Daugiausia grikių auginama Pietryčių Lietuvoje, mažo našumo žemėse. Per pastaruosius septynerius metus grikių plotai padidėjo beveik 5 kartus, tačiau derlingumas didėja labai nedaug. Kodėl?

Nedideliems grikių derliams turi reikšmės menkas dirvožemių našumas. Pietryčių Lietuvoje vyrauja smėlinės lygumos, kurių našumas vertinamas mažiausiu ekonominiu balu. Tačiau ne vien tai lemia menką derlių. Auginimo technologijų nesilaikymas – tai dar viena priežastis, dėl kurios grikių derliai Lietuvoje tokie nedideli. Gausų grūdų derlių galima užauginti ne tik parinkus priešsėlius, sureguliavus tręšimą, bet ir tinkamai paruošus dirvą bei agrotechniką. Labai svarbu apsaugoti grikius nuo piktžolių. Esant dideliam piktžolėtumui, grikių grūdų derlius sumažėja dvigubai. Be to, sunkiau jį nuimti, prastesnė grūdų kokybė, o sandėliuojant atsiranda papildomų išlaidų grūdams valyti ir džiovinti.

Priešsėlių problema

Plečiantis grikių plotams, susiduriama su priešsėlių problema. Grikiai laikomi nereikliais augalais, tad dažniausiai jie sėjami po varpinių javų, kurie tręšiami tik azoto trąšomis. Neretai grikiai atsėliuojami. Nesilaikant sėjomainos, auginant tik tokius augalus, kurie dirvoje palieka mažai organinių medžiagų, dirvos nualinamos, mažėja jų derlingumas. Pigiausios trąšos lieka šiaudai, kurie dažniausiai tiesiog sudeginami, kad laukas lygiau apsiartų. Tyrimais nustatyta, kad dirvos mikroorganizmai, skaidydami šiaudus, sunaudoja nemažai azoto, kurį ima iš dirvos, todėl mažiau derlingose žemėse rekomenduojama azoto kiekį atstatyti, išberiant azoto trąšų iki 10 kg/ha vienai tonai šiaudų.

Kitas organinės medžiagos dirvoje gausinimo būdas yra žalioji trąša. Sideracinius augalus galima sėti posėlyje, tam tinkamiausi būtų kryžmažiedžiai augalai (vasariniai rapsai, baltosios garstyčios, aliejiniai ridikai). Pasėjus juos po javų iki rudens galima užauginti nuo 10 iki 25 t/ ha žaliosios masės.

Žemės ruošimas

Ruošiant grikiams žemę įprastiniu būdu (tradiciškai), iš rudens skutamos ražienos. Geriausiai skusti verstuviniais skutikais. Galima naudoti ir lėkštines akėčias, tačiau jos bus netinkamos, jei lauke išplitę varpučiai. Po 2–3 savaičių nuskustos ražienos suariamos. Pavasarį dirvos pradedamos įdirbti, kai žemė nebelimpa prie padargų. Vienas iš svarbiausių tikslų žemę ruošiant pavasarį – taupyti drėgmę. Jei pavasaris sausas, reikia saugoti, kad dirva neišdžiūtų, nes grikiai – drėgmę mėgstantys augalai.

Pagal vandens sunaudojimą 1 g organinės medžiagos pagaminti grikiai užima pirmą vietą iš lauko augalų, kitaip tariant, vandens jiems reikia du kartus daugiau negu kviečiams ir miežiams. Dirvai pradžiūvus, pirmiausia arimą reikia suakėti, taip jį apsaugant nuo perdžiūvimo, ir tuo pačiu taip sumažinama paviršiuje grumstų.

Grikiai sėjami vėlai, praėjus šalnų pavojui, todėl iki sėjos dar galima 2–3 kartus įdirbti lauką kultivatoriumi ir akėčiomis. Be to, pasėjus anksti, kol dirva 10 cm gylyje neįšilusi iki 12–14 ˚C, daigai ilgai neišdygsta, pasėlyje išplinta piktžolės. Daug tyrimų su grikiais daryta Baltarusijoje. Mūsų kaimynai, pavasarį ruošdami sausas ir lengvas dirvas, prie kultivatorių kabina volus. Taip paskatinamos greičiau sudygti piktžolės, o lauką įdirbant kitą kartą, pastarosios sunaikinamos. Pirmą kartą kultivuojant, žemė įdirbama giliau – 10–12 cm. Paskutinį kartą dirva įdirbama prieš sėją – tada dirbama sekliau, sėklos įterpimo gyliu – 5–7 cm. Grikiams labai svarbu, kad viršutinis dirvos sluoksnis būtų pakankamai purus.

Grikių agrotechnika

Lietuvos žemdirbystės instituto Perlojos bandymų stotyje pradėti tyrimai, siekiant išsiaiškinti, kokią įtaka grikių grūdų derliui turi žaliosios trąšos ir šiaudų užarimas, herbicidų naudojimas bei žemės dirbimo supaprastinimas. Visais tyrimų metais grikiai buvo sėjami po žieminių rugių.

Pirmojo varianto laukelyje, nuvalius šiaudus, ražienos nuskustos verstuviniais skutikliais ir dirva suarta 20 cm gyliu. Antrojo ir trečiojo varianto laukeliuose, nukūlus ir susmulkinus šiaudus, išberta amonio salietros (veikliosios medžiagos atitinkamai N30 ir N60). Trečiojo varianto laukelyje sėti aliejiniai ridikai (30 kg/ha 100 proc. ūkinės vertės sėkla). Ketvirto varianto laukelyje rudenį, išvežus šiaudus, dirva nuskusta ir prieš aliejinių ridikų sėją išberta amonio salietros (N60). Spalio viduryje laukas suartas. Penktojo varianto laukelyje dirva arta anksti pavasarį, vos tik pradžiūvusi, kai galima įeiti į lauką, šeštojo – prieš pat sėją. Septintojo varianto laukelyje pavasarį, sužaliavus piktžolėms, nupurkšta herbicidu (Raundapu). Piktžolėms pageltus, po 4 savaičių suarta.

Pavasarį visi variantų laukeliai įdirbti kultivatoriumi ir akėčiomis, prieš sėją suvoluoti, o grikiai prieš paskutinį dirvos dirbimą patręšti N30P30K30. Grikiai pasėti į paprastą pajaurėjusį vidutinio rūgštumo balkšvažemį, vidutiniškai aprūpintą fosforu ir kaliu, turintį nuo 1,29 iki 1,65 proc. humuso. Grikių sėklos norma 80 kg/ha.

Aliejiniai ridikai, esant šiltam ir drėg­nam rudeniui, iki spalio mėnesio vidurio užaugino vidutiniškai 14,2 t/ha žaliosios masės. Šiek tiek mažiau žaliosios masės užaugo laukelyje, kuriame buvo aparti rugių šiaudai, nes rugpjūčio mėnesio pradžioje dažnai būna sausa, todėl sunku lygiai ir gražiai aparti šiaudus, tinkamai paruošti posėlinių augalų sėjai.

Pasėlio piktžolėtumas

Visais tyrimų metais, sėjai lauką suarus pavasarį, grikių pasėlis buvo retesnis. Augalų tuose laukeliuose suskaičiuota 17–18 vnt./m2 mažiau, palyginti su tradiciniu žemės dirbimu, kai laukas sėjai buvo artas rudenį. Pavasarį suarta dirva nesuspėjo susigulėti, volavimas prieš sėją tinkamų rezultatų nedavė, o sėklos buvo įterptos per giliai.

Atskirais tyrimų metais piktžolių rūšinė sudėtis šiek tiek skyrėsi, bet kasmet vyravo įkyrios lengvų dirvų piktžolės – paprastieji varpučiai, paprastieji kežiai, smulkiažiedė galinsoga, baltoji balanda. Rečiau sudygę grikių augalai šiek tiek prasčiau stelbė piktžoles. Piktžolių skaičius ir orasausė masė laukeliuose labai neišsiskyrė, jų skaičius ir masė buvo beveik vienoda. Mažiausiai piktžolių buvo laukelyje, kuriame naudotas glifosato veikliosios medžiagos turintis herbicidas. Piktžolių skaičius ir orasausė masė prieš derliaus nuėmimą buvo 1,4–1,5 karto mažesnė, palygti su tradiciniu būdu įdirbto laukelio.

Grikių derlius

Grikių grūdų derliui turėjo įtakos skirtingų agropriemonių sistemos parinkimas. Šiaudų įtaka grikių grūdų derliui buvo nedidelė. Panašūs tyrimai lengvo priemolio dirvožemiuose buvo daryti užariant šiaudus vasariniams miežiams bei vasariniams kviečiams. Išbėrus mineralinio azoto trąšų (N10 tonai šiaudų), miežių grūdų derlius padidėjo 0,11, vasarinių kviečių – 0,28 t/ha. Perlojos tyrime, pasėjus grikius vidutinio rūgštumo priesmėliuose, šiaudų užarimo poveikis grūdų derliui gautas nedidelis – tik 0,04 t/ha.

Daug tyrimų daryta žaliosios trąšos užarimo poveikiui grūdinių javų derliui nustatyti. Šių tyrimų duomenimis, grūdinių javų derlius priklauso nuo meteorologinių sąlygų, žaliosios trąšos užarimo gylio, humusingojo sluoksnio storio ir nuo užaugintos žaliosios masės kiekio. Esant sekliam humusingam sluoksniui (iki 22 cm) ir rūgščiam podirviui, giliai užarti žaliąją trąšą nepatartina, nes armenyje sumažėja humuso, parūgštėja dirvožemio viršutinis sluoksnis, o žaliosios trąšos įtaka derliui mažėja.

Vokėje daryti tyrimai rodo, kad, užarus žieminiams rugiams kryžmažiedžius augalus (aliejinius ridikus, baltąsias garstyčias, vasarinius rapsus), gautas derliaus priedas padidėjo atitinkamai 9,9, 8,6 ir 8,6 proc. Tyrimai Perlojoje parodė, kad, užarus aliejinių ridikų masę, gautas derliaus priedas buvo 6,2 ir 8,6 proc. (palyginti su grikių derliumi, gautu laukelyje, kur grikiams dirva buvo suarta iš rudens). Panašus derliaus priedas gautas, grikius pasėjus į pavasarį herbicidu nupurkštą laukelį. Grikiams dirvą suarus prieš pat sėją ar anksti pavasarį, derlius nežymiai didėjo, palyginti su tradiciniu žemės dirbimu.

Akėčios ar kultivatoriai?

Kitais priešsėjinio dirvos dirbimo tyrimais Perlojos bandymų stotyje buvo siekiama išsiaiškinti, ar galima būtų lengvas dirvas dažniau įdirbti akėčiomis, o ne kultivatoriais. Tyrime pirmą kartą dirva buvo įdirbta anksti pavasarį, vos tik pradžiūvusi, o paskutinį kartą – sėjos dieną. Prieš sėją laukas suvoluotas.

Tyrimų duomenys rodo, kad pavasarį dirvos ruošimas grikiams kultivatoriumi ir akėčiomis buvo pranašesnis už akėjimą. Pavasarį lauką įdirbus tik akėčiomis ar giliai kultivatoriumi, grikių pasėlis išretėjo 39,5 proc., palyginti su grikių augalų skaičiumi, kur laukelis buvo įdirbtas kultivatoriumi ir akėčiomis du kartus bei vieną kartą nuakėtas ir įdirbtas kultivatoriumi. Tankesnis grikių pasėlis geriau stelbė piktžoles, šiuose laukeliuose piktžolių skaičius ir orasausė masė buvo mažesnė.

Lengvose priesmėlio dirvose labai paplitę paprastieji varpučiai bei kitos daugiametės piktžolės. Žemė po žiemos būna supuolusi, todėl jos ruošimas vien akėčiomis nesudaro sąlygų tinkamam sėklos guoliui suformuoti. Per sekliai įdirbtoje dirvoje dalis sėklų lieka dirvos paviršiuje, todėl pasėlis būna retas ir labai piktžolėtas. Tokias dirvas pavasarį reikia intensyviau įdirbti kultivatoriumi ir akėčiomis.