23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/08
Veislinės bitininkystės juvelyrika
  • Daina STANIŠAUSKIENĖ, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Kėdainių krašto Akademijos miestelio gyventojas Jonas Balžekas į bites žvelgia kaip juvelyras į deimantus – per mikroskopą. Ypatingo tikslumo ir atidumo reikalaujantis bičių vaisinimas dirbtiniu būdu prilygsta neurochirurgo atliekamai operacijai. Atsakomybė didelė: nepavyks apvaisinti bičių motinėlės, nebus grynaveislių palikuonių. Dar blogiau, jei procedūra pasibaigs nesėkmingai ir veislinė bitė žus.

Aklinai dangų nukloję tamsūs debesys pakeliui į Akademiją įspėja, kad noras pažvelgti į bičių šeimą iš arti ir liks tik noru. Dangus nenustoja verkti ir įsukus į žinomų net užsienyje bitininkų Balžekų sodybą. Mus pasitikęs veislinio bityno šeimininkas apgailestauja, kad oras reportažui nenusisekė. J. Balžekas sako, kad avilių per darganą geriau neatidaryti ir jų gyventojų ramybės nedrumsti, mat įpykusios bitės įsibrovėlį, net jei jis šeimininkas, gali sugelti.

Saugodamiesi lietaus slepiamės po pastoge ir pradedame geras porą valandų trukusį pokalbį apie stebėtiną bičių pasaulį ir nekasdienišką jas prižiūrinčių žmonių gyvenimą. Į avilius nėra kada nė žvilgtelėti. Įdomu ir negirdėta viskas. Ypač sunku patikėti Jono žodžiais, kad jis jau daugiau kaip dvidešimt metų dirbtiniu būdu vaisina bičių motinėles. „Tik taip galima išsaugoti bičių linijos grynaveisliškumą, naudinguosius šeimos požymius ir vykdyti bičių selekciją“, – dirbtinio apvaisinimo privalumus pabrėžia J. Balžekas, daugiau kaip 20 metų Lietuvos žemdirbystės institute dirbęs mokslininkas.

Naujovė pareikalavo aukų

Kodėl Jonas ėmėsi bites vaisinti dirbtiniu būdu, atsakytų bet kuris selekcininkas: tai vienas iš efektyvesnių būdų gyvulių ar paukščių veislės savybėms išryškinti ir veisti tik gerąsias savybes palikuonims perduodančius individus. Gana ilgai Jonas Balžekas buvo vienintelis žmogus Lietuvoje, mokantis dirbtinai apvaisinti bites. Kaip tai daryti, jis pirmą kartą domėjosi nuvykęs į Rusiją 1986 metais, tačiau rusiškas metodas buvo sunkiai įvaldomas ir nelabai patikimas. Kur kas geresnę aparatūrą mokslininkas įsigijo, kai, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, išvažiavo uždarbiauti į Jungtines Valstijas. Ten vienas genetikas žingeidžiam lietuviui atskleidė dirbtinio bičių vaisinimo paslaptis. Jonas neneigia, kad teko nemažai paaukoti bičių motinėlių, kol jis išmoko jas dirbtinai apvaisinti. „Tai sunku žodžiais apibūdinti, reikia tiesiog įgauti pojūtį, o tam reikia laiko“, – akcentuoja bitininkas.

Neseniai Jonas savo žinias perteikė vienam Lietuvos medicinos universiteto absolventui. „Procedūra atliekama žvelgiant per mikroskopą angliarūgštės dujomis apsvaigintai motinėlei. Svarbu, kad bitė būtų nejudri, nes susitraukus bent vienam jos raumenėliui spermos nepavyks suleisti“, – į nuostabos kupiną klausimą, kaip įmanoma apvaisinti tokį trapų sutvėrimą, atsako Jonas ir veda į laboratoriją. Joje jokių įmantrių prietaisų nematyti, tik staklytės, paprastas mikroskopas, angliarūgštės pripildyta kolba, prijungta prie skaidrių plastmasės vamzdelių, ir kapiliaras tranų spermai surinkti.

Nesudėtinga iš pirmo įspūdžio atrodo ir pati apvaisinimo procedūra, bet faktas, kad per dieną bitininkas gali dirbtinai apvaisinti tik 10 bičių motinėlių, byloja, jog darbas nėra iš lengvųjų. Per vasarą Jonas dirbtinai apvaisina 100 bičių motinėlių, dar 300 susiporuoja natūraliai, o apie 500–600 parduodamos neapvaisintos. „Savo bityno poreikiams ir pardavimui reikia užauginti apie vieną tūkstantį bičių motinėlių“, – skaičiuoja augintojas. Jis pastebėjo, kad paklausa dirbtinai apvaisintoms bitėms kasmet didėja. Į jo bityną bičių motinėlių atvyksta ir lenkai bei latviai.

Veisliniam darbui pagalį į ratus kiša tik gausūs medunešiai. Jau kokie septyneri metai bitės prineša neįtikėtinai daug medaus. Kai kurių šeimų medaus derlius siekia net 170 kg (vidutiniškai 120–150 kg), t. y. maždaug 5–6 kartus daugiau negu prieš 15–20 metų. J. Balžekas iš veislinių šeimų prisuka po 100 kg gardaus ir maistingo medaus. Nespėja praeiti dvi savaitės nuo pirmojo medunešio, aviliai ir vėl pilni. Iškopti medų iš 70 Balžekų avilių užtrunka. Tuo metu veislinis darbas stovi. „Su medumi vargstu. Jam surinkti sugaištu nemažai laiko. Jei tik pražiopsai tinkamiausią laiką medui iškopti, žiūrėk bitės taip viską suvaškuoja, sulipdo ištisus medaus luitus. Tuomet tokį medų surinkti dar didesnis vargas“, – guodžiasi bitininkas pridurdamas, kad, didėjant rapsų, grikių plotams, bitės medaus prikaupia vis daugiau.

Dirbtinis apvaisinimas – veislės gerinimo variklis

Trumpam nukrypus į šalį, pokalbis ir vėl sugrįžta prie veislininkystės temos. Apvaisinti motinėlę netrunka ilgai – kokią minutę, kitą, kur kas daugiau laiko užima pasiruošimas bitei apvaisinti. Iš pradžių reikia sugaudyti net 20 tranų, kurių spermos pakanka tik vienai bičių motinėlei apvaisinti. Pasirodo vieną kartą apvaisinta motinėlė kiaušinėlius gali dėti net 2–3 metus. „Tranų sperma saugiai laikoma bitės organizme vadinamoje spermotekoje. Skaičiuojama, kad ten yra apie 5 mln. spermatozoidų“, – paaiškina bitininkas. Beje, natūraliai ore bičių motinėlės poruojasi su ne mažiau kaip 10 tranų. Tranų padėtis bičių bendruomenės hierarchijoje nepavydėtina. Jiems patikėtas tik motinėlės apvaisinimo darbas. Kai tranas tai atlieka, iš avilio tiesiog išvejamas ir pasmerkiamas mirčiai.

Jono teigimu, dirbtinis vaisinimas suteikia nemažai bičių selekcijos galimybių. Bitės selekcionuojamos pagal tam tikrus požymius, pavyzdžiui, produktyvumą, spietlumą, piktumą, medaus dengimą, atsparumą ligoms ir kitus. Tarkime, jei veislei palieki tik tas bites, kurios nepuola kiekvieno gyvo prie avilio atsidūrusio padaro, tikėtina, kad po kelių ar keliolikos kartų bitės visiškai nebereaguos į šalia jų valdų esančius žmones. Įvertinti, ar bičių motinėlė perduoda savybes palikuonims, reikia 1–2 metų. Pati motinėlė gyvena 3–4 metus, kai kurios ilgaamžės sulaukia ir penktojo gimtadienio. Dirbtinai apvaisinta veislinė bičių motinėlė kainuoja per 100 Lt. „Tai nėra daug, užsienyje už veislinę bitę tektų pakloti iki 500 ar net daugiau litų“, – sako bitininkas.

Gyvenimas avilyje sukasi aplink bičių motinėlę

Bičių motinėlė – svarbiausias objektas avilyje. Globojama 8–10 bičių palydos ji per dieną padeda net 2 tūkst. kiaušinėlių. „Jei ne ją lydinčios bitės, ji tiek kiaušinėlių nepadėtų. Palydovės nuolat baksnodamos motinėlę verčia juos dėti“, – toliau piešia bičių šeimos kasdienybę Jonas. Palydos rūpestis, kad motinėlė būtų soti ir nesustotų dėti kiaušinėlių, t. y. kad būtų kam pakeisti pasenusias bites-darbininkes, kurių gyvenimas labai trumpas. Nektaro rinkimas jas taip nualina, kad po mėnesio varginančio darbo jų sparneliai nutriūšta ir bitės miršta. Kasdien bitės-darbininkės, ieškodamos žydinčių augalų, gali nuskristi daug kilometrų.

Pasak Jono, darbštumo ir tvarkos bitėms gali bet kas pavydėti. Jos tiesiog sutvertos nuolat plušėti, ir jei atsitinka taip, kad avilyje nėra ką veikti, bitės išskrenda ir pradeda kurtis kitoje vietoje. „Retai pasitaiko, kad pripildžiusios korius maisto, bitės aptingtų ir leistų laiką nieko neveikdamos“, – bičių veiklumu žavisi J. Balžekas. Jų gyvenimas – nuolatinis darbas, neveltui bitės laikomos darbštumo simboliu.

Bitės visada randa kelią į savo avilį ir retai kada užklysta į kitų bičių namus. Jos turi labai stiprią uoslę, rapsus užuodžia net per 3 kilometrus. Unikalių vabzdžių susiūtas vaško korys – tobulumo viršūnė, nes geresnės formos sistemą medui rinkti, kiaušinėliams perinti sunku būtų ir žmogui sukurti.

Bičiulio teigimu, bičių šeima yra biologinis vienetas, kaip, pavyzdžiui, karvės organizmas. Jei bičių bendruomenėje kas nors ne taip, kenčia visa šeima. Viena bitė tiesiog negalėtų egzistuoti, tik būdamos vienoje krūvoje jos gyvena, veikia, tartum sudėtingo laikrodžio mechanizmas. Kiek­vienas šeimos narys reikalingas ir svarbus: bitės-auklės prižiūri perus, bitės-valytojos be paliovos valo korio akutes ir ruošia jas naujai gyvybei vystytis. Šeimoje yra ir bičių-sargų. Bitės-žvalgės ieško maisto, o prireikus ir vietos naujam būstui, na o bitės-darbininkės pluša nešdamos nektarą. Dėl šeimos gerovės paaukojusias gyvybę bites keičia kitos bitės, pasenusios bičių motinėlės vietą užima jauna avilio valdovė. Šeimos gyvenimas visą vasarą virte verda, gyvybės ratas sukasi nesustodamas. „Jei bitės stiprios ir sveikos, jų nepuola ligos, šeima, kaip vienetas, galėtų išgyventi ir tūkstantį metų“, – neįtikėtiną prielaidą pateikia bitininkas. Tokia bičių šeimos narių pasiskirstymo pareigomis tvarka susiformavo per 35 mln. bičių evoliucijos metų.

Įkandin mirštančių bičių sėlina badas

Pastaruoju metu pasaulį apskriejusi žinia apie masiškai ištisomis kolonijomis JAV nykstančias bites kelia rūpestį ir Jonui. Ten paslaptingai dingo net 70, o kai kuriose valstijose net 90 procentų bičių. Už galvų susiėmę ir europiečiai, nes bičių dingimo atvejų užfiksuota Vokietijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, Suomijoje. Bitės avilius palieka ir Lietuvoje.

Masiškai nykstančios bitės jaudina visą pasaulio mokslininkų visuomenę: ekosistemoje nelikus bičių, žmonijai grėstų badas ir mirtis. Einšteinas yra pasakęs, kad išnykus bitėms, žmonijai liktų gyventi tik ketveri metai. Kad jo žodžiuose yra tiesos, pripažįsta ir Jonas. „Bičių produktai – tai tik nedidelė iš bičių gaunamos naudos dalis. Kur kas daugiau jos nuveikia apdulkindamos augalus“, – dėsto bitininkas. Anot jo, laukinių bičių, kamanių ir kitų vabzdžių populiacijos per mažos, kad apvaisintų visus pasaulio augalus. Be to, dėl chemizacijos, aplinkos užterštumo ir ligų jų skaičius taip pat mažėja, nyksta kai kurios rūšys.

Hipotezių, kodėl nei iš šio nei iš to dingsta bitės, daug: nuo ekstremalių klimato pokyčių iki mobilių telefonų skleidžiamų bangų poveikio bičių orientacijai. Kodėl bitės nyksta, J. Balžekas turi savo teoriją. Jo teigimu, intensyvus žemės ūkis padarė nepataisomą žalą bičių imuninei sistemai. Ligų kenkėjams naikinti sukurti nauji chemikalai-neonikotinoidai. „Tai labai neurotoksiška medžiaga bitėms. Insekticidų veikliosios medžiagos neišnyksta, jos cirkuliuoja vandenyje, dirvoje, todėl papuola ir į nektarą. Suvalgiusios užteršto kenksmingomis medžiagomis nektaro bitės praranda atmintį, pamiršta kelią į avilį. Kol kas Lietuvoje niekas rimtai bičių nykimo problema nesusirūpina“, – bitininkas baiminasi, kad bus susigriebta tik tada, kai bus per vėlu.

Toksinės medžiagos veikia ne tik nervų sistemą, bet ir imunitetą, kurį dar labiau susilpnina varozės sukėlėjos erkės varroa destructor. Beje, bitininkas pastebėjo, kad kiekvienais metais erkutės tampa vis atsparesnės, ir vieno gydymo nepakanka. „Prieš žiemojimo sezoną nepagydytos bitės neišgyvena. Jei dalis bičių paliktų avilį ir įsikurtų kokioje drevėje, taip pat neišgyventų net ir prisikaupusios pakankamai maisto žiemai. Jas nužudytų erkės. Taigi dabar bitės be žmogaus įsikišimo negali egzistuoti“, – tvirtina Jonas. Dar viena skaudžiai bitėms kertanti rykštė – virusai. Nualinta chemizacijos bitė virusams negali pasipriešinti, o jokių vaistų nuo jų nėra. Efektyviausia veiksmingai virusus naikinanti „piliulė“ – stiprus bitės imunitetas.

Jonas įsitikinęs, kad ir patys bitininkai gali stiprinti bičių imuninę sistemą, naudodami kuo mažiau cheminių vaistų nuo varozės. Jo teigimu, apsisaugoti nuo erkučių gali padėti organinės rūgštys, pavyzdžiui, oksalo, skruzdžių. „Tačiau taikyti tokias gydymo priemones reikia daugiau darbo. Šiemet aš pabandysiu bites gydyti skruzdžių rūgštimi“, – priduria bitininkas.

Jono nuomone, bitininkystei kilusi grėsmė – ne tik pačių bitininkų rūpestis. „Kaip išvengti bėdos, turi galvoti ir valstybė. Kol kas į masinį bičių nykimą niekas nekreipia dėmesio. Europos Sąjungos pinigai paprasčiausiai „pravalgomi“. Vietoj paramos cukrui ir vaistams naudos būtų daugiau, jei lėšos būtų skiriamos tyrimams, atsparių bičių selekcijai, t. y. pačioms opiausioms bitininkystės problemoms spręsti“, – svarsto J. Balžekas.

Rimtai pasibaigusį pokalbį pasaldino ką tik išsuktas Balžekų bičių medus. Pro debesis išlindusi saulė tarsi žadintuvas pažadino avilyje tūnančias bites, kurios medaus kvapo viliojamos pradėjo dūgzti virš galvų. „Pasibaigus augalų žydėjimui, bitės nesustoja ieškoti nektaro ir instinkto kaupti maisto atsargas vedamos net vagiliauja“, – šypsosi Jonas ir sako, kad šiemet jau daugiau medaus nebus, tačiau darbo paruošti bites žiemai netrūks. Visą gyvenimą su bitėmis bendraudami Balžekai perėmė geriausią bičių savybę – darbštumą, todėl triūsia ir žiemą: papildomai užsidirba gamindami rėmelius aviliams, kuriuos perka Šveicarijos bitininkai.

***
Remiantis Lietuvos Statistikos departamento duomenimis 2007 metais šalyje registruota 88 295, o šiemet 101 440 bičių šeimų. Sertifikuoti trys bičių veislynai: Jono Balžeko, Remigijaus Šemeklio ir Lietuvos žemdirbystės instituto. Pasak Žemės ūkio rūmų bitininkystės specialisto, Kauno r. bitininkų draugijos pirmininko Juozo Jankausko, bičių augintojų Lietuvoje daugėja, tačiau pastaruoju metu siaučiančios bičių ligos grasina dalį bičių šeimų sunaikinti. Specialistas paaiškina, kad bitės niekur nedingsta, tiesiog jos mirti išskrenda į laukus. „Jei bitės pajėgios skristi, jos niekada nemirs avilyje. Taip atsitiko ir keliuose Marijampolės bei Prienų rajonų bitynuose“, – sako specialistas. Jo nuomonė, pagrindinė masiško bičių nykimo priežastis – varozė. Kad erkės padarytų mažiau žalos, J. Jankauskas siūlo aviliuose naudoti porėmius, vadinamuosius erkėgaudžius, t. y. avilio dugną iškloti lipnia medžiaga suteptą popierių, virš jo įrengti sietelį, kad bitės nepralįstų, o nukritusios erkės priliptų prie popieriaus. „Pasitaiko, kad nuo vaistų erkės tik apsvaigsta, o atsigavusios ir vėl užropoja ant bitės. Taip vystosi vaistams atsparios erkės. Porėmius reikėtų naudoti bičių gydymo metu“, – pataria bitininkas. J. Jankauskas rekomenduoja bites nuo varozės gydyti du kartus: pirmą kartą rugpjūčio mėnesį pakabinti akaricido juosteles, o spalį, kai nėra perų, garinti oksalo, skruzdžių rūgštis. Be to, jis siūlo kuo dažniau tikrinti šeimos erkėtumą. Specialistas pastebėjo, kad bitės labiau linkusios sirgti tuose bitynuose, kurie įsikūrę intensyvios žemdirbystės rajonuose. Sveikesnės miške ar priemiesčiuose gyvenančios bitės.