Šyla klimatas, gerokai pabrango degalų ir trąšų kainos, didėja maisto produktų poreikis, todėl svarbu taikyti tokias ūkininkavimo sistemas, kurios taupytų darbo ir energetines sąnaudas bei garantuotų gerą derlių. Vienas iš būdų žemės ūkio produkcijai atpiginti yra technologijų tobulinimas, taikant minimalias žemės dirbimo sistemas, o dirvos derlingumui išsaugoti ir didinti naudojant įvairias organines trąšas: žaliąją trąšą, šiaudus, mėšlą.

Minimalizuoti žemės dirbimą

Tradicinė žemdirbystė neįsivaizduojama be plūgo. Gilus arimas yra daugiausia darbo reikalaujantis ir nenašiausias procesas, kuriam tenka apie 40 proc. ir daugiau visų žemės dirbimo išlaidų. Tad rinkos ekonomikos sąlygomis, ypač dabar, kai pabrango kuras ir trąšos, svarbu parinkti tokias žemdirbystės sistemas, kurios taupytų darbo ir energetines sąnaudas, palaikytų teigiamą humuso balansą, lėtintų dirvožemio rūgštėjimą ir atitiktų augalų biologinius reikalavimus.

Neturint šiuolaikinių žemės dirbimo padargų, o žiemkenčiams taikant tradicinį žemės dirbimą, svarbiausia dirvas laiku suarti. Po gilaus arimo turi praeiti ne mažiau 3–4 savaitės, kad iki sėjos dirva pakankamai susigulėtų. Deja, laiku suarti dažnai sutrukdo vėlokai nuimami prišsėliai bei perdžiūvusios dirvos.

Natūralų dirvos susigulėjimą kai kuriais atvejais galima pakeisti volavimu sunkiu volu tada, kai priešsėlis nuimamas vėlokai ir, suarus dirvą, nelieka laiko žemei susigulėti. Bandymais nustatyta, kad sunkaus priemolio dirvoje ir anksti, ir vėlai suartų dirvų volavimas prieš sėją įtakos derliui neturi, o lengvo priemolio dirvoje jis reikalingas. Po visų priešsėlių dirva žiemkenčių sėjai paruošiama kultivatoriumi ir akėčiomis.

Dar geriau naudoti germinatorių – priešsėjinį dirvos ruošimo agregatą, kuriuo dirva išlyginama, suslegiama ir kokybiškai paruošiama reikiamam sėklos įterpimo gyliui. Dirbant šiuo agregatu, ne toks svarbus ir dirvos suarimo laikas. LŽI Vėžaičių filiale, anksčiau ir sėjos dieną suartą dirvą rugių sėjai įdirbus germinatoriumi, derlius buvo vienodas, tuo tarpu sėjos dieną artoje ir įdirbtoje spyruokliniu kultivatoriumi dirvoje grūdų derlius buvo 16 proc. mažesnis.

Lietuvoje ir užsienio šalyse atliktais tyrimais nustatyta, kad, taikant supaprastintą (neariminę) žemės dirbimo sistemą ar žemės visai nedirbant (ražieninė sėja), dirvožemio fizikinės savybės iš esmės nepakinta ir gaunamas beveik toks pat augalų derlius, kaip ir taikant tradicinį žemės dirbimą. Lietuvos žemdirbystės institute Dotnuvoje, daugelį metų sekliai dirbant sukultūrinto lengvo priemolio dirvą, nesumažėjo sėjomainoje auginamų augalų derlius, nepablogėjo dirvožemio fizikinės, chemines ir mikrobiologinės savybės, palyginti su įprastu intensyviu žemės dirbimu, kai visi darbai buvo atliekami laiku ir kokybiškai.

Žemės dirbimo supaprastinimo tikslas – darbo ir energijos sąnaudų taupymas, o derliaus sumažėjimas 3–5 proc. yra ekonomiškai pateisinamas. Tad visai suprantama, kad vis daugiau ūkininkų, turinčių modernią techniką, taiko minimalizuotą – be arimo – žemės dirbimą.

Dėl užsitęsusios sausros 2002 metais sunku buvo laiku paruošti dirvas ir pasėti žiemkenčius. Ne viename ūkyje javai gerai sudygo tuose laukuose, kuriuose dirva buvo sekliai įdirbta, o giliai suarti dirvas ne tik buvo sunku, bet iš suartų dirvų dar greičiau išgaravo drėgmė, o pasėti žieminiai javai ar žieminiai rapsai blogai dygo.

Žemės dirbimo derinimas su organinėmis trąšomis

Organine medžiaga dirvožemis praturtinamas, įterpus ražienas ir augalų šak­nis, šiaudus, žaliąją trąšą ir mėšlą. Šios medžiagos ne tik gausina humuso atsargas, bet padidėja ir mikrobiologinis aktyvumas, pagerėja mikroorganizmų sudėtis. Žaliajai trąšai tinka auginti baltąsias garstyčias, rapsus, lubinus, raudonuosius dobilus.

Teigiamą įtaką dirvožemiui turi ir šiaudai su azoto priedu. LŽI Vėžaičių filialo lengvo priemolio dirvose dvejus metus iš eilės toje pačioje vietoje augusių žieminių kviečių šiaudus užarus su azoto priedu, miežių derlius padidėjo 8 proc., o užarus be azoto priedo, priešingai, derlius sumažėjo 4 proc. Tai aktualu augalininkystės krypties ūkiuose, ypač ekologiškai ūkininkaujantiems, nes neturint mėšlo, tenka naudoti šiaudus ir žaliąją trąšą.

Į dirvą įterpus 40 t/ha gero kraikinio mėšlo, jis pakeičia apie 400 kg amonio salietros, 480 kg superfosfato ir 400 kg kalio chlorido. Tai ypač svarbu, pabrangus mineralinėms trąšoms, be to, su 40 t/ha mėšlo į dirvą patenka 500 kg gyvų mikroorganizmų, kurie skaido mėšle ir dirvoje esančias organines medžiagas ir atpalaiduoja maisto elementus augalams.

Žieminiai kvietrugiai verti dėmesio

Ne vienam kyla klausimas, ar visose dirvose galima sekliai dirbti žemę jos neariant, kokios bus pasekmės po kelerių metų, ypač rūgštėjančiuose dirvožemiuose, ir ką auginti? Vidurio Lietuvoje gerai dera žieminiai kviečiai, o rūgštesnėse, mažiau derlingose Vakarų ir Rytų Lietuvos dirvose gerą kviečių derlių išauginti sunku. Čia gali būti pelningas žieminių kviet­rugių auginimas.

Žieminių kvietrugių geram derliui išauginti reikia 25 proc. mažiau trąšų, palyginti su kviečiais, mažiau sunaudojama ir pesticidų. Dirvai žieminiai kvietrugiai mažiau reiklūs už žieminius kviečius, bet reiklesni už žieminius rugius. Žieminiai kvietrugiai geriausiai auga nerūgščiose bei mažo rūgštumo, vidutinio sunkumo priemolio ir priesmėlio dirvose. Kvietrugiams tinka tie patys priešsėliai kaip ir žieminiams kviečiams: dobilienos, vienametės pašarinės žolės. Netinka juos sėti po žieminių ir vasarinių varpinių augalų, ganyklų, kuriose vyrauja varpiniai žolynai, nes plintančios pašaknio ligos mažina derlių.

Tyrimai Vėžaičių filiale

Yra nemažai tyrimų duomenų apie dirvožemio fizikinių, cheminių savybių, pasėlių piktžolėtumo pasikeitimo dėsningumus, taikant skirtingo intensyvumo rudeninį žemės dirbimą. Tačiau trūko išsamesnių duomenų apie seklaus neariminio žemės dirbimo taikymo galimybes rūgštokuose, turinčiuose nedaug organinės medžiagos Vakarų Lietuvos balkšvažemiuose.

Lietuvos žemdirbystės instituto Vėžaičių filiale 2003 metais pradėti minimalizuoto žemės dirbimo derinant su tręšimu organinėmis trąšomis tyrimai. Pirmojo, antrojo ir penktojo variantų laukeliuose dobilų masė iš laukelių buvo išvežta, trečiajame ir ketvirtajame variantuose paskleista, o penktajame iškratyta 40 t/ha mėšlo. Dobilieną skutant lėkštiniu skutikliu, tuo pačiu metu buvo įterpiama daugiamečių žolių masė žaliajai trąšai ir mėšlas, o pirmojo ir antrojo variantų laukeliuose įlėkščiuotos augalų liekanos – ražienos ir šaknys. Po 3 savaičių, kai sudygo piktžolės, viena lauko dalis buvo giliai suarta (20–25 cm), o kita dalis įdirbta spyruokliniu kultivatoriumi (8–10 cm). Prieš sėją abi lauko dalys įdirbtos germinatoriumi ir pasėtas pirmasis rotacijos augalas – žieminiai kvietrugiai Tornado.

Toks dirvos dirbimo būdas taikytas ketverių metų rotacijoje: žieminiai kviet­rugiai–vasariniai rapsai–vasariniai miežiai–raudonieji dobilai. Tiktai nuimant kvietrugių ir rapsų derlių kombainu, šiaudai buvo smulkinami ir skleidžiami ­dirvoje, pridėjus po 10 kg azoto veikliosios medžiagos tonai šiaudų, o iš pirmojo laukelio šiaudai buvo išvežti ir įterptos augalų liekanos – ražienos ir šaknys. Nuėmus augalų derlių, kasmet buvo išberiama po 400 kg/ha kalkinių trąšų, siekiant stabdyti dirvožemio rūgštėjimą.

Žieminiai kvietrugiai peržiemojo gerai. Tačiau 2004 m. kovą, esant teigiamai temperatūrai, anksti nutirpo sniegas ir ryt­metiniai pašalimai labiau augalus iškilojo sekliai dirbtoje dirvoje (augalų skaičius buvo 14 procentų mažesnis, palyginti su giliai suarta dirva). Retesnis pasėlis lėmė mažesnį kvietrugių derlių.

2007 m. rudenį, pradedant antrąją rotaciją, pasėti žieminiai kvietrugiai Talentro. Jie peržiemojo gerai, ir jų augalų skaičius giliai artos ir sekliai dirbtos dirvos laukeliuose pavasarį buvo atitinkamai 298 ir 305 vnt./m2. Tikimasi gero derliaus abiejose lauko dalyse. Žieminių kvietrugių veislė yra derlinga net ir mažesnio našumo dirvose. Dvejų metų vidutinis veislės Talentro derlingumas Kauno augalų veislių tyrimo stotyje buvo 9,19 t/ha, o mažiau našiose Šilutės dirvose – 7,31 t/ha.

Pirmosios rotacijos žieminių kviet­rugių derlingumas 2004 m. seklaus neariminio žemės dirbimo sistemoje buvo 18 proc. mažesnis, palyginti su giliai arta dirva. Galima manyti, kad mažesnio derlingumo priežastis – dėl pavasarinių pašalimų išretėjęs pasėlis ir dar neišryškėjusios teigiamos minimalizuoto žemės dirbimo savybės.

Žalioji trąša lygiavertė mėšlui

Reikia daugiau metų, kad būtų galima atsakyti į klausimą, ar pasiteisins žemės dirbimo supaprastinimas linkusiose rūgštėti dirvose. Viena aišku – visos organinės trąšos didino sėjomainos augalų derlių. Be to, dobilų ir motiejukų pirmoji žolė, panaudota žaliajai trąšai (3,2 t/ha sausosios medžiagos), buvo lygiavertė 40 t/ha mėšlui: giliai artoje dirvoje kvietrugių grūdų prikulta atitinkamai po 4,25 ir 4,35, o sekliai dirbtoje dirvoje – po 3,46 ir 3,48 t/ha.

Giliai artoje dirvoje gryno pelno, panaudojus minėtas organines trąšas, gauta atitinkamai 327 ir 91 Lt/ha. Sekliai dirbant žemę, tik įterpus daugiamečių žolių masę žaliajai trąšai, pelno gauta 106 Lt/ha. Mėšlo panaudojimas seklaus žemės dirbimo sistemoje, įskaičiavus jo kainą, transporto ir paskleidimo išlaidas (be to, ir dėl mažesnio derlingumo), buvo nuostolingas. Teigiamas šių organinių trąšų poveikis išliko ir po kvietrugių auginamiems augalams.

Dirvožemio cheminių savybių pokyčiai

Žemės dirbimas įvairiais padargais daugiau ar mažiau veikia dirvožemio cheminių savybių pokyčius. Vakarų Lietuvos regione paplitusiuose lengvo priemolio nepasotintuose ir sekliai glėjiškuose balkšvažemiuose nėra gausu organinės medžiagos, ribotos kalcio atsargos. Šie dirvožemiai kasmet parūgštėja po 0,1–0,2 pHKCl. Užsienio šalių literatūroje yra duomenų, kad ilgalaikis minimalus žemės dirbimas skatina dirvožemio rūgštėjimą, nes sekliai dirbtame dirvožemyje pH buvo 0,1–0,3 vieneto mažesnis negu giliai suartame. Dirvožemius, kurių pH yra 5,0 ir mažiau, būtina kalkinti, sunaudojant 2–4 t/ha CaCO3.

Kitas būdas, plačiai paplitęs užsienio šalyse, – kasmetinis tręšimas kalkinėmis trąšomis po 200–400 kg/ha CaCO3. Toks tręšimas yra skirtas kalcio nuostoliams kompensuoti dėl išsiplovimo ir išnešimo su derliumi. Rūgštėjimą lėtina ir tręšimas organinėmis trąšomis. LŽI Vėžaičių filia­le nustatyta, kad penkerių metų rotacijoje, įterpus 40 t/ha mėšlo, dirvožemis buvo 0,2–0,3 pH vieneto mažiau rūgštus, palyginti su mėšlu netręšta dirva. Sek­laus neariminio žemės dirbimo sistemoje kalcio nuostoliams kompensuoti gali pakakti mažiau kalkinių ir mineralinių trąšų negu jas įterpiant – apariant per visą armens gylį.

LŽI Vėžaičių filiale daryti tyrimai giliai artos dirvos ir sekliai, nearimine žemės dirbimo sistema dirbamos, kai po derliaus nuėmimo kasmet išberiama po 400 kg/ha kalkinių trąšų. Giliai artame dirvožemyje viršutinis 0–10 cm dirvos sluoksnis po ketverių metų buvo 0,3 pH vieneto mažiau rūgštus, palyginti su tyrimų pradžia, o sekliai dirbtos dirvos sluoksnis nepakito – neparūgštėjo. Sekliai dirbant, t. y. dirvos neariant, po ketverių metų viršutiniame dirvos sluoksnyje susikaupė daugiau fosforo ir kalio negu apatiniame 10–20 cm gylyje ir giliau, palyginti su tyrimų pradžia. Taigi geram derliui išauginti gali pakakti mažiau mineralinių trąšų.

Giliai artoje ir sekliai dirbtoje dirvoje įterptos įvairios organinės trąšos ryškesnės įtakos dirvožemio cheminėms savybėms neturėjo. Daugelio tyrėjų nuomone, ketveri metai yra per trumpas laikotarpis dirvožemio cheminėms ir mikrobiologinėms savybėms, dirvožemio kapiliarams susiformuoti, kad išryškėtų neariminio žemės dirbimo teigiamos ar neigiamos savybės dirvai ir derliui.

Ar pasėliuose daugėja piktžolių?

Skandinavijos šalių mokslininkų duomenimis, atsisakius dirvų arimo, pastebėtas varpučių, dirvinių pienių, vienamečių miglių išplitimas. Joms naikinti galima naudoti įvairius visuotinio veikimo glifosato preparatus, o paskui žemę dirbti beverstuviniais padargais. Lietuvos žemės ūkio universitete atliktų tyrimų duomenimis, šešialaukės sėjomainos pirmoje rotacijoje gilų arimą pakeitus sekliu arimu bei sekliu purenimu, nenaudojant pasėliuose herbicidų, nepadidėjo vasarinių rapsų piktžolėtumas. Žieminių kviečių pasėlyje gausėjo daugiamečių piktžolių, o jautriausi žemės dirbimo supaprastinimui buvo miežiai su įsėliu. Autoriai daro išvadą, kad šešerius metus be herbicidų auginant žieminius kviečius, pašarinius runkelius, vasarinius rapsus ir daugiametes žoles, antrosios rotacijos pradžioje padidėja visų pasėlių piktžolėtumas, nes išplinta daugiametės piktžolės. Jų kiekiui mažinti reikia naudoti herbicidą Raundapą.

LŽI Vėžaičių filiale darytuose tyrimuose skirtingas rudeninis žemės dirbimas turėjo nevienodą įtaką sėjomainos pasėlių piktžolėtumui. Dobilieną nuskutus lėkštiniu skutikliu ir po 3 savaičių viena lauko dalį giliai suarus, kitą – įdirbus spyruokliniu kultivatoriumi, o prieš sėją abi lauko dalis įdirbus germinatoriumi ir pasėjus žieminius kvietrugius, pavasarį kvietrugių krūmijimosi tarpsniu neartoje, sekliai dirbtoje, dirvoje piktžolių skaičius buvo 2–2,5 karto didesnis, palyginti su giliai suarta dirva.

Vyraujančios piktžolės, kurių ypač nemažai rasta seklaus žemės dirbimo laukeliuose, buvo dirvinės našlaitės (16–51 vnt./m2), bekvapiai šunramuniai (4–6 vnt./m2), trikertės žvaginės. Mažiau piktžolių buvo tuose laukeliuose, kuriuose raudonųjų dobilų ir motiejukų pirmosios pjūties ir atolo masė įterpta žaliajai trąšai. Prieš derliaus nuėmimą sekliai dirbtos dirvos pasėlyje piktžolių rasta 1,2–1,9 karto daugiau negu giliai artos. Gerokai padaugėjo paprastųjų varpučių, nesikeitė trikerčių žvaginių skaičius, išnyko daržinės žliūgės, kurios buvo jautrios žieminių kvietrugių stelbimui. Po žieminių kviet­rugių auginant vasarinius rapsus, juose dar labiau įsigalėjo varpučiai ir, derlių nuėmus, teko panaudoti glifosato veikliosios medžiagos turintį herbicidą.

• lėčiau džiūsta;
• daugiau augalų ligų sukėlėjų lieka negiliai įterptose augalų liekanose ir šiauduose;
• techninės problemos sėjant;
• prastesnis laidumas orui ir vandeniui per daug suslėgtame dirvožemyje;
• gausiau pridygsta daugiamečių piktžolių.

Minimalizuotai dirbtos dirvos privalumai:

• sumažėjęs drėgmės garavimas bei paviršiaus plutos susiformavimas;
• geras laidumas tankesnėje dirvoje sausomis sąlygomis;
• didelis biologinis aktyvumas (pavyzdžiui, daugiau sliekų);
• didesnis drėgmės laidumas senajame armens „pade“;
• daugiau maisto medžiagų ir humuso viršutiniame dirvos sluoksnyje.