23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/07
Su konsultantais – nuo pat ūkininkavimo pradžios
  • Daina STANIŠAUSKIENĖ, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Tarp didžiausių šalies miestų Vilniaus ir Kauno plytintis Kaišiadorių rajonas dažnai lieka nepastebima kelio atkarpa iš vieno į kitą didmiestį važinėjantiems lietuviams. Tačiau pasukęs vos kelis kilometrus į šoną nuo automagistralės gali sutikti originaliai žemės ūkiu besiverčiančių ūkininkų.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Kaišiadorių r.  biuro vadovas Juozas Steponavičius – vienas iš pirmųjų ūkininkus konsultuojančios sistemos darbuotojų – pažįsta bemaž visus gimtajame krašte ūkininkaujančius kaišiadoriečius. Per 15 darbo LŽŪKT metų jis įsitikino, kad ūkininkai – išskirtinė žmonių kategorija. Net atsidūrę beviltiškoje padėtyje jie nepalūžta ir įveikia neišsprendžiamus uždavinius. Abipusius per daugelį metų susiklosčiusius konsultantų ir ūkininkų ryšius, regis, negalėtų įveikti jokios jėgos. Nuo pat ūkininkavimo pradžios su konsultantais draugaujantys kaišiadoriečiai tikina, kad ūkininkauti be nuolatinio LŽŪKT specialistų palaikymo ir padrąsinimo būtų nepalyginamai sunkiau. Biuro durys ūkininkams visuomet atviros, čia užėjęs visada būsi sutiktas šiltai. „Net ir pietų metą jie mums aukoja. Į biurą ateiname kaip į savus namus“, – teigia šio krašto ūkininkė Roma Sadauskienė.

Nepasitarę su konsultantais į valdiškas įstaigas neina

Pieno ūkio šeimininkai Albinas ir Roma Sadauskai su LŽŪKT nesiskiria nuo pat įstaigos įkūrimo pradžios. Ūkininkė sako, kad ištrūkti iš gamtos stichijų ir biurokratijos verpetų be konsultantų patarimų būtų neįmanoma. „Į regiono aplinkos apsaugos departamentą ėjau apsiginklavusi konsultavimo biure gautais patarimais, įstatymų kopijomis. LŽŪKT turi gerą vardą: jei pasakai, kad ūkio buhalterinę apskaitą tvarko konsultantai, jokių kabliukų nebūna“, – LŽŪKT veiklą giria R. Sadauskienė.

Jau beveik 20 metų ūkininkaujantys Sadauskai sako, kad galbūt turtingiausi jautėsi, kai pradėję savarankiškai tvarkytis laikė 5 karves, 5 veršelius, turėjo 7 ha kolūkio žemės. „Dar labiau praturtėjome, kai šeimą maitinanti paršavedė padovanojo 18 paršelių“, – ūkininkės akys spinduliuoja džiaugsmu, nuklydus į prisiminimus. Sadauskų savarankiško ūkininkavimo pradžią aptemdė piktavaliai žmonės net du kartus padegę besikuriančios valdos pastatus. Iki pamatų sudegusios fermos griuvėsiai iki šiol primena praeities bėdas. „Viskas, ką matote, pastatyta po 1990 m. rugsėjo 5 dienos”, – Romai iš atminties nepavyko ištrinti šeimą ištikusios nelaimės datos.

Stengiasi laikytis ES reikalavimų

Ūkio šeimininkės nuotaika vėl pagerėja pokalbiui pakrypus apie nūdieną: ganyklose žolę rupšnoja 65 melžiamos karvės, 12 telyčių tuoj veršiuosis. Romai ramu ir dėl keturių vaikų: kas mokosi, kas dirba, o didžiausias pagalbininkas – vyriausias sūnus turi savo mėsinių mišrūnų ūkį ir 30 ha žemės, tačiau visuomet padeda tėvams. „Dirbame visi bendrai, samdome dar 3 melžėjas. Šiemet jas išmokiau traktorių vairuoti, pamatytumėte, kaip mes važiuojame į ganyklas karvių melžti…“, – Roma didžiuojasi, kad melžimo darbuose gali apsieiti be vyrų ir veda į balinti ruošiamą karvidę. Vasarą, kai karvės ganyklose, laisvą minutę visi Sadauskai skuba paremontuoti beveik du dešimtmečius eksploatuojamą tvartą. Roma sako, kad jų pieno ūkis – tipiškas lietuviškas šeimos ūkis: karvės laikomos pririštos, melžiamos į pieno liniją, šeriamos rankiniu būdu.

Tiesa, mėšlas kaišiadoriečių ūkyje tvarkomas naujoviškai. Konsultantams padedant, Sadauskai užpildė reikiamas paraiškas 2004–2006 metų BPD Nitratų direktyvai įgyvendinti skirtos priemonės paramai gauti. Projektas jau baigtas įgyvendinti: pastatyta ir mėšlidė, ir srutų rezervuaras, įsigytas krautuvas, srutvežis, įrengtas mėšlo transporteris. Tereikia iš Nacionalinės mokėjimo agentūros susigrąžinti paskutinę investicijų dalį. „Europinės paramos toli gražu viskam neužteko, teko skolintis, bet kitos išeities juk nėra. ES reikalavimai griežti ir be išimčių“, – būtinybę įgyvendinti ES nuostatas supranta A. Sadauskas.

Beje, Sadauskai vieni iš pirmųjų kreipėsi nacionalinės pieno ūkių plėtros paramos pagal Kaimo rėmimo programą. „Mes visur skubame, kartais be reikalo. Jei būtume kiek palaukę, būtume susigrąžinę 40 proc. investicijų, o tuomet gavome 25 proc. melžimo įrangos vertės kompensacijų“, – sako R. Sadauskienė.

Nelieka protestų ir akcijų nuošalyje

Paklausta apie pieno kainas, Roma tik numoja ranka ir prasitaria, kad ši tema labai skaudi. „Per pašarų ruošimo sezoną keturiems traktoriams vienai dienai reikia užpilti degalų už 1 600 litų“, – skaičiuoja ūkininkė. Sadauskų ūkis priklauso kooperatyvui „Lietuviškas pienas“, tačiau tai ūkininkų neapsaugojo nuo pieno sektorių ištikusios krizės. Pieno perdirbėjai pažeidė pernai iš anksto sudarytas sutartis, kuriose buvo numatyta fiksuota kaina (1,01 Lt/kg), ir ją sumažino iki 0,81 Lt/kg.„Panašu, kad perdirbėjai buvo sudarę kartelinį susitarimą“, – įtaria Roma.

Ūkininkai nė trupučio nedvejodami palaikė birželio pabaigoje vykusios pieno dalijimo akcijos organizatorius. Sadauskų ūkiui dar nesuteiktas ES standartus atitinkančio ūkio sertifikatas, todėl dalyti pieno nemokamai jie nebūtų galėję. „Vos tik Lietuvos pieno gamintojų asociacija paskelbė sąskaitą lėšoms rinkti, pervedėme pinigus ir tokiu būdu prisidėjome prie protesto organizavimo“, – sako R. Sadauskienė. Ūkininkai bemieges naktis leido ir garsiojoje kelių blokadoje. Roma nenori net prisiminti tada patirto spaudimo ir grasinimų, tačiau, jei reikėtų, prie tokių akcijų ir vėl prisijungtų, nes tik būdami kaip vienas kumštis pieno gamintojai gali kovoti su perdirbėjų monopoliu ir „nepasotinamais“ prekybininkais.

Ne iš gero gyvenimo karves šeria… traškučiais

Karvių produktyvumu (6 tūkst. kg) ūkininkai patenkinti, nes melžia iš karvės nei per daug, nei per mažai, o tiek, kad karvių nevargintų medžiagų apykaitos ligos. Ūkininkė įsitikinusi, kad norint pasiekti 8 tūkst. kg primilžį, reikėtų nemažai pasistengti. „Karvės turėtų būti laikomos kone sterilioje aplinkoje ir šeriamos idealiai subalansuotu racionu“, – intensyvios pienininkystės trūkumus įžvelgia Roma.

Ūkininkė paslaptingai šypsodamasi prasitaria apie dar niekam nežinomą pašarą. Atidengus viduryje tvarto pūpsantį didmaišį ir pamačius jo turinį, išsprūsta nuostabos šūksniai. Sunku patikėti savo akimis – didmaišis pripildytas saldžių, sūrių, paprika ir kitais priedais pagardintų traškučių. „Negalvokite, kad mes norime karves palepinti ar traškučiais pagerinti jų šėrimą“, – skuba paaiškinti netradicinio šėrimo priežastį ūkininkė. Ji paskaičiavo, kad šerti traškučių gamybos atliekomis, kurių kaina 400 Lt/t, yra pigiau negu gamykliniais, 1 200 Lt/t kainuojančiais kombinuotaisiais pašarais. Visas Sadauskų valdos plotas (apie 100 ha) skirtas žolynams, iš kurių derliaus gaminamas šienainis ritiniuose. „Grūdų neauginame, nes žemės pas mus prastos. Gauti 3 t/ha grūdų derlių tolygu pasmerkti save bankrotui, todėl visus koncentratus reikia pirkti“, – pasiguodžia ūkininkė.

Tiesa, iš pradžių traškučiai sutrikdė karvių medžiagų apykaitą. „Susiėmiau už galvos, kai pieno baltymingumas šoktelėjo į viršų ir pralenkė riebumą. Nors išoriškai atrodė, kad karvės gerai jaučiasi, gromuliuoja, tačiau jei nebūtume paisę iškreiptų pieno sudėties rodiklių, būtume susargdinę karves“, – prisimena R. Sadauskienė.

Patarimo, kaip subalansuoti racioną, teko kreiptis į kombinuotuosius pašarus tiekiančios įmonės specialistus. Per dvi savaites karvių medžiagų apykaitos procesai sugrįžo į įprastas vėžes, o ūkininkai išvengė didesnių bėdų. Pasak Romos, kiekviena karvė per dieną gauna apie 0,5 kibiro traškučių ir apie 1 kg pašarinių grūdų ir kukurūzų miltų. Toks šėrimas taikomas, kai karvės ganosi ganyklose, žiemą koncentratų jos gauna daugiau. Netradiciniais pašarais Sadauskų augintinės šeriamos jau ilgiau kaip metai.

Kol kas brokuotų (sulipusių, perkepintų) traškučių juos gaminančioje įmonėje visuomet būna ir Roma neleidžia sau net pagalvoti, ką darytų, jei jų neliktų. Ūkininkė prisimena, kai sugedus traškučių gamybos linijai, neįprasto pašaro pritrūko. Primilžiai iš karvės sumažėjo 2–3 kg per dieną. „Be jų sunku besiganančias karves prisišaukti melžimui“, – priduria moteris.

Ūkininkauti – malonumas

Nors dabar pienininkams ne pats geriausias metas, tačiau Sadauskai nesiskundžia: „Kažkaip išsiverčiame“. Jokių investicijų ir bandos plėtros ūkininkai neplanuoja. Sako dirbantys tiek, kiek pajėgia. „Jei apsiimi daugiau negu pajėgi, nieko gero: kampai lieka apžėlę, aplinka apleista. Kai dirbi tiek, kiek gali, viską padarai gerai“, – samprotauja Roma pridurdama, kad būdama su gyvuliais ji pailsi. Ramiai atrajojančios karvės – idealūs „pašnekovai“, nes niekada neprieštarauja, protingas jų žvilgsnis byloja visišką atsidavimą. „Kartais vaikai manęs net paklausia, ar kas buvo atėjęs, nes su kažkuo kalbėjai?“, – prasitaria ūkininkė. Iš ūkio ji retai kada išvyksta ir pabrėžia, kad jei būtų galimybė atsukti laiką, ji pasielgtų taip pat ir nė nesvarstydama imtųsi savarankiško ūkininkavimo.