Paukščius paprastai lesiname miežių grūdais, virtomis bulvėmis ir dar žalumynais palepiname. Na o jei norime juos užauginti greičiau ir mažiau vargti su lesalų gamyba, perkame visavertį kombinuotąjį lesalą. Beje, reikėtų pridurti, kad paukščius reikia lesinti tik tai rūšiai ir amžiui skirtu visaverčiu lesalu.

Lesinimą galima atpiginti, jei žinome, kiek maisto medžiagų reikia auginamiems paukščiams. Tuomet įmanoma patiems pasigaminti įvairų, kokybišką, be konservantų ir kitų cheminių priedų lesalą. Paukščiai yra visaėdžiai, todėl jų racio­ne gali būti augalinės, gyvulinės kilmės ir mineralinių lesalų. Augalinės kilmės lesalai daugiausia būna grūdai ir jų produktai. Jie paukščių lesaluose sudaro iki 60–70 procentų.

Koncentruoti lesalai

Kukurūzai – vertingas lesalas, tinkąs visų rūšių ir įvairaus amžiaus paukščiams. Jie gana kaloringi, turi nedaug ląstelienos ir nemažai karotino. Paukščiai kukurūzus noriai lesa ir suvirškina iki 85–90 proc. juose esančių maisto medžiagų.

Kviečiai – puikus lesalas, turintis nedaug ląstelienos. Paukščiams lesinti vartojami maistui netinkami, tačiau geros kokybės pašariniai kviečiai. Kviečiuose yra nemažai angliavandenių, baltymų.

Miežiai – pagrindiniai pašariniai grūdai paukščiams. Jų apvalkalas kietesnis ir storesnis negu kukurūzų ir kviečių. Miežių apvalkalėlis sudarytas daugiausia iš ląstelienos, todėl miežius geriausia lesinti sumaltus arba be apvalkalėlio, t. y. nulukštentus. Miežių sudėtyje yra sunkiai virškinamų maisto medžiagų, kurių jauni paukščiai nepajėgia įsisavinti, nes jų virškinimo trakte nėra šias medžiagas skaldančių fermentų. Todėl į jauniems paukščiams skirtus kombinuotuosius lesalus, kurių pagrindą sudaro miežiai, būtina pridėti fermentų premikso.

Kvietrugiai (kviečių ir rugių hibridas) taip pat tinkamas, daug angliavandenių turintis lesalas paukščiams. Lietuvoje auginamuose kvietrugiuose yra apie 10 proc. baltymų ir apie 2 900–2 940 kcal/kg apykaitos energijos.

Žirniai – tai vienas iš geriausiai Lietuvoje augančių baltymingųjų augalų. Žirniuose yra iki 23 proc. baltymų, tačiau juose, kaip ir kituose ankštiniuose, yra ir virškinimą slopinančių medžiagų – tripsino inhibitorių, hemagliutininų, taninų. Į paukščių racioną jų galima dėti iki 30 procentų.

Pašarinės pupos – taip pat baltymingas lesalas, kuriame yra apie 26–27 proc. baltymų ir apie 2 650 kcal/kg apykaitos energijos. Pupos paukščių lesalus papildo baltymais. Beje, pupose taip pat yra medžiagų, tiesiogiai slopinančių virškinimo procesą. Todėl pupų kiekis paukščių lesaluose turi būti ribojamas iki 20 proc.

Įvairaus amžiaus ir rūšių paukščiams lesinti tinka soros (dar vadinamos prosais). Jas galima naudoti ir maltas, ir nemaltas. Sorų sėklose yra 12 proc. baltymų, 81 proc. krakmolo, 1 proc. ląstelienos, mineralinių medžiagų, 3,5 proc. riebalų, vitamino B. Sorose daugiau negu kitose kruopose yra kalio druskų.

Paukščius galima lesinti ir aliejaus gamybos atliekomis. Spaudžiant aliejų iš aliejinių-techninių kultūrų (sojos, saulėgrąžų, rapsų) lieka išspaudos, rupiniai. Šie lesalai turi daug baltymų (nuo 20 iki 50 proc.). Pagal biologinę vertę rupinių ir išspaudų baltymai yra daug geresni už grūdų baltymus, jie panašūs į gyvulinės kilmės baltymus. Be to, išspaudose yra apie 10, rupiniuose – iki 3,5 proc. riebalų.

Sultingieji lesalai

Tai nėra maistingi lesalai, tačiau juose gausu mineralinių medžiagų, kurių dėka geriau virškinamos ir įsisavinamos kitų lesalų (įskaitant ir pačių sultingųjų lesalų) maisto medžiagos.

Morkos tinkamos lesinti įvairaus amžiaus paukščiams. Jos racioną ypač papildo vitaminais žiemos laikotarpiu, kai paukščiai negauna žolės. Susmulkintų morkų vištoms sulesinama 25–30, antims ir kalakutams – 60–80, žąsims – 200–250 g vienam paukščiui per parą.

Bulvės turtingos angliavandenių. Jos paukščiams lesinamos tik išvirtos nuo 20 dienų amžiaus. Per parą vištoms bulvių galima duoti iki 50, antims ir kalakutams – iki 100–150, žąsims – iki 400 g. Tačiau nereikia pamiršti, kad sudygusiose bulvėse yra paukščiams kenksmingo solanino, todėl jiems negalima duoti nei sudygusių bulvių, nei bulvių daigų.

Cukriniuose runkeliuose yra iki 16 proc. cukraus. Šakniavaisiai paukščiams lesinami žali: vištoms skiriama 20, antims – 40, kalakutams – 50, žąsims – 150 g per parą vienam paukščiui.

Paukščius galima lesinti ir geros kokybės susmulkintu silosu. Vištoms jo galima duoti 30, antims – iki 120, kalakutams – iki 80, žąsims – iki 150 g per dieną vienam paukščiui.

Iš žolinių lesalų paukščiams tinka jauni dobilai, liucernos, esparcetai. Paukščius galima ganyti arba duoti jiems susmulkintos žolės. Pigūs žoliniai lesalai – geras vitaminų ir mineralinių medžiagų šaltinis. Gausu vitaminų jaunų dilgėlių lapuose. Žolinių lesalų paukščiai daugiausia gauna vasarą, paprastai jie sudaro iki 40 proc. paros davinio normos.

Eglių ir pušų spygliai yra neblogas vitaminų priedas: 1 kg spyglių yra 1 500–3 000 mg vitamino C, 70–90 mg karotino, 4–6 mg vitamino B2, 350 mg vitamino E. Todėl lesinant lesalais, turinčiais smulkintų spyglių, pagerėja paukščių apetitas, padidėja dėslumas, pagerėja kiaušinių biologinės savybės, jauniklių gyvybingumas ir penėjimo intensyvumas. Suaugusios vištos per dieną gali sulesti 6–10, antys ir kalakutai – iki 15, žąsys – iki 25 g spyglių. Nuolat spygliais lesinamų paukščių snapas, kojos, taip pat ir kiaušinio trynys įgauna intensyviai oranžinę spalvą. Paukščių jauniklius prie smulkintų spyglių galima pratinti nuo 10–15 dienų amžiaus.

Norint pasigaminti smulkintų spyglių, pušų arba eglių šakutes reikėtų sudėti ant lentynėlių (geriau tinklo) šiltoje, sausoje patalpoje. Po 2–3 dienų surinkti nukritusius spyglius ir susmulkinti. Dėl padidinto dervos ir riebiųjų rūgščių kiekio spyglius nepatartina rinkti pavasarį.

Geras baltymų ir vitaminų šaltinis yra žolės miltai: 1 kg žolės miltų yra nuo 80 iki 120 mg karotino, 140–180 g visaverčių baltymų ir nemažai mineralinių medžiagų. Žolės miltai ruošiami iš žydėjimo pradžioje nupjautos ir pastogėje ar po uždanga išdžiovintos žolės. Žolės miltai vištų racione gali sudaryti iki 5, kalakutų – iki 15, ančių – 15–20, žąsų – 30–50 proc. sausojo lesalo paros normos.

Gyvuliniai baltyminiai lesalai

Iš šios grupės lesalų paukščiams galima duoti nugriebto pieno, pasukų, varškės, žuvų miltų, virtuvės atliekų, sliekų, moliuskų. Juose daug visaverčių baltymų, mineralinių medžiagų, B grupės vitaminų. Gyvulinės kilmės lesalai lengvai virškinami ir gerai paukščių organizmo įsisavinami.

Geros kokybės nugriebto pieno galima duoti paukščių jaunikliams. Juo sudrėkinami sausi lesalai. Liesa varškė – taip pat geras lesalas visų amžiaus grupių paukščiams.

Žuvų miltai gaminami iš menkavertės žuvies ar žuvies perdirbimo atliekų, tačiau juose yra 50–65 proc. baltymų, turinčių visų nepakeičiamųjų aminorūgščių. Be to, žuvų miltuose gausu B grupės vitaminų ir kitų augimą skatinančių medžiagų, todėl jais tinka lesinti jaunus paukščius. Likus 10–12 dienų iki paukščių skerdimo, žuvų miltų geriau neduoti, nes mėsa gali dar turėti žuvies skonį ir kvapą.

Paukščius galima lesinti tik termiškai apdorotais moliuskais, kurie yra geras baltymų šaltinis.

Vandens paukščiai, jei išleidžiami į lauką nuolat, nemažą dalį lesalo gali pasirankioti ir vandens telkiniuose. Pavyzdžiui, antys gali patenkinti net iki 40 proc. dienos maisto medžiagų normos, lesdamos gyvus organizmus ir augalus, esančius vandens telkiniuose.

Paukščius galima lesinti ir virtuvės atliekomis, tačiau jos turi būti virtos, neaprūgusios, o kaulai susmulkinti. Tai papildomas pigus baltymų, riebalų, mineralinių medžiagų šaltinis.

Mineraliniai lesalai

Mineralinių medžiagų trūkumui kompensuoti paukščiams duodama mineralinių medžiagų papildų. Kalcio turintys mineraliniai lesalai yra kreida, gesintos kalkės, moliuskų kiauteliai, kiaušinių lukštai. Kalcio ir fosforo yra kaulų miltuose, trikalcio fosfato, befluorio fosfato, dikalcio fosfato, monokalcio fosfato prieduose. Fosforo papildai – diamonio fosfatas, monoamonio fosfatas, bevandenis dinatrio fosfatas

Kreidoje, gesintose kalkėse yra daug kalcio. Moliuskų kiauteliuose gali susikaupti apie 37–38 proc. kalcio. Susmulkinti kiauteliai dedami į visaverčius lesalus iki 3–5 proc. Daugiau kaip 3–4 proc. mineralinių mišinių į paukščių lesalus dėti nepatartina, nes mažėja paukščių apetitas kitiems lesalams, tuo pačiu mažėja ir jų produktyvumas. Kad lesalai būtų geriau virškinami, laikant paukščius tik paukštidėje, duodama dar žvyro. Jei paukščiai laikomi palaidi lauke, žvyras nebūtinas.

Žiemą ir pavasarį paukščiams reikėtų papildomai duoti ir sintetinių vitaminų priedų. Dažniausiai duodama A ir D vitaminų papildų, rečiau – B grupės vitaminų. Papildomas A ir D vitaminų šaltinis gali būti vitaminizuoti žuvų taukai. Vitaminus reikėtų tinkamai sandėliuoti, nes jie greitai skyla, jei juos veikia šiluma, saulė ir deguonis.

Geras vitaminų šaltinis yra ir pašarinės mielės. Jos lesalus praturtina B grupės vitaminais ir baltymais. Mieles galima paruošti su miltais. Tada į 1 kg miltų pilama 1,5–2 l vandens ir 6–8 g kepimo mielių. Masė išmaišoma ir po 6–8 valandų ją galima lesinti paukščiams.

Praturtinti grūdus B2 vitaminu, pagerinti jų skonio savybes ir ląstelienos įsisavinimą dar galima juos sudaiginus. Grūdai (miežiai, avižos) supilami į talpą, užpilami vandeniu ir paliekami 1–2 paroms. Kai išbrinksta, išberiami plonu sluoksniu (2–5 cm) ir po 2–3 parų sudygę sulesinami paukščiams.

• Viščiukus pradėti lesinti tik nuo antros jų gyvenimo dienos popietės ar trečios dienos rytą. Anksčiau jų lesinti neverta todėl, kad jie dar turi virškinimo kanale nesuvirškintų trynio liekanų.
• Pirmas lesalas, kurį viščiukai noriai lesa, yra mišinys iš 4 dalių smulkaus žvyro ir 1 dalies trintų medinių anglių. Jis yra naudingas, nes sutvarko jų virškinimo traktą.
• Praėjus porai valandų po pirmojo lesinimo, kartu su žvyro anglių mišiniu duodama smulkių kvietinių kruopų arba mišinio, sudaryto iš 2 dalių kvietinių, 1 dalies avižinių ir 1 dalies miežinių kruopų.
• Geriausia, jei viščiukus lesinsime dažnai ir duosime lesalo kiekvieną kartą nedaug. Tai ypač svarbu viščiukų auginimo pradžioje.