23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/09
Rapsų kokybės išsaugojimas
  • Mano ūkis
  • Mano ūkis

Biokuro gamybos plėtra skatina žemdirbius didinti rapsų pasėlių plotus ir siekti maksimalių derlių. Dalis ūkininkų parduoda derlių tiesiog iš laukų, o kiti saugo, laukdami palankesnių supirkimo kainų. Tačiau norint išsaugoti geros kokybės grūdus, reikia išmanyti saugojimo ypatumus. Juolab, kad rapsų sėklos yra jautresnės įvairiems pažeidimams negu javų grūdai.

Dažniausia rapsų sėklų saugojimo klaida – drėgmės rodiklių nepaisymas (į saugyklas pilamos didesnio kaip 7 proc. drėgnumo sėklos). Saugant drėgnas sėklas, neišvengiami kiekybiniai ir kokybiniai nuostoliai. Klaidinga manyti, kad biodyzelino gamybai skirti rapsai gali būti prastesnės kokybės. Perdirbus rapsus, lieka išspaudos, kurios naudojamos pašarams. Todėl jose esantys mikotoksinai ar kiti kenksmingi junginiai patenka į galvijų organizmą, o vėliau veikia ir žmonių sveikatą.

Rapsų sėklų kokybė labiausiai priklauso nuo to, kokios sėklos yra savo galutinėje brendimo fazėje ir pjūties metu. Įtakos turi sėklų kokybė kūlimo pradžioje, o taip pat veiksniai, lemiantys sėklų pažeidžiamumą, užterštumą piktžolėmis ir pelais. Reikėtų prisiminti, kad kūlimo metu sėk­lų drėgnumas negali viršyti 17 proc.; į tai svarbu atkreipti dėmesį ne tik esant drėg­nai vasarai, bet ir kuliant grūdus piktžolėtuose pasėliuose, taip pat nuimant derlių kombainais, kurie nėra pritaikyti rapsų derliui nuimti.

Grūdų švara derliaus nuėmimo metu sumažina pakartotino sudrėkimo ir savaiminio įkaitimo galimybę.

Labai svarbu yra ir tai, kad saugoti skirtoje sėklų masėje būtų kuo mažiau nesubrendusių sėklų, kadangi technologiniu požiūriu jos yra prastesnės kokybės, greičiau sukelia pelijimo ir puvimo procesus. Viso to rezultatas – savaiminio įkaitimo židiniai. Nesubrendusiose sėklose yra 1,5 proc. daugiau drėgmės ir jas pirmiausia pažeidžia grybai. Tačiau visai nesaugu pilti į saugyklas pernokusias arba įtarimą dėl pernokimo keliančias sėklas, kadangi tokiose sėklose prasidėjęs fermentų gamybos procesas ardo jose sukauptas maisto medžiagas.

Biocheminiai pokyčiai sėklose prasideda iš karto po nuėmimo (tai vadinama brendimu po kūlimo). Dėl šių permainų dalis vandens, kuris buvo susikaupęs sėk­lose, atsilaisvina ir pereina iš sėklų vidaus į paviršių (vadinamasis sėklų prakaitavimas). Šis procesas prasideda praėjus keliolikai valandų po grūdų nukūlimo. Todėl svarbu, kad nukulti sausi rapsai iš lauko nepatektų tiesiai į bokštą, o išlauktų mažiausiai 2 parų vadinamąjį karantino periodą. Tuo metu sėklos vėsta, normalizuojasi brendimo procesai. Po šio laikotarpio jos jau tinka ilgalaikiam saugojimui.

Būtina džiovinti

Ne mažiau svarbus vėlesnio saugojimo sėkmės elementas yra rapsų džiovinimas. Mažas sėklų drėgnumas yra svarbiausias faktorius, saugantis grūdus, kad nesugestų. Sėklas būtina džiovinti iš karto po nuėmimo, nes organiniai teršalai (piktžolės, šiaudų ir lukštų liekanos) didina sėk­lų drėgnumą. Pakartotinai sudrėkusios sėk­los gali savaime įkaisti. Šiuo laikotarpiu palankios sąlygos daugintis mikroorganizmams (veikla labai suaktyvėja, esant bent menkiausiam temperatūros kilimui ir drėgmės didėjimui), kurie gali sugadinti visą žaliavos partiją. Kokybei taip pat kenkia sausų ir drėgnesnių sėklų maišymas, kadangi jų drėgnumas niekada nesuvienodės, o drėgnesnius grūdus neišvengiamai pradės pažeisti mikroorganizmai.

Rapsų sėklų įkaitimas gali būti ir labai pavojingas. Jei savaiminio kaitimo židiniuose temperatūra pakyla daugiau kaip 80 oC, aliejingos rapsų sėklos gali net savaime užsidegti.

Rapsų sėklos saugojimo metu yra greičiau pažeidžiamos negu javų grūdai. Sėk­lose vykstančių biologinių ir cheminių procesų intensyvumas priklauso nuo saugojimo sąlygų ir sėklų brandos, beriant jas į bokštą. Sėklų biologinį aktyvumą atskleidžia gemalo drėgnumas, kuris, nepriklausomai nuo sėklų rūšies, turi siekti 14 proc. Kad būtų užtikrintas būtinas rapsų sėklų gemalo drėgnumas, sėklų drėgnumas turi siekti 7 proc. Nevienodą būtino užtikrinti grūdų ir rapsų sėklų drėgnumo lygį nulemia tai, kad rapsuose yra daugiau riebalų – apie 45 proc., kurie, kaip žinia, nesujungia vandens. Jei rapsų sėklų drėgnumas siekia 9 proc., tai gemalo drėgnumo lygis atitinka 16,4 proc. grūdų drėgnumą.

Drėgnumas ne didesnis kaip 7 proc.

Sėklos yra hidroskopiškos, todėl, siekdamos išlaikyti pusiausvyrą su aplinkos drėgme, jos praranda arba pasiima drėg­mę. Vandens kiekis ilgai saugoti skirtose sėklose skiriasi nuo to, kuris taikomas prekybos standartuose. Prekiauti leidžiama sėklomis, kurių drėgnumo rodiklis artimas kritinei drėgmei (ES leidžiama prekiauti 9 proc. drėgnumo rapsų sėklomis). Norint saugoti tokias sėklas ilgą laiką, jas būtina džiovinti. Tai, visų pirma, taikytina sėkloms, kurių kilmė nežinoma, o taip pat saugykloms, kuriose nėra galimybės stebėti saugomų sėklų drėgmės ir temperatūros pokyčius.

Nekontroliuojamas drėgmės padidėjimas, kuris gali atsirasti, pavyzdžiui, dėl saugyklos talpos nesandarumo, suaktyvėjusio sėklų kvėpavimo, mikroorganizmų dauginimosi, sukelia sėklos luobelės pokyčius ir sėklų brinkimą. Šių veiksnių pasekmė gali būti sėklų deformacija, padidėjęs gruoblėtumas. Galiausiai dėl to gali užsikimšti bokšto angos, jame esančios sėk­los sušokti į vientisą masę, netgi ištekėti aliejus. Didžiausia grėsmė grūdams įšilti ir drėgmės kiekiui juose padidėti yra rudenį, nuėmus derlių; žiemos metu rizika sumažėja.

Mažas rapsų sėklų sluoksnio akytumas trukdo judėti orui, kitaip tariant, aeracijos procesas jame yra apsunkintas. Tyrimais nustatyta, kad rapsų pasipriešinimas oro srovei yra tris kartus didesnis už kviečių ar miežių grūdų pasipriešinimą. Esant 5 metrų skersmens bokštui, šaltu oru galima prapūsti 12 m aukščio rapsų sluoksnį, o kviečių – iki 42 m. Deformuotos ir pažeistos sėklos, taip pat teršalai, vietomis gali taip sumažinti erdvę tarp sėk­lų, kad oras pro jas visiškai nebepraeina. Tai skatina spartų bakterijų ir grybų plitimą, kurie labai greitai gadina saugomos medžiagos kokybę. Nustatyti šiluminio židinio vietą rapsų saugykloje yra ganėtinai sunku, kadangi sėklos yra labai geras izoliatorius.

Pastaraisiais metais augintojams susirūpinimą kelia akivaizdus sandėlių kenkėjų išplitimas, nors dar neseniai jie nekėlė jokių rūpesčių saugant rapsus. Tačiau pastaruoju metu saugyklose, kuriose saugomos rapsų sėklos, vis dažniau aptinkama akaridinių (Acaridae) erkių, rudųjų plokščiavabalių (Cryptolestes ferrugineus Steph), mažųjų buožiaūsių milčių (Tribolium castaneum). Šie kenkėjai gali sugadinti visą žaliavos partiją (patiriami ne tik kiekybiniai nuostoliai, bet ir išlikusi produkcija praranda kokybę: pasikeičia kvapas, ji užteršiama negyvais kenkėjais). Nustatyti, ar produkcija neužteršta kenkėjais, daug lengviau įrengiant specialias vabzdžių gaudykles, negu imant saugomų sėklų ėminius. Kai kuriems kenkėjams veistis pakanka ir 10 oC temperatūros, tačiau paprastai dauguma žaladarių geriausiai dauginasi gerokai šiltesnėje aplinkoje – 25–30 oC temperatūroje.

Parengta pagal užsienio spaudą