Ilgas ir šiltas ruduo, ne žiemos, o rudens orus primenančios žiemos žemdirbiui iš vienos pusės yra palankios, nes žiemkenčiai, ilgiau vegetuodami, užaugina stiprią šaknų sistemą, gelbstinčią nuo pavasarinės sausros. Tačiau tokios švelnios žiemos yra labai palankios ir grybinėms ligoms, ypač pašaknio, žiemkenčiuose išplisti. Viena iš tokių ligų – stiebalūžė.

Stiebalūžė kasmet vis labiau plinta mūsų laukuose žieminių javų pasėliuose. Tai augalų stiebo pamato liga, dažna vidutinio klimato šalyse visame pasaulyje. Ligą sukelia du grybai – tai Oculimacula yallundae (nelytinėje stadijoje Pseudocercosporella herpotrichoides var. herpotrichoides), vadinamasis W-tipas, ir O. acuformis (P. herpotrichoides var. acuformis) – R-tipas. W-tipo, arba kvietinis, stiebalūžės sukėlėjas dažniausiai pažeidžia kviečius, mažiau pavojingas miežiams ir rugiams, o R-tipo, arba ruginis, stiebalūžės sukėlėjas vienodai žalingas ir kviečiams, ir rugiams, ir miežiams.

Šių grybų sukelti simptomai – elipsiškos dėmės ant augalų stiebo pamato – vizualiai beveik nesiskiria. Tačiau pradinėse ligos stadijose jie skirtingai skverbiasi į augalą. O. yallundae sudygusi grybiena įsiskverbia į lapalakštį tiesiai per ląstelių sieneles ir greičiau kolonizuoja audinius. O. acuformis formuoja grybieną paviršiuje, o į audinius įsiskverbia per žioteles – pastarojo infekcijos procesas yra lėtesnis. Ant dirbtinės maistinės terpės šie grybai formuoja skirtingas kolonijas: O. yallundae – kvietinis tipas – auga sparčiai, kolonijos didelės, lygiais pakraščiais, o O. acuformis – ruginis tipas – auga lėtai, kolonijos būna nelygiais pakraščiais.

Užkratas – ant pernykščių augalų liekanų

Stiebalūže javai užsikrečia pavasarį nuo pernykščių pažeistų stiebų liekanų. Pagrindinis užkrato šaltinis yra su vandens lašais plintančios konidijos. Ypač palankios sąlygos ligai plisti yra vėsūs, lietingi orai. Sąlygos abiem ligos sukėlėjams vystytis yra panašios. Augalų bamblėjimo pradžioje stiebalūžės pažeistų javų prie stiebo pamato dengiamieji lapalakščiai parunda, dažnai įtrūksta. Bamblėjimo metu, kol dar liga apėmusi tik stiebelių viršutinius lapalakščius, fungicidai gali sustabdyti tolesnį grybų skverbimąsi į stiebą. Vėliau ant stiebo formuojasi stiebalūžei būdingos pailgos, pelėdos akis primenančios dėmės. Jų vietose stiebo audiniai suminkštėja ir stiebai gali išsivartyti nuo vėjo, smarkesnio lietaus ar net nuo bręstančių varpų svorio.

Javų derliaus nuostoliai priklauso nuo to, ar smarkiai stiebalūžė yra pažeidusi stiebo audinius, nes pažeidimai ant apatinių stiebo tarpubamblių trukdo maisto medžiagoms ir vandeniui judėti stiebu.

Anglijoje atliktų tyrimų duomenimis, silpnai pažeistų žieminių kviečių derliui stiebalūžė įtakos neturėjo, tačiau vidutiniškai pažeistų augalų vienos varpos svoris sumažėjo 10 proc., grūdų skaičius varpoje – 8 proc., 1 000 grūdų masė – 5 proc. Stipriai pažeistų augalų vienos varpos svoris sumažėjo 36 proc., grūdų skaičius varpoje – 29, 1 000 grūdų masė – 15 procentų. Dirbtinai užkrėtus žieminius kviečius atskirai W-tipo ir R-tipo stiebalūžės sukėlėjais, silpnai ir vidutiniškai pažeistų augalų nei varpų svoris, nei derlingumas nesumažėjo, tačiau stipriai R-tipo pažeistų augalų varpų svoris sumažėjo 3 proc., o W-tipo – 7 procentais.

Ligą kontroliuoti – sudėtinga

Stiebalūžės kontrolė yra gana sudėtinga. Fungicidų veiksmingumas priklauso nuo daugelio veiksnių. Visų pirma, abu ligos sukėlėjai yra nevienodai jautrūs fungicidams. Anglijoje fungicidais nepurkštuose žieminių kviečių plotuose O. yallundae ir O. acuformis sudarė po lygiai – 50 ir 50 proc. – populiacijos, o po 5 sezonų prochlorazu (fungicidas Sportakas) apdorotuose plotuose O. acuformis jau sudarė 80 proc. populiacijos. Šis fungicidas gana gerai naikino kvietinio tipo – O. yallundae infekciją, bet buvo mažai veiksmingas nuo kito – ruginio tipo – ligos sukėlėjo. Taigi nuo stiebalūžės purškiant šiuo fungicidu, galima sukelti pastebimus sukėlėjų populiacijos struktūros pokyčius ir tokiu būdu gerokai sumažinti paties fungicido efektyvumą.

Be to, šalyse, kur fungicidai nuo stiebalūžės naudojami intensyviai, jau yra atsiradusios atsparios fungicidams sukėlėjų populiacijos. Abu stiebalūžės sukėlėjus gana gerai naikina fungicidai protiokonazolas ir metrafenonas. Mūsų šalyje registruoti Input ir Prosaro, kurių sudėtyje yra protiokonazolo, taip pat Fleksiti (veiklioji medžiaga – metrafenonas) gali būti naudojami stiebalūžės kontrolei. Bamblėjimo pradžioje Input paprastai naudojamas apsaugai nuo septoriozės ir miltligės, o Fleksiti – nuo miltligės sumažintomis normomis, tačiau nuo stiebalūžės šie fungicidai bus veiksmingi panaudoti tik visa norma.

Praėjusiais metais registruotas fungicidas Bell (v. m. boskalidas+epoksikonazo­las), naudojamas visa norma, yra veiksmingas nuo abiejų stiebalūžės sukėlėjų. Stiebalūžės kontrolės efektyvumas labai priklauso nuo fungicidų panaudojimo laiko. Fungicidai veiksmingi tol, kol ligos pažeisti tik dengiamieji lapalakščiai. Vėliau, infekcijai perėjus į stiebą, ligos kontrolė faktiškai jau neefektyvi.

Purkšti ar nepurkšti

Ar reikia pasėlius purkšti fungicidais nuo stiebalūžės? Daugelyje šalių yra atliktos išsamios studijos, tačiau vieningo atsakymo taip ir nėra surasta. Įvairiose šalyse, kur ši liga ypač aktuali, sukurtos taškų sistemos, kuriomis remiantis galima spręsti apie fungicidų naudojimo būtinumą. Kaip svarbūs veiksniai stiebalūžei plisti nurodomi:

• sėjos data,
• pažeistų augalų skaičius bamblėjimo pradžioje,
• kritulių kiekis balandžio ir gegužės mėnesiais,
• žemės dirbimo intensyvumas, dirvos tipas ir priešsėlis.

Kuo ankstyvesnės sėjos pasėlis, tuo ilgesnis periodas augalams apsikrėsti, todėl ankstyvos sėjos pasėliuose sąlygos stiebalūžei išplisti yra geresnės. Pažeistų augalų skaičius pasėlyje bamblėjimo pradžioje, kaip stiebalūžės išplitimo rizikos riba, įvairiose šalyse yra nurodomas skirtingai: Anglijoje – 7 proc., Vokietijoje – 20–35 proc., Švedijoje – 20 proc. pažeistų augalų.

Kritulių kiekis ir lietingų dienų skaičius pavasarį, balandžio ir gegužės mėnesiais, yra labai svarbus veiksnys, nes intensyviausias užsikrėtimas stiebalūžės sukėlėjų konidijomis nuo pernykščių augalų liekanų su lietaus lašais vyksta pavasarį, kai oro temperatūra pakyla per 5 °C. Optimali temperatūra augalams užsikrėsti stiebalūže yra nuo 7 iki 12 °C.

Stiebalūžės išplitimo rizika tiesiogiai priklauso nuo to, ar dažnai javai atsėliuojami, ir nuo žemės dirbimo būdo. Dvejų metų pertrauka javų sėjomainoje sumažina ligos išplitimo riziką. Vienų metų pertrauka nėra veiksminga ligos užkratui sumažinti, nes užartose ir vėl po metų atverstose javų liekanose stiebalūžės užkratas labai gerai išsilaiko. Tačiau sumažinti stiebalūžės riziką ir vienų metų pakanka, jei naudojamas minimalus žemės dirbimas ir pertraukoje tarp javų auginami rapsai. Nors ir sunku paaiškinti, tačiau minimalaus dirbimo ir tiesioginės sėjos pasėliuose stiebalūžė plinta šiek tiek silpniau, negu giliai ariant. Sunkiose dirvose ligos užkratas išsilaiko geriau negu lengvose. Purkšti pasėlius fungicidais ar ne, nusprendžiama įvertinus taškais visą čia paminėtų veiksnių kompleksą.

Nuo ligos išplitimo gelbsti sausra

Deja, mūsų šalyje tokios taškų sistemos nėra, nes iki šiol nebuvo atliktos išsamesnės ligos studijos, o taikyti kitose šalyse naudojamas sistemas yra rizikinga, nes ir konkrečioms sąlygoms pritaikytos sistemos pasiteisina ne kasmet. Jau ne vieną pavasarį žieminių kviečių pasėliuose mūsų šalies laukuose randama nuo 30 iki 100 proc. stiebalūžės pažeistų augalų. Pernai daugelis pasėlių buvo pagulę ne tiek nuo smarkaus lietaus, kiek nuo stiebalūžės. Šiemet išguldytų pasėlių nedaug, tačiau juos nuo stipraus stiebalūžės pažeidimo ir išgulimo išgelbėjo tik pavasarinė sausra, beje, kaip ir 2006 m. Ir šiemet, ir 2006-aisiais, nuo pavasario prasidėjus sausiems orams, nudžiūvo javų dengiamieji lapalakščiai kartu su ligos pradais, taip sutrukdydami infekcijai pereiti į stiebo audinius.

Nepaisant to, kad dėl pavasarinės sausros stiebalūžės epidemijos išvengėme, tankiuose žieminių kviečių pasėliuose apstu smarkiai pažeistų augalų ir šiemet. Dėl drėgmės stygiaus ligos simptomai daugiau susitelkę prie pat stiebo pamato, bet yra dėmių ir pirmame tarpubamblyje. Javų pašaknius taip pat gali pažeisti ir fuzariozė bei javaklupė, tačiau stiebalūžės pažeidimus labai lengva atskirti nuo kitų ligų. Perpjovus stiebą išilgai, stiebalūžės pažeidimų vietose stiebo viduje matyti tik šiai ligai būdingos pilkos grybienos apnašos.

Iki šiol Lietuvoje stiebalūžės sukėlėjų populiacija nebuvo tyrinėta. Tikėtina, kad intensyvaus ūkininkavimo regionuose, kuriuose reguliariai naudojami fungicidai, stiebalūžės sukėlėjų populiacija yra pakitusi, palyginti su tausojančiosios ekologinės žemdirbystės ekosistemomis. Vadovaujantis Geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) taisyklėmis, adekvačiai kenksmingų organizmų kontrolei pasiekti turi būti atliekami tik būtiniausi purškimai cheminiais augalų apsaugos produktais. Tačiau nežinant stiebalūžės sukėlėjų populiacijos sudėties, fungicidai gali būti neveiksmingi, lemti populiacijų struktūros pokyčius ir net išprovokuoti patogenų rezistentiškumą.

Lietuvoje jau yra abiejų tipų ligos sukėlėjų

Nuo šių metų Lietuvos žemdirbystės institute yra pradėti stiebalūžės sukėlėjų Oculimacula spp. populiacijos struktūros įvairiuose šalies regionuose tyrimai. Preliminariais tyrimų duomenimis, mūsų laukuose randama ir W-, ir R- tipo ligos sukėlėjų. Kalbėti apie jų santykį populiacijoje dar ankstoka, nes šiuo metu darbas tik įsibėgėja. Fungicidų veiksmingumui nuo stiebalūžės tirti yra įrengtas stacionarus lauko bandymas. Šių metų tyrimų rezultatai rodo, kad nuo fungicidų naudojimo antrojo bamblio tarpsniu derliaus priedas buvo nedidelis (0,1–0,3 t/ha), tačiau fungicidais apdorotuose laukeliuose stiebalūžės pažeistų augalų buvo mažiau negu kontroliniuose.

Stiebalūžei žemdirbiai be reikalo neskiria dėmesio. Lapų ligos ir jų padariniai yra matomi akivaizdžiai, taigi jau nekyla klausimas, ar reikia javus purkšti fungicidais. Tačiau nedaugelis augintojų javų brendimo metu išsirauna kuokštą javų ir pasižiūri, kas darosi su augalų stiebo apatine dalimi, kodėl laukas išguldytas.

Besikeičiančio klimato sąlygomis, vis ilgėjant rudens vegetacijos periodui ir šiltėjant žiemoms, stiebalūžė žieminių javų pasėliuose darysis išties rimta problema. Tikimės, kad mūsų pradėtų tyrimų pagrindu ateityje bus parengtos moksliškai pagrįstos rekomendacijos stiebalūžei kontroliuoti.