Alternatyviam verslui kaime skatinti 2007–2013 metų laikotarpiu skirta nemažai lėšų, tačiau kol kas paraiškos ne žemės ūkio verslui teikimos vangiai. Galbūt abejojama verslo sėkme, stokojama nuosavų lėšų ar idėjų? Gyventojai, vertinantys kaimo privalumus – švarią aplinką, ramybę, gamtą, kraštovaizdį, – tačiau nenorintys verstis vien žemės ūkiu, gali rasti įvairių būdų padidinti savo pajamas. Tam net nebūtina ES parama – tereikia entuziazmo ir išradingumo.

Teikia buhalterines paslaugas

Matematinių gebėjimų turintys gyventojai gali talkinti ūkininkams sudarydami paprastus verslo planelius, padėdami suskaičiuoti galimą pelną, nuostolį, derlių. Tam nebūtina turėti ekonominį ar finansinį išsilavinimą. Jei asmuo turi matematinių gebėjimų, juos gali tobulinti kursuose ir teikti sąskaitybos paslaugas. Antai viena didžiausių Lietuvos įmonių, teikiančių paslaugas apskaitos ir mokesčių srityse, penkiuose šalies didmiesčiuose organizuoja 120 val. kursus, kurių forma pati įvairiausia: rytiniai, dieniniai, vakariniai, savaitgalio. Kursai kainuoja apie 2 000 Lt, vasarą taikomos nuolaidos. Išklausius kursus, kuriuos sudaro apskaitos, mokesčių pagrindai ir praktinė buhalterija, išmokstama naudotis apskaitos registrais, sudaryti balanso, pelno-nuostolių ataskaitas, pildyti mokestines deklaracijas.

Galima rasti ir pigesnių buhalterinės apskaitos kursų, kainuojančių apie 650 Lt ar dar mažiau, priklausomai nuo valandų skaičiaus, mokymų sudėtingumo, dalomosios medžiagos ir vietovės, kurioje jie rengiami. Finansinės paslaugos kaime praverčia ne tik ūkininkams, bet ir bend­ruomenėms, vietos veiklos grupėms, teikiančioms paraiškas savivaldybėms ar įvairiems fondams. Projekto finansininkui už 1 darbo dieną mokama apie 100 Lt. Įkainiai įvairiose apskrityse skiriasi: Telšių, Šiaulių, Tauragės apskrityse svyruoja tarp 31–54 Lt, Marijampolės – 37–67 Lt, Alytaus – 50–67 Lt, o Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio – aukštesni, nuo 62 Lt už vieną darbo dieną.

Planuoja vestuves ir renginius

Išmoningi, kūrybingi kaimo gyventojai, ypač moterys, gali imtis vestuvių planavimo. Šios paslaugos Lietuvoje sparčiai populiarėja. Turtingi ir labiau pasiturintys gyventojai samdo vestuvių planavimo firmas, o vidutines pajamas uždirbantys varto skelbimų puslapius ir teiraujasi pažįstamų, ieškodami pigesnių pavienių vestuvių planuotojų. Toks žmogus pateikia idėjų, kaip papuošti bažnyčią, organizuoja jaunavedžių sveikinimą jiems išėjus iš bažnyčios, koordinuoja fotografavimąsi su jaunavedžiais. Pagal poreikį planuotojas gali padėti nuotakai ir pamergėms išsirinkti sukneles, puokštes, rūpinasi vestuvių atributika, suvenyrais. Planuotojas puošia vestuvių pokylio salę, rūpinasi, kaip ir kur saugiai padėti dovanas, pamerkti gėles, užtikrina sklandžią pobūvio eigą. Jis gali derinti scenarijų su muzikantais, palydėti svečius į jiems skirtas vietas prie stalo. Vestuvių planuotojas apskaičiuoja maisto, gėrimų kiekį ir jų kainas, pasirūpina jų užsakymu. Planuotojo funkcijos priklauso nuo jaunavedžių pageidavimų ir užtikrina, kad jaunieji atsipalaiduotų ir mėgautųsi savo švente.

Lietuvoje vestuvių planuotojai atlygį linkę nustatyti, atsižvelgdami į vestuvių išlaidų sąmatą. Paprastai jis sudaro 10–20 proc. bendros sumos. Jei vestuvių biudžetas siekia 20 tūkst. Lt, vestuvių planuotojas gauna apie 2–3 tūkst. Lt. Vestuvių planuotojui nereikia baigti ypatingų mokslų, bet reikia turėti laisvų savaitgalių, administravimo, bendravimo su žmonėmis įgūdžių, nes bendrauti tenka su floristais, restoranų administracija, fotografais, muzikantais, automobilių nuomos įmonėmis ir kt. Automobilių, stalų, bažnyčios puošyba reikalauja dekoravimo įgūdžių, bendravimas su svečiais – vaišingumo, biudžeto sudarymas – šiokių tokių sąskaitybos įgūdžių. O svarbiausia – organizuotumas.

Vestuvių sezonui pasibaigus, planuotojai gali organizuoti ir vesti kitus renginius: įmonių vakarėlius, moksleivių šimtadienius ar išleistuves, gimtadienius, gyvenvietės šventes. Priklausomai nuo užsakovo pageidavimų ir užduočių sudėtingumo, neprofesionalus renginio vedėjas prašo 300–500 Lt atlygio, tuo tarpu įgudę, gerą vardą visuomenėje įgiję vedėjai vakaro užmokestį pradeda skaičiuoti nuo tūkstančio litų. Miestiečiai renginių organizatorių, muzikantų, fotografų mielai dairosi kaimuose ir mažuose miesteliuose, kur paslaugas gali gauti pigiau, ypač jei renginiui nekelia ypatingų pageidavimų, o nori geros nuotaikos, paprastumo.

Atkuria šeimos istorijas

Analitiškumą mėgstantys kaimo gyventojai pajamų gali užsidirbti atkurdami šeimos istorijas, sudarydami „giminės medžius“. Žmonės domisi savo protėviais, ištakomis, per giminių susiėjimus bando atrasti, kas juos sieja. Vis dažniau giminės susieina tik per laidotuves, vestuves ir kitomis retomis progomis, todėl giminystės ryšius nustatyti tampa vis sunkiau. Atsiranda giminėse entuziastų, kurie kalbina senelius, dėdes, tetas, užrašo jų istorijas, kuria genealoginį medį ir per šventes platina šią medžiagą kitiems giminaičiams. Užsienyje tuo užsiima specialiai šiam tikslui samdomi žmonės. Turint laisvo laiko, mėgstant bendrauti su žmonėmis, galima tokias paslaugas teikti. Žinoma, reikia turėti mobilųjį telefoną, interneto ryšį, gali tekti nuvažiuoti į kitą vietovę pasikalbėti su užsakovo giminėmis.

Prižiūri vaikus

Automobilius turinčios kaimo moterys yra laukiamos miestuose kaip vaikų auklės. Didmiesčiuose jų itin trūksta. Kaune auklės atlyginimas svyruoja nuo 700 iki 1 000 litų, Vilniuje – iki 1 200 Lt ir daugiau. Didesnė suma mokama, jei auklė dirba ne 8, o 10 val. per dieną, kadangi tėvams reikia laiko nuvykti ir parvykti iš darbo. Už vieną viršvalandžių valandą auklė Vilniuje ima 7–8 Lt, Kaune – 5 Lt. Kainos svyruoja, priklausomai nuo auklės funkcijų (ar ji tik vaiko auklė, ar ir namų tvarkytoja, maisto gamintoja), amžiaus (pensinio amžiaus auklėms ir studentėms mokama mažiau), išsilavinimo (labiau vertinamos turinčios pedagoginį ar medicininį išsilavinimą). Kai kurie šeimininkai auklei kompensuoja kelionės ir maisto išlaidas. Ne visos auklės sostinėje uždirba tūkstančius, 800–900 Lt per mėnesį irgi dažnai sutinkama suma.

Mažesniuose miestuose auklės uždirba mažiau, antai Jurbarke auklės darbo 1 valanda kainuoja tik 2,5 Lt, Tauragėje – 3 Lt. Taigi jei kaime gyvenanti auklė nori važinėti dirbti į miestą prižiūrėti vaikų, patartina apskaičiuoti ir kelionės išlaidas.

Valo patalpas

Nekvalifikuoto darbo mieste ne visai darbo dienai norinčios gauti kaimo moterys įsidarbina valytojomis, kurių paklausa šiuo metu nemaža. Dirbdama ne visu etatu, per dieną valytoja gali gauti apie 100 Lt. Valytojų dažnai reikia tik rytais, tik vakarais arba tik savaitgaliais. Pusė etato per mėnesį valytojai užtikrina 500–700 Lt pajamų. Į miestus iš kaimo valytojomis vyksta padirbėti jaunesnio amžiaus moterys, turinčios automobilius, dažna jų augina mažamečius vaikus ir valydama patalpas prisiduria prie išmokų, gaunamų už savo vaikų priežiūrą.

Miestuose ir miesteliuose vykstant intensyviems statybos ir remonto darbams, po jų atlikimo vis dažniau naudojamasi valymo įmonių ir pavienių asmenų teikiamomis valymo paslaugomis. Patalpos išvalymas po remonto kainuoja 6–8 Lt/m2; panaši yra plytelių valymo kaina, langų valymas kainuoja apie 4 Lt/m2. Miestiečiai kaimo gyventojus kviečia atvykti 1–2 dienoms, nes tai jiems atsieina pigiau nei samdyti įmonę.

Gamina dovanų maišelius

Nagingos, mėgstančios užsiimti rankdarbiais moterys gali siūti dovanų maišelius įmonėms su jų logotipais. Įmonės reprezentaciniams renginiams, svečiams ir klientams stengiasi pateikti dovanėles ypatingose pakuotėse. Daugelis jų užsako popierinius maišelius su įmonės atributika, tačiau išskirtinumo ieškantieji atkreipia dėmesį į suvenyrų prekiautojus, parduodančius lininius ar medvilninius siuvinėtus maišelius. Jais prekiauja smulkieji amatininkai, puošdami maišelius siuvinėtomis gėlytėmis, gintarėliais, aplikacijomis. Tokių maišelių kaina, priklausomai nuo dydžio, audinio, puošybos, kainuoja nuo 5 iki kelių dešimčių litų. Pradėjus nuo proginių maišelių siuvimo, skirtų Šv. Kalėdoms, Tėvo, Motinos, Šv. Valentino ir kt. dienai (su atitinkamais siuvinėtais užrašais ir aplikacijomis), galima pereiti prie bendradarbiavimo su įmonėmis, siūlant joms maišelius su įmonių logotipais.

Prižiūri naminius gyvūnus

Viena iš pelningų veiklos sričių gali būti naminių gyvūnų priežiūra. Miestiečiai, savaitgaliais ir per atostogas išvykstantys iš namų, susiduria su galvosūkiu, kur palikti mylimą augintinį. Susvetimėjusiuose didmiesčiuose kaimynų pagalbos paprastai nesitikima, o giminaičiai ne visi ir ne visada nori įsileisti svetimą gyvūną į savo namus. Miestiečiai, pasirengę mokėti už gyvūnėlio priežiūrą, ieško mylinčių gyvūnus laikinų globėjų per interneto, spaudos skelbimus. Priemiestinių kaimų gyventojai galėtų pasinaudoti šia galimybe ir teikti gyvūnų priežiūros paslaugas. Juo labiau, kad ir erdvės gyvūnui kaime yra daugiau negu mieste. Kaimo gyventojams gyvuliai nesvetimi, šunis ir kates laiko daugelis, todėl papildomas augintinis savaitgalį ar mėnesį didelės naštos neužkraus, ypatingų anatomijos žinių nepareikalaus, bet atneš papildomų pajamų. Kiek kainuoja gyvūno priežiūra? Peržiūrėję skelbimus pamatysime, kad dažniausiai nurodoma kaina – 10 Lt parai (maistą, dubenėlius parūpina gyvūno šeimininkas). Šios paslaugos poreikį rodo ir Kaune įsikūręs gyvūnams skirtas viešbutis, kuriame didžiausia vienos paros priežiūros kaina yra 35 Lt. Ji svyruoja, priklausomai nuo gyvūno apgyvendinimo trukmės, jo amžiaus ir dydžio. Pavyzdžiui, jei stambus gyvūnas paliekamas viešbutyje iki dviejų savaičių, paros kaina nukrenta iki 25 Lt, o jei gyvūnas dar ir smulkus – iki 22 Lt. Katino priežiūra kainuoja 15 Lt parai. Jei šeimininkas atveža savo maistą, kaina sumažėja 2–3 litais. Žinoma, kaimo gyventojas gyvūnui vargiai galėtų suteikti tokius patogumus kaip viešbutis, kuriame gyvūnas apgyvendinamas švariame, dezinfekuotame voljere su miegamąja patalpa. Be to, viešbutyje augintinis maitinamas subalansuotu maistu, išleidžiamas pabėgioti voljere. Tačiau jei gyvūnus mylintis žmogus nuspręstų užsiimti gyvūnų priežiūra, nesunkiai galėtų įrengti ir voljerą, ir maisto gyvūnams nupirkti.