Beveik trečdaliu nuo 2004 metų išaugęs avių skaičius iki 50,3 tūkstančių, avių augintojų teigimu, nereiškia, kad avininkystė išgyvena pakilimą. Pasak Lietuvos avių augintojų asociacijos (LAAA) tarybos pirmininko pavaduotojos Kristinos Milišiūnienės, avininkystės ūkių plėtrą šalyje stabdo neįtikėtinai išaugusios auginimo sąnaudos, neadekvati savikainai avių supirkimo kaina ir maža išsiderėta iš ES avių kvota (tik 17 tūkst. ėriavedžių). Nepaisant nepalankių sąlygų, avininkyste imasi verstis geromis avininkystės perspektyvomis tikintys lietuviai.

Jau daugiau kaip dešimt metų avis auginanti K. Milišiūnienė prisimena, kad nemažas avininkystės verslo aktyvumas buvo juntamas prieš kelerius metus, kai avių supirkimo kainos augintojams buvo palankios. Pasak jos, tuomet buvo matyti šviesa tunelio gale, avių augintojai planavo investicijas į ūkių plėtrą. „Dabar mūsų padėtis nepavydėtina, nes avių kainos nebekyla, o visos sąnaudos gerokai išaugo, – apie nelengvą avininkų, kaip ir kitų gyvulių augintojų, nūdieną kalba K. Milišiūnienė. – Juk yra tam tikra riba, kurią peržengus, avis auginti tampa nuostolinga. Kol kas gyvename nežinioje“.

Avininkystės nuosmukis dėl panaikintos paramos už veislines avis turėjo nemažos įtakos ir veislinių gyvulių rinkai. Pasak K. Milišiūnienės, auginti veislines avis atsieina brangiau, tačiau dabar jų vertė beveik nesiskiria nuo mėsai auginamų avių kainos. „Parama buvo didelė paspirtis veisliniams avininkystės ūkiams. Nelikus subsidijų, veislinių avių paklausa gerokai sumažėjo“, – tikina ūkininkė.

Prekybos centrai avių augintojams neteikia nuolaidų

K. Milišiūnienės nuomone, šalia did­miesčių įsikūrusių avininkystės ūkių ­padėtis geresnė, nes miestiečiai vis dažniau pageidauja avienos patiekalų. Didelių miestų kavinės ir restoranai ėriukų skerdeną superka gana brangiai. Provincijos gyventojų perkamoji galia gerokai menkesnė, tad nuo didmiesčių nutolusiose gyvenvietėse avienos kainos kur kas mažesnės. Beje, avių augintoja pastebėjo, kad į ūkius užsuka daugiau žmonių, tarp jų ir Lietuvoje gyvenančių arabų, nusipirkti avių skerdenų. Pastarieji avis patys pasiskerdžia ir maistui sunaudoja visas jų dalis: išsiveža net galvas ir kanopas.

Gal tai geras ženklas, rodantis, kad avienos paklausa auga, ir jos pasigendama prekybos centruose? K. Milišiūnienė pripažįsta, kad gyventojai savo mitybą dažniau negu anksčiau paįvairina avienos patiekalais, tačiau prekyba dideliais avienos kiekiais kol kas nejuda iš vietos. „Derėtis su prekybos centrais nesiseka, nes prekybininkai ir avių supirkėjai nustato tokias kainas, už kurias mums parduoti nuostolinga. Uždaras ratas: mes nenorime parduoti už tokią kainą, o jie nenori, neva, per brangiai pirkti. Prekyba avių ir ėriukų skerdenomis vyksta atsitiktinai, t. y. tai kiekvieno augintojo reikalas“, – teigia K. Milišiūnienė. Ji priekaištauja ir patiems augintojams sakydama, kad pastarieji per mažai dėmesio skiria urminės avių realizacijos paieškoms. Lietuvoje nėra nė vieno avių augintojus vienijančio kooperatyvo, tačiau apie 120 jų priklauso ­LAAA.

Ūkininkės nuomone, kol prekybos centrai nepripažins, kad aviena – tai geros kainos verta mėsa, tol avių augintojai bandų nedidins, atvirkščiai – gali net mažinti. Jos skaičiavimu, už ėriukų skerdeną turėtų būti mokama ne mažiau kaip 20 Lt/kg, o supirkėjai siūlo dvigubai mažiau. „Auginimo savikaina viršija 15 Lt/kg. Net trečdalį kainos sudaro prieauglio skerdimas. Paskersti ėriuką kainuoja iki 60 litų. Skerdyklos nelinkusios nuolaidžiauti ir geriausiu atveju kainą sumažintų iki 40 litų už vieną ėriuką“, – apie nemažas išlaidas kalba avių augintoja.

Būdas daugiau uždirbti – produkciją perdirbti patiems

Sėkmingu originalių idėjų įgyvendinimo ir nenuostolingos avininkystės pavyzdžiu gali būti pačios K. Milišiūnienės verslas. Avių augintoja verčiasi pienine avininkyste ir gamina avių pieno sūrius. Ji laiko 30 pieninių Ostfryzų veislės avių. Su prieaugliu ir baronais augina iš viso 80 gyvulių. „Rimčiau avininkyste verčiamės ketvirti metai, bet dar nežinome, ar augalininkystei, ar avininkystei suteikti prioritetą“, – sprendimą priimti delsia K. Milišiūnienė patikslindama, kad kol kas avininkystė – papildomas verslas. Biržų rajone Milišiūnų šeima valdo apie 250 ha plotą (80 ha užima avių ganyklos).

Ūkininkė gamina savos receptūros sūrius ir parduoda juos turguje. Avių pieno produktų pirkėjai į ūkį atvažiuoja ir patys. Kai kurie apylinkių gyventojai pageidauja šviežio avių pieno, kuris ypač tinka sergantiems, pagyvenusiems žmonėms ir vaikams. Pasak K. Milišiūnienės, avių pienas saldoko skonio, nes jame nemažai laktozės, yra gana riebus (apie 8–10 proc.) ir labai baltymingas (5–7 proc.). Jo cheminė sudėtis panaši į motinos pieno sudėtį, todėl jį žmonės gerai pasisavina. Pasak K. Milišiūnienės, avių primilžiai toli gražu negali varžytis su karvių produktyvumu: per dieną iš vienos avies primelžiama tik 1,5–2 l pieno. „Vienam kilogramui sūrio pagaminti reikia apie 4–5 litrų pieno. Kartu su dukromis per dieną pagaminame apie 4–5 kg sūrių. Dalį primelžto pieno suvartojame patys“, – pasakoja ūkininkė. Jos teigimu, kartais sūrių užtenka ne visiems norintiems jų įsigyti.

Avims prižiūrėti biržietė žmonių nesamdo: vasarą visus darbus dirba pati su dukromis, o žiemą įdarbina vieną šėriką. Sūrinėje taip pat darbuojasi pati. „Kadangi sūriais prekiaujame tik turguje, reikalavimus pienui perdirbti buvo nesunku įvykdyti. Į parduotuves tiekiamos produkcijos perdirbimui taikomi griežtesni reikalavimai“, – mažos gamybos privalumus įvardija sūrių gamintoja.

Pirkėjų iš užsienio yra, ėriukų trūksta

Lazdijų rajone ūkininkaujantis Vytautas Liegus – avininkystės versle naujokas. Mėsines Lenkijos žemumų veislės avis jis augina tik ketveri metai. Šios veislės avys gana gerai penisi: avinai gali sverti iki 140 kg, o avys – 80–90 kg. Be to, jas pakanka kirpti tik vieną kartą per metus. Ūkininkas ėriavedžių bandą per 4 metus padidino nuo 20 iki 200 (su prieaugliu ir avinais laiko iš viso 400 gyvulių). „Iš avininkystės galima išgyventi tik laikant ne mažiau kaip 200 ėriavedžių. Kuo didesnė banda, tuo finansiniai ūkio rodikliai geresni“, – apie sėkmingo avių auginimo sąlygas kalba V. Liegus. Jis planuoja auginti 500 ėriavedžių.

Ūkininko vertinimu, Lietuvoje avininkystės padėtis nėra gera, bet nėra ir bloga. Pasak jo, problemų dėl avių realizacijos jis kol kas nepatiria: ūkyje užaugintų ėriukų skerdenas parduoda Lietuvos restoranams. Avytes išperka sodiečiai. Beje, V. Liegus nuo pat avininkystės verslo pradžios avis augina ekologiškai, todėl jaučia nuoskaudą, kad Lietuvoje ekologiška ėriena perkama tokia pat kaina kaip ir neekologiška. Pasak jo, už ėriukų, nupenėtų iki 50–60 kg, skerdenas maitinimo įstaigos moka apie 18 Lt/kg, o už atskiras skerdenos dalis kaina dar didesnė, pavyzdžiui, už ėriuko kumpį ar nugarinę siūloma didesnė kaip 28 Lt/kg kaina. „Kaina gera, bet pardavus kumpius ir nugarines, būtų sunkiau realizuoti likusias skerdenos dalis. Kol kas parduodu visą skerdeną“, – teigia V. Liegus.

Ūkininkas apgailestauja, kad Lietuvoje auginama per mažai avių. Rekordinis avių skaičius šalyje užfiksuotas 1926 metais –1,5 mln. Mažiausiai (11,5 tūkst.) jų buvo laikoma 2001 m. „Ėriukus pirktų užsieniečiai. Šiemet vienas italas būtų nupirkęs 600 apie 20 kg sveriančių ėriukų, už kuriuos siūlė 12 Lt/kg gyvo svorio. Įsivaizduokite, per visą Lietuvą nesuradome tiek ėriukų“, – stebėjosi ūkininkas. Pasak jo, Lietuvoje užaugintas avis pirktų ir vokiečiai. „Bet kokie mėginimai ieškoti part­nerių užsienyje atsiremia į mažą parduodamų avių kiekį“, – akcentuoja V. Liegus.

Vilna namams šiltinti?

Daugiausia keblumų avių augintojams kyla dėl vilnos. Pasirodo, Lietuvoje neliko įmonių, kurioms reikėtų lietuviškos vilnos. Pasak K. Milišiūnienės, perdirbėjams reikia vienarūšės, švarios ir pigios vilnos. „Stambūs perdirbėjai perka tokius kriterijus atitinkančią vilną iš Naujosios Zelandijos, kur sąlygos avims auginti labai palankios. Žiemą Lietuvoje avys leidžia tvartuose, todėl vilna būna labiau užteršta“, – sako K. Milišiūnienė. Lietuvos amatininkų vilnos poreikiai gerokai mažesni negu gali pasiūlyti avių augintojai.

Kaišiadorių r. ūkininkas Pranas Gaidamavičius, auginantis apie 300 Romanovo veislės avių bandą, rimtai svarsto idėją avių vilna šiltinti namus. Jau 20 metų avininkyste besiverčiantis ūkininkas avis kerpa net tris kartus per metus.Vilnos derlius – apie 3 kg nuo vienos avies. Kur realizuoti papildomą avių produkciją, idėjų stokoja ir V. Liegus. „Jau sukaupiau 2 tonas. Jei neparduosiu Lietuvoje, bandysiu pasiūlyti lenkams“, – svarsto ūkininkas.

Šiltinti namus avių dembliais populiaru Vokietijoje. Pasak Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto statybinių konstrukcijų katedros docento Vinco Gurskio, tokia šiltinimo technologija šioje šalyje taikoma jau daugiau kaip 10 metų. „Stogai ir sienos šiltinamos išplauta ir cheminėmis medžiagomis nuo kandžių apdorota vilna“, – aiškina mokslininkas. Remiantis Vokietijoje atliktais tyrimais, vilnos šilumos laidumo koeficientas artimas akmens ar stiklo vatos, t. y. ji priskiriama prie efektyvių šiltinimo medžiagų. LŽŪU docento teigimu, avių vilnos dembliai nėra pigesni už kitas šiltinimo medžiagas. „Pagrindinis avių vilnos pranašumas – ekologiškumas. Užsienyje dauguma gyvenimo ir pramonės sričių orientuojama į ekologiją. Už sveikesnį gyvenimo būdą užsieniečiai linkę pakloti nemažas pinigų sumas“, – tikina V. Gurskis.

Apie tokį pastatų šiltinimo būdą Lietuvoje kol kas mažai žinoma, tačiau, pasak mokslininko, dabar, kai lietuviškai vilnai paklausos nėra, tai galėtų būti vienas iš papildomų avių augintojų pajamų šaltinių. Idėja gaminti iš vilnos pastatų šiltinimo medžiagas, jo nuomone, – perspektyvus naujas verslas.