Rapsai yra sudėtingesnis augalas negu javai, todėl, norint sėkmingai juos auginti, reikia turėti daug žinių ir patyrimo. Laikantis technologinių rekomendacijų, tinkamai naudojant pasėlių apsaugos nuo ligų, kenkėjų ir piktžolių priemones, palankiai susiklosčius meteorologinėms sąlygoms, galima tikėtis gausaus rapsų sėklų derliaus. Tuo ne vienas rapsų augintojas įsitikino šiemet, prikūlęs po 4–4,5 t/ha žieminių rapsų sėklų. Nepaisant to, vidutinis rapsų derlingumas šalies mastu dar tebėra nedidelis. Prasidedant naujam sezonui, verta prisiminti rapsų auginimo aktualijas.

Žieminių rapsų pasėliai besniegę ir švelnią 2007/08 metų žiemą beveik nenukentėjo, nepriklausomai nuo to, ar jie rudenį buvo purkšti augimą reguliuojančiais fungicidais, ar ne. Bet tokių žiemų reta, ir daugelis rapsų augintojų jau yra įsitikinę rapsų augimo reguliavimui naudojamų fungicidų privalumais.

Rapsų augimą reguliuojantys fungicidai Folikuras, Juventus, panaudoti rudenį 4–5 lapelių tarpsniu, ne tik pristabdo žieminių rapsų augalų vystymąsi, bet ir iš dalies apsaugo juos nuo pastaraisiais metais labai išplitusios grybinės ligos – fomozės. Frazė „iš dalies apsaugo“ pavartota neatsitiktinai: LŽI tyrimų duomenimis, šią ligą sukeliančio grybo askosporų pastaraisiais metais ore buvo aptinkama iki pat gruodžio mėnesio pabaigos ar net sausio mėnesio vidurio, kol tęsėsi šilti rudeniški orai. Sąlygos rapsų augalams užsikrėsti fomoze yra palankios ilgą laiką, nes rudenį po žieminių rapsų sudygimo būna iki 130 dienų su teigiama oro temperatūra, todėl ir apsauga nuo šios ligos rudenį nupurškus vieną kartą yra tik dalinė.

Fomozė sparčiai plinta jau ketverius metus

Fomozė per 1994–2003 metų laikotarpį mūsų bandymų laukuose prieš derliaus nuėmimą pažeidė 5–38 proc. žieminių rapsų augalų. Po 2003 metų liga labai pradėjo plisti, todėl 2004–2007 metų laikotarpiu prieš derliaus nuėmimą jau pažeidė 67–92 proc. žieminių rapsų augalų. Labai svarbus rodiklis yra ir ligos intensyvumas – pastaraisiais metais fomozės intensyvumas žieminiuose rapsuose išaugo 10–15 kartų. Ši grybinė liga pažeidžia ir vasarinius rapsus, tačiau jiems liga mažiau žalinga. Kadangi fomozės požymiai išryškėja tik rapsų brendimo tarpsniu, svarbu žinoti, pagal kokius rodiklius dar rudenį galima nuspėti jos išplitimo riziką.

Pagrindiniai fomozės išplitimo žieminiuose rapsuose indikatoriai

• Rapsų koncentracija regione (pagrindinis fomozės infekcijos šaltinis – ligotos augalų liekanos, tad daugiau auginant rapsų ir dažniau jiems sugrįžtant į tą patį lauką, ligos išplitimo rizika didesnė).
• Ilgas ir šiltas rudens periodas, švelni, drėgna žiema (ilgas askosporų išbarstymo ir augalų užsikrėtimo periodas, grybui pakanka laiko iš rapsų lapų peraugti į lapkotį ir stiebą).
• Pirmųjų fomozės dėmių pasirodymo ant lapų rudenį data (anksti pasirodžius pirmiesiems ligos simptomams, ligos išplitimo tikimybė didesnė).
• Augalų skaičius rudenį su fomozės dėmėmis ant lapų (kuo daugiau augalų su fomozės dėmėmis ant lapų, tuo ligos intensyvumas prieš derliaus nuėmimą, tikėtina, bus didesnis). Pastaraisiais metais rudenį iki 60 proc. žieminių rapsų augalų būna su bent viena fomozės dėme ant lapų.

Taigi fomozės žalingumas didėja šiltėjant klimatui ir agresyvėja, tikėtina, dėl pasikeitimų grybo populiacijos struktūroje.

Didžiausias kiekvienos augalų apsaugos priemonės efektyvumas pasiekiamas, kai ši priemonė panaudojama optimaliu laiku. Nuo fomozės rekomenduojama naudoti fungicidus tada, kuomet rudenį, spalio mėnesį, žieminių rapsų pasėlyje nustatoma apie 20 proc. augalų su bent viena fomozės dėme ant lapų. Norint suderinti du tikslus – sureguliuoti augalų vystymąsi rudenį ir apsaugoti nuo fomozės, – reikia atidžiai stebėti pasėlius ir, jei fungicido naudojimo laikai sutampa arba beveik sutampa, galima išsiversti su vienu purškimu. Jei šie laikai nesutampa, fungicidus reikia naudoti du kartus: optimaliu laiku siekiant sureguliuoti augalų vystymąsi ir optimaliu laiku siekiant apsaugoti nuo fomozės.

Rapsų vystymuisi rudenį pristabdyti purškiama 4–5 lapelių tarpsniu. Jei sutampa fungicidų, kaip augimo reguliatorių, naudojimo laikas su apsaugos nuo fomozės laiku, labai gerai – fungicidai bus panaudoti laiku ir efektyviai.

Rudasis žiedinis šaknų puvinys – nauja liga

Žieminių rapsų žydėjimo metu 2008 m. pavasarį kai kuriuose pasėliuose žieminių rapsų augalai pradėjo vysti ir džiūti. Raunant tokius augalus pastebėta, kad jų šaknys nupuvusios. Nustatyta, kad žieminių rapsų pasėliuose išplito nauja, dar iki šiol šalies pasėliuose nepastebėta grybinė liga – rudasis žiedinis šak­nų puvinys.

Ligos simptomai yra tokie: iš pradžių ant rapsų pagrindinės šaknies ar stambesnių šoninių šaknų, kelių centimetrų gylyje nuo dirvos paviršiaus, susidaro šviesiai rudos, netaisyklingais kraštais dėmės. Tai pasireiškia žydėjimo metu ir po žydėjimo. Vėliau dėmių gali atsirasti bet kurioje vietoje ant pagrindinės šaknies. Dėmės susilieja, įdumba ir galiausiai apjuosia pag­rindinę šaknį. Įdubusios dėmės tampa tamsiai rudos. Šaknys po žiedu nupūva, šaknies audiniai virš infekcijos vietos išsipučia. Dėmė plinta aukštyn, kartais iki pat dirvos paviršiaus, bet niekada nepereina į stiebą. Dažnai pažeisto augalo lieka tik nedidelė šaknies dalis netoli dirvos paviršiaus, o visa kita nupūva.

Drėgnoje dirvoje supūva visa pagrindinė šaknis iki pat dirvos paviršiaus. Sausoje dirvoje šaknies galas išlieka sveikas ir kartais augalas sugeba regeneruoti šonines šaknis. Sausomis sąlygomis pažeisti augalai vysta ir sudžiūsta, net jeigu dirvos drėgmė yra pakankama augalams su normalia šaknų sistema augti. Jei viršutinis dirvos sluoksnis drėgnas, augalai gali išgyventi ir išauginti šiek tiek sėklų (jei jie neišgriuvę iš šaknų).

Derliaus nuostoliai priklauso nuo to, kokią šaknų sistemos dalį augalas prarado dėl rudojo žiedinio šaknų puvinio. Dėl šio puvinio padidėja sterilių (be sėklų) ankštarų, sėklos susmulkėja, susiraukšlėja, o dalis augalų visai žūsta. Kai kurie pažeisti augalai, nors ir išgyvena, subręsta anksčiau, o derliaus nuėmimo metu būna leng­vai išraunami iš žemės, todėl padidėja sėklų išbarstymo rizika. Didžiausi nuostoliai dėl šios ligos būna tuomet, kai žydėjimo metu dirva būna drėgna (susidaro itin palankios sąlygas puviniui vystytis), o vėliau oras būna sausas ir vėjuotas.

Rudąjį žiedinį šaknų puvinį sukelia įvairūs dirvos grybai. Pirmiausia šaknis pažeidžia Rhizoctonia genties grybai, vėliau prisideda ir Fusarium bei Pythium.

Kai kuriuose laukuose liga gali pažeisti 80–100 proc. augalų, sėklų derliaus nuostoliai gali siekti 50 proc. Rudasis žiedinis šaknų puvinys yra nenuspėjama, neprognozuojama liga, ji gali būti žalinga ir tuose laukuose, kur rapsai niekada prieš tai nebuvo auginti. Kelios bastutinių šeimai priklausančios piktžolės taip pat kenčia nuo šios ligos.

Kadangi rudąjį žiedinį šaknų puvinį sukelia įvairūs dirvos grybai vėlesniaisiais augimo tarpsniais, nuo šios ligos nėra jokių veiksmingų cheminių apsaugos priemonių. Ligai plisti palankesnės sąlygos, kai rapsai pasėjami per giliai, sėjami į neartą, supuolusią dirvą.

Rudojo žiedinio puvinio prevencijai rekomenduojama:

• palikti mažiausiai 3 metų tarpą tarp rapsų pasėlių tame pačiame lauke; geriausia rapsus auginti 3–4 metų sėjomainoje su miglinių šeimos javais;
• visoje rotacijoje būtina naikinti bastutinių šeimos piktžoles ir savaime pasisėjusius rapsų augalus;
• sudaryti optimalias sąlygas rapsams greitai sudygti ir vystytis: pasėti juos sekliai į purų, gerai paruoštą sėklos guolį;
• pasėlius optimaliai tręšti, išlaikyti tinkamą fosforo, kalio ir azoto elementų balansą.

Pilkajam puviniui plisti palankios švelnios žiemos

Pastaraisiais metais rapsų pasėliuose vis labiau išplinta ir pilkasis puvinys. Ligos infekcijos šaltinis – ligotos augalų liekanos. Jei augalai užsikrečia žiemai baigiantis ar anksti pavasarį, nupūva augalo šerdis ir lapai. Pilkojo puvinio apnikti žieminių rapsų augalai pavasarį būna su būdingu Botrytis cinerea grybo apnašu šak­nies kaklelio srityje. Tokie augalai vysta ir žūsta. Jei liga išplinta vėliau, žūsta atskiros augalo dalys arba visi augalai.

Liga gali pasireikšti ant įvairių rapsų antžeminės dalies organų: stiebų, lapų, žiedkočių, žiedų, ankštarų bei sėklų, sukeldama jų puvinį. Ant augalo infekcijos vietoje atsiranda puvinio dėmės, kurių paviršius greitai pasidengia purių, pilkų apnašų veja. Apnašose šis grybas sudaro juodus skleročius. Botrytis cinerea grybas patenka į augalo vidų paprastai per įvairių pažeidimų vietas, nors jis gali pereiti ir ant nepažeistų augalo dalių, jei jos liečiasi su jau grybo apniktomis. Šis grybas į augalą patenka dažniausiai per šalčio ar vėlyvųjų šalnų pažeidimų vietas. Ant lapų vystosi tose vietose, kur prilimpa nukritę žied­lapiai, taip pat lapų prisegimo vietose, o ant ankštarų – kenkėjų pažeidimo vietose. Grybas, sukeliantis pilkąjį puvinį, pažeidžia daugelį augalų. Ligai plisti palankus drėgnas, vėsus oras. Švelnios pastarųjų metų žiemos yra ypač palankios pilkajam puviniui plisti žieminiuose rapsuose.

Profilaktinės augalų apsaugos nuo pilkojo puvinio priemonės:

• giliai užarti augalų liekanas (jose žiemoja ligos pradai);
• suformuoti normalaus tankumo pasėlį (tankiame pasėlyje sąlygos ligai plisti yra palankesnės);
• apsaugoti nuo kenkėjų pažeidimų;
• sudaryti optimalias sąlygas rapsams augti ir vystytis.

Rudenį ar labai anksti pavasarį gausiai azoto trąšomis patręšti rapsai yra jautresni pilkajam puviniui, todėl reikėtų azoto trąšomis tręšti per kelis kartus. Fungicidai nuo pilkojo puvinio gali būti veiksmingi tik panaudoti preventyviai, tai yra dar nepasirodžius ligos simptomams. Pastebėjus lauke ligos pažeistų augalų, fungicidus naudoti per vėlu.

Sklerotinio puvinio epidemijos pavojus

Po 2007 metais netikėtai visoje Europoje kilusios sklerotinio puvinio epidemijos žieminiuose rapsuose, gerokai padidėjo šios ligos išplitimo rizika. Milžiniškas grybo skleročių kiekis pabiro į dirvas rapsų sėklų derliaus nuėmimo metu, ir dabar kiekvienais metais, susidarius palankioms sąlygoms, gali kilti ligos ­epidemija. Viename sklerotinio puvinio pažeisto žieminių rapsų augalo stiebe LŽI augalų apsaugos specialistai suskaičiavo iki 30 įvairaus dydžio grybo skleročių. Tuose pasėliuose, kur 2007 metais buvo pažeista 30 proc. augalų, į 1 ha išbyrėjo vidutiniškai 300 tūkst. grybo skleročių.

Prieš žieminių rapsų žydėjimą susidarius palankioms sąlygoms, iš šių skleročių, esančių netoli dirvos paviršiaus, išauga grybo vaisiakūniai – apoteciai, o iš jų ore pasklinda askosporos, kurios užkrečia rapsų žiedlapius. Žiedui nužydėjus, žied­lapiai krenta žemyn ir patenka ant lapų ar šakų prisegimo prie stiebo vietų, kur kaupiasi drėgmės lašeliai. Drėgnoje terpėje ant žiedlapių esančios askosporos sudygsta, vystosi grybiena, kuri greitai per­auga į stiebą. Nors sklerotinis puvinys dažniausiai pažeidžia rapsų stiebus, ne kartą teko aptikti augalų, kurių ir šaknys bus pažeistos sklerotinio puvinio, o jų viduje susiformavę grybo skleročiai.

Rapsus apsaugoti nuo sklerotinio puvinio fungicidais įmanoma tik tuo metu, kai askosporos užkrečia žiedlapius. Vėliau, žiedlapiams nukritus žemyn, fungicidai purškimo metu sunkiau pasiekia infekcijos vietas, be to, kontroliuoti ligą, kai askosporos sudygsta ir išauga grybiena stiebo viduje, yra gerokai sudėtingiau. Todėl, siekiant apsaugoti rapsus nuo sklerotinio puvinio, ypač svarbus yra fungicidų naudojimo laikas – žydėjimo metu, pradėjus kristi žiedlapiams.

Purškimas fungicidais prieš rapsų žydėjimą ar žydėjimui baigiantis nuo sklerotinio puvinio nebus efektyvus.

Pasėlius purkšti fungicidais mažiausiai du kartus

Pastaraisiais metais, šiltėjant ir sausėjant orams, juodoji dėmėtligė rapsų augintojams kelia mažiau rūpesčių, tad nuo šios ligos fungicidus žydėjimo pabaigoje ar tuoj po žydėjimo rekomenduojama naudoti tik tuomet, kai numatomi šilti ir lietingi orai. Svarbu atsiminti, kad optimaliu laiku nupurškus fungicidais nuo sklerotinio puvinio, būsimos ankštaros neapsaugomos nuo juodosios dėmėtligės.

Siekiant didesnio žieminių rapsų derlingumo, būtina juos apsaugoti nuo pastaraisias metais labai išplitusių grybinių ligų, fungicidais nupurškiant pasėlius mažiausiai 2 kartus: rudenį, siekiant sumažinti fomozės išplitimo riziką, ir žydėjimo metu, siekiant apsaugoti nuo sklerotinio puvinio. Kylant juodosios dėmėtligės išplitimo rizikai, gali prireikti fungicidais purkšti dar ir trečiąjį kartą. Purškimų skaičių būtų galima sumažinti, jei galėtume tiksliai nuspėti ligų plitimą. Tačiau ir fomozės, ir sklerotinio puvinio galimo išplitimo prognozė yra gana sudėtinga, kadangi šių ligų išplitimą konkrečiame lauke lemia daug agronominių, biologinių, meteorologinių ir kitų veiksnių, labai reikšmingos yra ir jų kombinacijos.

Specialistai pataria nesižavėti daugiakomponenčiais mišiniais

Dažnai rapsų augintojai, siekdami sutaupyti laiko ir lėšų, purškia rapsų pasėlius įvairiausiais fungicidų, insekticidų, herbicidų, skystųjų trąšų, mikroelementų mišiniais. Verta prisiminti, kad daugiau kaip dviejų komponentų mišiniuose gerokai mažėja preparatų efektyvumas, dažnai tokie mišiniai sukelia augalams stresą, todėl per daug sudėtingais, daugiakomponenčiais mišiniais nereikėtų žavėtis.

Akivaizdus pavyzdys: šiais metais rapsų augintojas, palyginti sveikai ir vešliai atrodžiusius žieminius rapsus nupurškęs 5 komponentų mišiniu (herbicidas, insekticidas ir trijų rūšių mikroelementinės trąšos) žydėjimo pradžioje, visiškai sunaikino 200 ha žieminių rapsų pasėlį. Nors augalų šaknys buvo sveikos, stiprios, stiebai stori, tačiau ankštaros beveik neužsimezgė. Kiti laukai, kur buvo augintos vėlyvesnės veislės, nuo šio mišinio nukentėjo mažiau. Po didelio streso augalai atsigavo, tačiau jų derlingumas taip pat buvo menkesnis negu tikėtasi.

***

Rapsai mūsų šalyje jau yra įsitvirtinę ir kaip prekinis, ir kaip svarbus sėjomainos augalas. 2007 metais jų buvo auginta 180 tūkst. ha, bendras sėklų derlius sudarė 312 tūkst. tonų.