Piktžolės yra viena iš svarbiausių agronominių problemų ekologinėje žemdirbystėje. Palyginti su tradicinės žemdirbystės ūkiais, ekologiniuose pasėliuose piktžolių daug daugiau. Nedideli pašarinių augalų plotai ir trumpos sėjomainos sudaro prielaidą piktžolėms išplisti, o jas naikinti galima tik mechaninėmis ir prevencinėmis priemonėmis.

Tinkamai parinkta augalų kaita, veislės, sėklos norma, sėjos laikas ir būdai, tarpueilių plotis, derliaus nuėmimo laikas leidžia sumažinti pasėlių piktžolėtumą. Naikinant piktžoles, svarbus veiksnys yra ir kultūriniai augalai. Jų lapija, sulaikydama šviesą, stelbia piktžoles, lėtina jų vystymąsi. Pavyzdžiui, miežiai daugiau konkuruoja su piktžolėmis dėl maisto medžiagų, o kviečiams ir avižoms daug svarbiau yra šviesa.

Ne mažiau svarbi piktžolių mažinimo priemonė yra tinkamai parinkta veislė, lemianti augalų lapų išsidėstymą, aukštį. Augalai su gulsčiais lapais sudaro didesnį pavėsį ir geriau stelbia piktžoles, palyginti su turinčiais stačius lapus. Labai svarbu yra gera stelbiamoji geba, kuriai įtakos turi kultūrinių augalų morfologinės savybės – augimo greitis ir alelopatinės (alelopatija – vienų augalų poveikis kitiems, kurį daro jų išskiriamos medžiagos) savybės, augalo aukštis, lapija, t. y. dviejų pirmųjų tarpubamblių ilgis, pagrindinio stiebo ilgis krūmijimosi tarpsniu ir lapų prisegimo kampas. Piktžolėtumas tiesiogiai priklauso nuo kultūrinio augalo masės: didėjant augalo masei, didėja jo stelbiamoji geba.

Vasariniai ir žieminiai javai savo stelbiamąja geba skiriasi. Žieminiai augalai labiau negu vasariniai stelbia žalingiausias šakniastiebines ir šakniaatžalines daugiametes piktžoles. Žieminiuose javuose daugiausiai išplinta žiemojančios trumpaamžės piktžolės, kurios stipriau išsivystyti spėja dar rudenį, pavasarį pasiekia vėlesnius vystymosi tarpsnius, todėl sudėtingiau jas sunaikinti. Gerai piktžoles slopina žieminiai miežiai ir kvietrugiai, ypač miežiai, kurie sparčiai auga anksti pavasarį.

Rugių stelbiamoji galia – didžiausia

LŽI atliktų dvejų metų tyrimų duomenimis, žieminių javų pasėlio piktžolėtumas įvairavo priklausomai nuo meteorologinių sąlygų. Ypač sausais 2006 metais piktžolių žalioji masė kito nuo 0,6 iki 108,3 g m-2, o 2005 m. – nuo 13,2 iki 157,7 g m-2.

Rugių stelbiamoji galia buvo didžiausia. Šie augalai buvo ir patys aukščiausi. Rugių pasėlio piktžolėtumas buvo vidutiniškai 10,2–16,1 karto mažesnis negu kitų javų. Tai ypač išryškėjo antraisiais tyrimų metais, augalams su piktžolėmis konkuruojant dėl drėgmės atsargų. Žieminių kviečių pasėlio bendras piktžolėtumas buvo didžiausias, palyginti su rugių. Žieminiai rugiai konkurencingesni negu kviečiai, nes jie pradeda vystytis anksti pavasarį ir lapija anksti uždengia dirvą.

Žieminiai miežiai silpnai stelbė piktžoles ir nepalankiais piktžolėms augti metais (2006 m.), nes blogai peržiemojo ir pasėlis išretėjo. Tačiau miežiai geriau slopina piktžoles negu kviečiai, nes sparčiai auga anksti pavasarį.

Žieminių javų pasėlyje vyravo trumpaamžės dviskiltės piktžolės – baltosios balandos, dirvinės veronikos, trikertės žvaginės, dirvinės našlaitės, dirvinės glažutės ir vienametės miglės, o iš daugiamečių – paprastosios kiaulpienės. Kadangi žieminių javų pasėliuose vyravo trumpaamžės piktžolės, tai jų masės skirtumai tarp veislių ir lėmė bendrosios masės pokyčius. Neišryškėjo žieminių rugių veislės įtaka piktžolių masei. Iš žieminių kviečių silpniausiai su piktžolėmis konkuravo kviečiai Tauras ir Bill. Kitų veislių pasėliuose rasta nuo 1,1 iki 2,3 karto mažesnė piktžolių masė.

Vidutiniais duomenimis, mažiausiai piktžolėti buvo žieminiai kviečiai Širvinta ir Alma. Žieminiai kvietrugiai Tornado ir žieminiai miežiai Carola silpnai slopino piktžoles. Žieminiai kvietrugiai Fidelio efektyviai konkuravo su piktžolėmis, nes jų pasėlyje užaugusių piktžolių žalioji masė mažai skyrėsi nuo rugių pasėlyje augusių piktžolių masės.

Augalų aukštis veikia pasėlių piktžolėtumą

Aukščiausi (164,3 cm) užaugo rugiai Lietuvos-3, o žemiausi (111,2 cm) – Rukai. Visų žieminių kviečių ir miežių veislių bei kvietrugių Tornado augalai buvo patikimai žemesni, palyginti su rugių veislės Rukai augalais. Žieminių kviečių augalų aukščio vidurkis kito nuo 59,4 iki 104,6 cm. Iš žieminių kviečių aukščiausi užaugo kviečiai Širvinta I ir jų piktžolėtumas buvo mažiausias. Ada veislės žieminiai kviečiai buvo apie 22 cm žemesni negu kviečiai Širvinta I, bet jų pasėlyje užaugo nedaug daugiau piktžolių. Vadinasi, ne visada augalo aukštis yra pagrindinė savybė, lemianti pasėlio piktžolėtumą. Augalo aukščio skirtumai tarp žieminių miežių ir kvietrugių veislių buvo neesminiai.

2005 metais piktžolių dygimo laikotarpiu šilumos ir drėgmės pakako, todėl piktžolių žalioji masė vasarinių javų pasėliuose buvo vidutiniškai 97 proc. didesnė, palyginti su 2006 metais.

Esminiai piktžolėtumo skirtumai tarp vasarinių javų veislių nustatyti tik palankiais piktžolėms augti metais. Geriausiai piktžoles stelbė miežiai ir kvietrugiai. Miežiai ankstyvaisiais augimo tarpsniais auga greičiau, o avižos ilgesnį laikotarpį sudaro pavėsį piktžolėms, todėl jos geriau stelbia vėlyvąsias piktžoles negu miežiai. Vasariniai miežiai efektyviai slopina piktžoles ankstyvaisiais stiebo ilgėjimo tarpsniais.

Intensyviausiai piktžolės dygo vasarinių kviečių ir avižų pasėliuose. Vadinasi, avižų ir kviečių stelbiamoji galia yra nedidelė.

Vidutiniais dvejų metų tyrimų duomenis, mažiausiai piktžolėti buvo Auksiniai-3 (6,3 g m-2), o daugiausia – veislės Barke (45,8 g m-2) vasariniai miežiai. Labai panašiai, kaip ir miežiai, piktžoles stelbė vasariniai kvietrugiai. Piktžoles silpniau stelbė vasariniai kviečiai ir avižos. Jų piktžolėtumas buvo atitinkamai 3,0 ir 2,6 karto didesnis, palyginti su vasariniais miežiais. Iš vasarinių kviečių efektyviausiai piktžoles stelbė veislės Baldus kviečiai, o iš vasarinių avižų – Jaugila avižos. Labai maža stelbiamąja geba pasižymėjo vasarinės avižos Cwal ir vasariniai kviečiai Munk.

Vasarinių javų augalų aukštis svyravo nuo 61,8 iki 95,3 cm. Už vasarinius miežius Auksiniai-3 iš esmės aukštesni užaugo tik Gabo veislės vasariniai kvietrugiai ir ­Migla veislės vasarinės avižos. Žemiausi buvo vasariniai miežiai Pasadena, tačiau gautas skirtumas buvo neesminis. Patikimų skirtumų tarp vasarinių miežių veislių augalų aukščio nenustatyta. Vidutiniais dvejų metų tyrimų duomenimis, vasarinės avižos Belinda ir Nelson buvo iš esmės mažesnės negu veislės Migla avižos, tačiau jų pasėlių piktžolėtumas skyrėsi mažai. Iš vasarinių kviečių aukščiausi užaugo veislės Hena vasariniai kviečiai, o už juos iš esmės mažesni – vasariniai kviečiai Baldus.

Palyginti su 2006 m., ekologinės gamybos ūkių žemės ūkio naudmenų plotas padidėjo 23, ūkių skaičius – 22 proc. Lietuvos ekologinės gamybos ūkių pasėlių struktūroje 2007 m., kaip ir ankstesniais metais, vyravo varpiniai ir ankštiniai javai. Varpiniai javai sudarė 50 proc., ankštiniai – 12, ankštinių ir varpinių javų mišiniai – 9, daugiametės žolės – 21 ir kiti augalai – 9 procentus.

***
Apibendrinus LŽI tyrimų duomenis, galima teigti, kad:

• didžiausią stelbiamąją galią piktžolėms turėjo rugiai;
• iš vasarinių javų piktžoles efektyviausiai slopino vasariniai miežiai; didžiausia stelbiamąja galia pasižymėjo miežiai Auksiniai-3;
• augalo aukštis veikė pasėlio piktžolėtumą, tačiau įtakos turėjo ir augalo lapija.