Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga siekia sumažinti skurdą, sustabdyti migraciją, padidinti užimtumą, pagerinti infrastruktūrą, vystyti žmogiškuosius išteklius, išsaugoti patrauklų kraštovaizdį ir aplinką. Tačiau JAV ir ES išvardytiems tikslams skiria nevienodai dėmesio ir savaip įsivaizduoja jų svarbą žemės ūkio bei kaimo plėtros politikoje.

JAV Žemės ūkio departamento Kaimo plėtros agentūra (toliau – KPA) yra svarbiausia federalinė įstaiga, atsakinga už kaimo ekonominį vystymąsi. KPA kaimo plėtros programos remia visų rūšių ekonominę veiklą, o žemdirbiams skirta atskira paramos programa, mokant pridėtinės vertės išmokas. ES kaimo plėtra remiama iš Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) programų, pirmiausia apimančių tiesiogines išmokas ūkininkams.

Europos Sąjungoje, labiau negu JAV, dėmesys sutelkiamas į gamtinių išteklių, kultūros paveldo išsaugojimą, vartotojų poreikių tenkinimą, tiekiant aukštos kokybės saugų maistą, regioninių skirtumų mažinimą. Daugelis BŽŪP kaimo plėtros programų skirtos ūkiams ir žemės ūkio verslui. JAV kaimo plėtros politika neaprėpia žemės valdymo, aplinkos išsaugojimo, maisto saugos problemų. Šios funkcijos priskirtos kitoms žinyboms, pavyzdžiui, Gamtinių išteklių saugojimo tarnyba vykdo su žemės ūkiu susijusias aplinkosaugos ir aplinką tausojančio ūkininkavimo programas, o vartotojų poreikiais rūpinasi Maisto saugos ir kontrolės, Gyvulių ir augalų tarnybos bei Maisto ir vaistų administracija.

ES, kitaip negu JAV, išleidžia dideles pinigų sumas, remdama ne žemės ūkio verslo, infrastruktūros plėtrą, darbo vietų kūrimą. Išlaidos koncentruojamos ekonomiškai atsilikusiuose regionuose, kurių daugelis yra kaimiškieji.

Požiūriai į agroaplinkosaugą

Jungtinėse Valstijose dauguma ūkių įsikūrę retai apgyvendintose vietovėse, o tankiai apgyvendintose veikia stambūs ūkiai. Europos Sąjungoje gyvenvietės ir miestai yra apsupti žemės ūkio paskirties žeme, ūkiai išsidėstę tolygiai. Šiais gyvenviečių ir ūkių pasiskirstymo nevienodumais paaiškinamas ES kaimo politikos orientavimas į agroaplinkosaugą, pvz., mokant išmokas ūkininkams (skatinant juos naudoti aplinkai draugiškus gamybos metodus) arba teikiant pagalbą ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse. Kadangi didesnė dalis ES gyventojų, nesiverčiančių žemės ūkiu, gyvena netoli ūkių, tai daugiau jų patiria ir ūkininkavimo nulemtą neigiamą aplinkos poveikį, pavyzdžiui, vandens užterštumą. Su tuo susijęs ir ES kaimo politikos siekis užkirsti kelią apleistoms žemėms.

Amerikiečiai tokią politiką vertina kaip pagrįstą sentimentais. ES politikai ūkius laiko integralia kraštovaizdžio dalimi: kraštovaizdžio patrauklumas sumažėtų, jei žemės ūkio paskirties žemė būtų apleista. Žemės apleistumas sumažintų bioįvairovę, žūtų kai kurių augalų ir gyvūnų rūšys. Tai viena iš priežasčių, dėl kurios ES teikia paramą ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti nederlingose vietovėse. Žemės ūkio palaikymas kalnuotose vietovėse ir aukštumų regionuose yra esminis ten gyvenančių žmonių ekonominės gerovės garantas (tradicinis kraštovaizdis pritraukia daugiau turistų).

Aplinkosaugos politika gali suteikti privalumų kaimo vietovėms. JAV Gamtosaugos rezervo programa užtikrina kasmetines išmokas tiems, kurie kaupia ilgalaikes išteklių atsargas aplinkai jautriose žemėse, kartu tai indėlis į kaimo plėtros strategijas, kurios užtikrina spartų laukinės gamtos rekreacinį vystymąsi; taip pat yra keletas paramos programų, kurios skatina ūkininkus naudoti aplinkai palankius ūkininkavimo metodus, saugoti kaimo kraštovaizdį ir padeda jiems geriau sutarti su kaimynais, kurie nesiverčia žemės ūkiu. Tačiau JAV agroaplinkosaugos programos nėra specialiai sukurtos kaimo ekonomikos plėtrai.

Skiriasi JAV ir ES agroaplinkosauginė parama regionams. ES daugiausia naudos iš programų, skatinančių mažiau intensyvų ūkininkavimą, gauna Austrija, Bavarija, Skandinavijos regionai, Airija, Škotija. JAV agroaplinkosaugos išmokos sutelktos intensyvaus žemės ūkio regionuose, kurie ir taip gauna daugiausia išmokų iš vartojimo programų.

Vietos iniciatyvų atgarsiai

ES žemės ūkį traktuoja kaip viešųjų gėrybių teikėją, o JAV federalinėse programose tai nėra aiškiai įvardyta. Valstijų ir vietos iniciatyvų programose, kuriose galima įžvelgti sąsąjų su europine LEADER programa, akcentai sutelkti į pridėtinę vertę kuriantį žemės ūkį, kaimo gyventojų užimtumo didinimą remiant agroverslą, kraštvoaizdžio apsaugą ir pan. JAV ypač svarbios valstijų lygmens žemės ūkio paskirties žemės apsaugos programos. Pavyzdžiui, Šiaurės rytuose 11 valstijų finansuoja teisės įgijimą tvarkyti žemę aplinkai drugišku būdu (apie 1,85 mlrd. JAV dolerių išleidžiama 550 tūkst. ha apsaugai).

ES pasirenkami alternatyvūs mechanizmai, nors kai kuriose ES šalyse sutinkama panašių pavyzdžių. Jungtinėje Karalystėje valstybiniai fondai teikia paramą nevyriausybinėms organizacijoms, kurios per­ima viešam naudojimui savita aplinka ar kultūriniais ypatumais pasižyminčią žemę. Išanalizavus 50 žemės ūkio paskirties žemės išsaugojimo programų JAV valstijose, nustatyta, kad tankiau apgyvendintuose regionuose akcentuojamas kaimiškų patogumų, teikiamų ūkininkų ūkiuose, puoselėjimas, tuo tarpu rečiau apgyvendintose valstijose tam skiriama mažai dėmesio.

Valstijų ir vietos programos, skatinančios aplinką tausojantį ūkininkavimą ir pridėtinę vertę kuriantį žemės ūkį, pirmiausia susijusios su tankiau apgyvendintais regionais. Pavyzdžiui, Minesotos valstijoje vykdomas žemės valdymo projektas apima vietinių produktų ženklinimą ir aplinką tausojančios žemės ūkio gamybos metodus. Programoje „Vidurio Vakarų maisto aljansas“ sertifikavimo ženklai naudojami kampanijai, skatinančiai vartotojus pirkti produktus iš ūkių, kuriuose ūkininkaujama aplinką tausojančiu būdu.

Išlaidų struktūra

Į ES ir JAV kaimo politikos skirtumus galima pažvelgti per valstybės išlaidų prizmę. JAV Transporto departamentas kaimo plėtros projektams finansuoti išleidžia daugiau negu Žemės ūkio departamentas. Nemažai prisideda Smulkaus verslo administracija. KPA kaimo plėtrai skiria tik 3 proc. visų išlaidų, arba 15 proc., turint omeny išlaidas gamtiniams ištekliams ir aplinkai. Vartojimo programoms (parama kainoms ir pajamoms) skiriama apie 21 proc., maistui ir mitybai – 63 proc. Kaimo plėtrai lieka tik apie 9 proc. žemės ūkiui skiriamų išlaidų.

Didžiąją dalį JAV Žemės ūkio departamento kaimo plėtrai skiriamų išlaidų (90 proc.) sudaro parama infrastruktūrai, įskaitant energiją, telekomunikacijas, aprūpinimą būstu. Dar didesnė parama kaimo infrastruktūrai atsiskleidžia, jei įtraukiamos Transporto departamento išlaidos keliams, tiltams, oro uostams.

Europos žemės ūkio fonde kaimo plėt­rai (EŽŪFKP) 2001–2013 m. išlaidos pasiskirsto taip: 48 proc. skiriama aplinkosaugai, 32 – žemės ūkio ir miškininkystės konkurencingumui, 12 – gyvenimo kokybei kaime gerinti ir įvairinti, 6 proc. – vietos iniciatyvų skatinimui (­LEADER). Atskirose ES šalyse lėšų skyrimo santykiai skiriasi, pvz., aplinkosaugai Airijoje skiriama 79 proc. lėšų, o Belgijoje ir Nyderlanduose – mažiau negu 30 proc. Tuo tarpu žemės ūkio ir miškininkystės konkurencingumui Austrijoje numatyta 15 proc., gerokai daugiau – Portugalijoje (49 proc.) ir Belgijoje (59 proc.).

Parama socialiniam kapitalui

Žmogiškojo (socialinio) kapitalo kaimo vietovėse vystymas yra silpnoji ES kaimo plėtros politikos pusė. Kaimo vietovėse teikti švietimo ir telekomunikacijų paslaugas yra brangiau negu mieste, dėl to ir gyventojų išsilavinimas bei mokymosi visą gyvenimą lygis kaime žemesnis. Menkesniu išsilavinimu išsiskiria ūkininkai. Vilčių, kad situacija pagerės, teikia naujakuriai, iš didmiesčių persikeliantys gyventi į ramesnes kaimo vietoves. Jie neretai yra aukštesnio išsilavinimo, nori patogumų, nebijo konfrontuoti su vietos valdžia, reikalaudami aukštos kokybės paslaugų, ir įkvepia entuziazmo vietos bendruomenei.

JAV kaimo vietovėse žmogiškasis kapitalas taip pat menkesnis negu mieste, jauni žmonės linkę migruoti į miestus. Į kaimą dažniau persikelia gyventi pensinio amžiaus žmonės, ieškantys saugumo ir švarios aplinkos.

ES žmogiškojo kapitalo vystymasis daugiausia remiamas įgyvendinant agroaplinkosaugos priemones arba mokant išmokas už ūkio modernizavimą. Nuo 2000 iki 2006 metų ES kaimo plėtros programų išlaidos profesiniam mokymui žemės ūkio sektoriuje sudarė 0,5 proc. visų kaimo plėtros programoms skirtų lėšų. ­Leader programai ir kaimo atnaujinimui – pagrindinėms socialinio kapitalo vystymo iniciatyvoms – skirta nuo 2 iki 4 proc.

ES politika nukreipta į ūkių konkurencingumo didinimą. Parama investicijoms į ūkius sudaro 8 proc., parama agroaplinkosaugai – 31 proc. visų programų išlaidų. Šias programas papildo ES socialinės ir regioninės plėtros programos, vietiniai fondai, partnerysčių programos. Atskiros ES šalys neturi tokios plačios laisvės diegti norimas kaimo plėtros priemones kaip JAV valstijų vyriausybės.

JAV kaimo vietovėse žmogiškojo kapitalo stiprinimu rūpinasi Smulkaus verslo administracija, finansine parama prisideda Žemės ūkio departamentas, reikšmingą vaidmenį vaidina nevyriausybinės organizacijos, ypatingą dėmesį skiriančios aplinkosaugai. Šios organizacijos rūpinasi vietinių žemės ūkio produktų rinkodara, kaimo turizmo vystymu, ekologiškų produktų gamybos plėtra, moterimis-ūkininkėmis, rinkų paieška.

Palyginti mažos išlaidos kaimo socialiniam kapitalui kaimo plėtros programose ES ir JAV atskleidžia viešojo sektoriaus abejones dėl šių išlaidų efektyvumo ir vertingumo, nes sunku išmatuoti pasiekimus. Programose naudojami tokie rodikliai, kaip mokymosi dienų, įgytų kvalifikacijų skaičius, darbo jėgos vietos bendruomenėje sustiprėjimas, aukštesnis užimtumo bendruomenėje lygis, sukurtos inovacijos. Tačiau šiuos rodiklius sunku įvertinti per trumpą laikotarpį. Be to, bendruomenės pavargsta nuo mokymų, nėra įsitikinusios jų efektyvumu.

Vis tik, senėjant kaimo gyventojams, augant globalizacijai, atsirandant daugiau darbuotojų-imigrantų, stiprėjant susirūpinimui aplinkosauga, didėjant miesto priklausomybei nuo kaimo industrijos, parama socialiniam kapitalui populiarėja ES ir JAV.