik namų ūkio poreikiams, o ne komerciniams tikslams. Regione auga javai, tačiau daugelyje kaimų neišvystyta drėkinimo sistema, pasėliai išdžiūna. Netgi žemės ūkio produkcijos savo reikmėms nederlingose žemėse auginti neapsimoka, pigiau nusipirkti. Imeretijos regiono gyventojai dažnai gyvena iš emigravusių artimųjų paramos. Kaimo gyventojai seka informaciją apie išvykusius kaimynus, artimuosius ir dažnai prisijungia prie jų.

Paradoksalu, tačiau nemaža kaimo gyventojų dalis, ypač vyrų, emigruoja į Rusiją, nors ten jiems duona neskalsi, vietinių gyventojų ir valdžios palaikymo jie pasigenda. Mokantys rusų kalbą vyrai neretai dirba karinių paslaugų struktūrose. Kaimo moterys darbo ieško Italijoje ar Graikijoje. Ypač daug (apie 60–70 proc.) kaimo gyventojų reguliariai emigruoja iš Gruzijos vietovių, kuriose gausu armėnų. Likę aktyvesni gyventojai dirba dienos ar savaitės kelionių vedliais arba steigia kioskus, kuriuose prekiauja cigaretėmis ir gėrimais.

Gruzijos kaimai po truputį atsigauna dėl užsienio investicijų, pvz., olandų kompanija nusipirko granito karjerą. Nors tokia įmonė įdarbina vos kelis vietos gyventojus, bet tai – jau vietovės atsinaujinimo ženklas.

***

Kaukazo kalnai skiria Gruziją nuo Rusijos. Rytuose šalis ribojasi su Azerbaidžanu, pietuose – su Turkija ir Armėnija. Gruzija yra svarbus geografinis regionas tarp Europos ir Azijos. Strategiškai išsidėsčiusi prieskonių ir šilko maršrutuose, šalis nuo seno traukė grobikus, jos sostinė Tbilisis buvo sugriauta ir atstatyta beveik 30 kartų. Grobikus taip pat vilioja Gruzijos žemių turtai. Gruzijoje gausu mineralų, ypač mangano, vario, naftos, marmuro.

Šalyje gyvena 4,5 mln. gyventojų, šalį valdo prezidentas. Dėl geografinės padėties Gruzija pasižymi kultūros įvairove, puoselėjančia geriausias žemės ūkio, maisto, pramogų ir prekybos tradicijas. Beveik 80 proc. gyventojų yra gruzinai, be to, šalyje gyvena dar apie 80-ties įvairių tautybių gyventojų. Oficiali šalies kalba – gruzinų, ja kalba apie 70 proc. gyventojų, beveik dešimtadalis kalba rusiškai, 7 proc. – armėniškai, 6 proc. – azerbaidžaniečių kalba.

Daugiau kaip 83 proc. šalies gyventojų yra krikščionys ortodoksai, dešimtadalis – musulmonai, 4 proc. priklauso armėnų bažnyčiai, katalikų yra mažiau kaip 1 proc.

Bendras vidaus produktas sudaro beveik 10 mlrd. JAV dolerių, tačiau jis auga lėtai. BVP augimas 2006 metais siekė 9,4 proc., 2007 m. – 11 proc., prognozuojamas 2008 m. rodiklis – 9 proc. Nedarbo lygis siekia 12 proc., žemiau skurdo ribos gyvena 30 proc. gyventojų, infliacija viršija 8 proc.