Sunkiai suderinamos sąvokos – Niujorkas ir žemės ūkis, arba – Niujorkas ir obuolių auginimas. Pasirodo, kad tai keistokai skamba ne tik užsieniečio ausiai, bet ir eiliniam amerikiečiui. Vis dėlto tai tiesa: žemės ūkis Niujorko valstijoje istoriškai užima labai svarbią vietą, o išaugintų obuolių kiekiu Niujorkas atsilieka tik nuo Vašingtono valstijos, esančios JAV šiaurės vakaruose.

Žemės ūkio svarbą parodo ir tai, kad Niujorko valstijoje įsteigtas vienas iš garsiausių ir turtingiausių (įeinantis į pirmąjį JAV universitetų penketuką) valstybinių universitetų – Kornelio (Cornell) universitetas, kurio – beje, vienintelio iš visų pirmaujančių – prioritetas yra žemės ūkio srities mokslai.

Keliaujant iš valstijos pietų į šiaurę, kalvas ar (lietuvio akimis) jau beveik kalnus keičia lygumos, o visas peizažas labai primena lietuvišką: platūs laukai, horizonte įrėminti miškeliais, viena kita nelabai sutvarkyta sodyba (būtinai medinė!), kur ne kur rėžiais styrantys iš rudens nesuarti kukurūzų laukai.

Valstijos šiaurėje kalvas išlygino kažkada slinkęs ledynas, kuris iš Kanados perstūmė ir derlingos žemės sluoksnį. Nors tai atsitiko prieš tūkstančius metų, tačiau iki šiol per valstijos vidurį eina riba: šiauriau ūkininkauti palanku, o piečiau žemė mažiau derlinga, didelio rūgštingumo, sukultūrintas dirvos sluoksnis plonas, o po juo – kieta uoliena. Klimato sąlygos beveik identiškos lietuviškoms – žiemą iki minus dvidešimt (gali nukristi ir žemiau), obelys pradeda žydėti gegužės pirmąjį antrąjį dešimtadienį, nors, pažvelgus į geografinę platumą, Niujorko sodai atitinka Pietų Tirolio sodų vietą Italijoje. Tiesa, Niujorke vasaros karštesnės negu pas mus, todėl čia gali augti daugiau šilumos reikalaujančių veislių obelys – Golden Deliciuos ar Fuji.

Niujorko valstijoje pagrindinė žemės ūkio šaka yra gyvulininkystė, tačiau tam tikruose regionuose sodininkystė buvo ir yra svarbi šaka. Beveik visa produkcija orientuota patenkinti didmiesčio poreikius. Čia nuo seno kiekvienas ūkininkas prie namų turėjo didesnį ar mažesnį sodelį. Aišku, laikai keitėsi, ūkiai vis labiau specia­lizavosi, mažesni sodeliai sunyko, tačiau kiti sėkmingai plėtėsi.

Sodai stulbinamai dideli

Kalbantis su vakarų europiečiais ir pristatant jiems Lietuvos sodus, beveik kiekvienas iš jų stebisi, kad Lietuvoje tokie dideli sodininkystės ūkiai. Atėjo metas stebėtis ir man: JAV vidutinis ūkininko obuolių sodo dydis yra apie 60–80 ha, tačiau išlaikoma ūkių didėjimo tendencija. Dėl įvairių priežasčių atsisakiusio toliau auginti obuolius ūkininko sodus nuperka kiti sodininkai. Lietuvos didžiausi sodai – bendrovių „Naradava“ ir „Aukštikalnių sodai“  būtų tik vidutinio dydžio, nes didžiausias Niujorko valstijoje Faulerio (Fowler) sodininkystės ūkis jau pasiekė vieno tūkstančio hektarų palotą ir kasmet dar plečiasi. Nelabai nuo jo atsilieka ir kaimynystėje įsikūręs Vaflerio (Wafler) medelynų ir sodų ūkis. Pasirodo, šis ūkis buvo įkurtas kaip medelynas, tačiau ne visada sėkmingai pavykdavo parduoti sodinukus, todėl tekdavo sodinti patiems. Šiandien ūkis specialiai medelius daugina sau, nes sodai jau pasiekė per 600 ha, ir galvojama, kad tai dar ne riba.

Sodinama prie vandens

Didžioji dalis (apie 60 proc.) valstijos sodų yra įveisti prie Ontarijo ežero. Sodams skirtas penkių kilometrų pakrantės ruožas. Vandens įtaka vaismedžiams labai didelė. Ežeras toks platus ir gilus, kad žiemos metu net neužšąla. O žiemą neužšalęs ežeras – tai didelis šildytuvas, pakrantės temperatūrą švelninantis beveik penkiais laipsniais. Dar svarbesnis ežero vaidmuo pavasarį – čia soduose niekada nebūna pavasarinių šalnų („Niekada nesakyk niekada“ – pertaria amerikiečių kolegos, tačiau čia ūkininkaujantys sodininkai šalnų neatsimena daugiau negu ketvirtį amžiaus). Šitose vietovėse vis daugiau veisiama ir vynuogynų. Kornelio universiteto Ženevos (Genev) bandymų stotyje net vykdoma plati vynuogių selekcijos programa – ir skirtų perdirbti (vynui), ir desertui. Netoli Ontarijo ežero driekiasi ir Veino (Wein) apygardos sodai. Pasak amerikiečių, tai apygarda, kurioje yra pati didžiausia obelų koncentracija pasaulyje. Gal ir galima tuo suabejoti, nes amerikiečiai dažniausiai pasaulį sutapatina su Jungtinėmis Valstijomis, tačiau, važiuojant per tūkstančius hektarų užimančius sodus, įspūdis neišdildomas.

Hudsono upės slėnyje, netoli Niujorko, taip pat auginama daug obelų (apie 35 proc.). Istoriškai Hudsono upė yra labai svarbi Amerikai. Prieš porą šimtų metų tai buvo vienintelis kelias Amerikos šiaurinės dalies kolonizacijai. Tiesiai per kalnus tada nepavyko prasimušti. Vėliau vandens kelias buvo labai svarbus prekybai, ypač žemės ūkio produktais – upe iki pat Niujorko buvo plukdoma produkcija, kurios nemenką dalį sudarė obuoliai. Upė, kaip ir ežeras, dabar yra garantas, kad obuoliai nenukentės nuo pavasarinių šalnų.

Trečias svarbesnis obuolių regionas – Čemplaino (Champlain) slėnis (apie 5 proc. Niujorko valstijos sodų), pačioje šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje taip pat turintis puikias sąlygas – vanduo skalauja ir šį regioną.

Trys prekybos obuoliais formos

Kuo išskirtinė yra Niujorko obuolių rinka? Pirmiausia, tai milžiniškas vartotojų skaičius. Be to, Niujorkas turi savų ypatumų: čia tarp niujorkiečių labai populiarūs ir valstijos sodininkams labai svarbūs yra ūkininkų turgūs! (Nesusilaikau nepadėjęs šauktuko, nes sunku patikėti, kad anapus vandenyno susidursiu su šiuo reiškiniu). Turgūs organizuojami kiek­vieną dieną, tačiau vis kitoje miesto dalyje. Į tokius turgus pagal Niujorko valstijos įstatymus produkciją gali tiekti tik šios valstijos ūkininkai. Čia nepatenka ankstyvesnės braškės iš Kalifornijos,  abrikosai ir persikai iš kitų pietinių valstijų. Niujorko ūkininkai konkuruoja tik tarpusavyje. O kitose valstijose ar valstybėse išauginti vaisiai parduodami dideliuose prekybos centruose ar kitose parduotuvėse. Ne vienas mano sutiktas ūkininkas džiaugėsi, kad kiekvieną dieną į miesto turgus jis išsiunčia po pilną vilkiką obuolių – ir ne tik išsiunčia, bet ir už gerą kainą parduoda.

Gerą obuolių kainą ūkininkams padeda palaikyti ir ūkininkų parduotuvės. Tai vieno, kartais kelių ūkininkų nuosavybė, pastatyta savoje žemėje prie pagrindinio kelio, kurioje parduodami savo ūkyje išauginti vaisiai ar uogos. Vienos iš tokių parduotuvių duris atveria tik per derliaus nuėmimo sezoną, kitos veikia ištisus metus. Tokiose prekybos vietose galima įsigyti ne tik vaisių ir uogų, bet ir jų produktų – sulčių, piurė, džemų. Mes Europoje labai akcentuojame prekybos centrų vaidmenį vaisių rinkoje, kuriami net vaisių rinkos reguliavimo mechanizmai, tačiau „supermarketų“ tėvynėje puikiai gyvuoja ir yra pakankamai populiarios mažos specializuotos vaisių parduotuvės. Jų lankytojai turi nenuginčijamą argumentą: čia parduodami vaisiai iš tikrųjų yra švieži, išauginti  greta besidriekiančuose soduose ir specialiai nekonservuoti.

Kokiame prekybos centre įmanoma pasirinkti obuolį pagal savo skonį? Ten juk pirkėjo skonį suformuoja pats prekybos centras – parduoda tokį obuolį, kuris puikiai atrodo lentynoje, yra kietas ir pakenčia sumušimus, ant jo nesimato vartotojų pirštų įspaudų, kuris ilgai gali išbūti netinkamoje jam temperatūroje, o jo skonis – tai jau antraeilis dalykas. Tuo tarpu ūkininko parduotuvėje obuolį galima pasirinkti bent iš keliolikos veislių. Kaip ir sulčių, išspaustų iš Fuji‚ Deliciuos ar dar kitų veislių obuolių. O kad lengviau būtų apsispręsti, čia pat jų galima paragauti. Stovi ir grafinai su sultimis, ir obuolių skiltelės pagal veisles sudėtos.

Dar viena, kažkada ir Sovietų Sąjungoje mėginta populiarinti prekybos forma, – „Nusiskink pats“ tipo sodai – yra pamėgti Niujorko valstijos gyventojų. Tokie ūkiai stengiasi auginti kuo įvairesnių sodo augalų: braškes ir serbentus, avietes ir šilauoges, slyvas ir abrikosus, vyšnias ir trešnes ir, aišku, obuolius, kad bet kuriuo metu pravažiuojantis potencialus pirkėjas galėtų ką nors pats nusiskinti. Buvo atlikta tokiuose ūkiuose apsilankiusių žmonių apklausa: daugiau kaip trečdalis respondentų taip uogauti ar skinti vaisių važiuoja jau daugiau kaip penkerius metus, beveik trečdalis – pirmąjį kartą, tačiau tikrai žada dar ne kartą sugrįžti. Aišku, pasitaiko ir nepatenkintų. Jų argumentai įvairūs: per karšta, per sunkus darbas, nevienodos kokybės uogos ar vaisiai. Burbeklių visur yra...

Dideli kiekiai – tik bendradarbiaujant

Nors pateikiau tris sėkmingai JAV egzistuojančias obuolių prekybos formas, tačiau didžiausi obuolių kiekiai parduodami per prekybos tinklus, kuriems, kaip ir visame pasaulyje, reikia didelių partijų vienarūšės produkcijos. Čia jau be sodininkų bendradarbiavimo išsiversti sunku, nors ir kokie stambūs pavieniai augintojai būtų.

Svarbiausi valstijos obuolių auginimo regionai skirtingai tvarko prekybą. Hudsono slėnyje beveik kiekvienas ūkis turi savo saugyklas ir rūšiavimo-pakavimo linijas. Taip susiklostė, kad anksčiau jie didesnę dalį obuolių parduodavo per komivojažierius (platintojus) ar brokerius (tarpininkus) – šie dabar išaugo į didmenines kompanijas, tarpininkaujančias tarp prekybos centrų ir sodininkų. Tai ganėtinai sunkus verslas, nes reikia vykdyti konkretų pirkėjo užsakymą ir iš įvairių sodininkystės ūkių surinkti vienos veislės, vienodos kokybės ir, svarbiausia, į vienodą tarą supakuotų obuolių partiją.

Ontarijo ežero sodai įveisti vėliau. Matyt, pasimokę iš kolegų patyrimo, šio krašto ūkininkai patys kūrė laikymo, rūšiavimo ir pakavimo firmas, per kurias vykdoma prekyba. Direktorius ir darbuotojai samdomi, tačiau lemiamą balsą firmos valdyme turi sodų savininkai. Mano viešnagės metu kaip tik gyvai buvo aptarinėjamas incidentas, kai vienos firmos sodininkai pajuto, kad gauna per mažai pelno. Tada dalį savo produkcijos jie pamėgino parduoti per kitą firmą ir įsitikino, kad buvo teisūs – sava firma juos apgaudinėjo. Teko samdyti naujus direktorius ir tikėtis, kad jie dirbs geriau.

Piurė, skiltelės, sultys

Niujorko valstijoje išauginama apie 600–640 tūkst. tonų obuolių. Tradiciškai apie pusė jų skiriama perdirbti. Tačiau perdirbimo produktai skiriasi nuo mums įprastų. Pagrindą sudaro didysis trejetas: obuolių piurė, obuolių skiltelės pyragui ir nenuskaidrintos obuolių sultys.

Obuolių piurė – tai beveik be cukraus pagamintas produktas, nepakeičiamas priedas prie įvairių mėsos patiekalų. Piurė gamybai daugiausia yra skiriama Idared veislės obuolių, kurie anksčiau buvo labai populiarūs, o dabar jų kaip desertinių beveik neįmanoma parduoti. Bet jų kasmetinis derlius garantuotas, juos galima mechaniškai kratyti. Kitiems dviem produktams žaliaviniai obuoliai turi būti surenkami rankomis, nes mechaniniai pažeidimai, sumušimai ir nubrozdinimai kenkia produktų kokybei ir išvaizdai. Obuolių skiltelės yra skirtos tik obuolių pyragui kepti. Jų, dažnai jau su cuk­rumi ir cinamonu pabarstytų, visada galima nusipirkti prekybos centre ar eilinėse parduotuvėse. Pirkėjų patogumui pateikiama ir tešla pyragui. Vien tik šio produkto gamybai Niujorko valstijoje specializuojasi net trys galingos įmonės.

Populiarėja naujas produktas – askorbo rūgštimi apdorotos ir nedideliais kiekiais supakuotos obuolių skiltelės. Ypač rekomenduojama jas pardavinėti mokyklose ir taip pratinti vaikus valgyti kuo daugiau vaisių. Nemažas kiekis obuolių sunaudojamas greitai užšaldytiems obuolių kubeliams gaminti. Tokia produkcija labai paklausi konditerijos ir kulinarijos įmonėse.

Obuolių sultys pardavinėjamos pieno skyriuje. Kažkada jos buvo tik šviežiai spaudžiamos ir galėjo šaldytuve išsilaikyti ne ilgiau kaip savaitę. Tačiau po vieno įvykio, kuomet dėl nepakankamos higie­nos obuolių sultimis pirkėjai apsinuodijo, buvo priimtas įstatymas, kad visos parduoti skirtos sultys būtų pasterizuotos. Tačiau ir šių sulčių galiojimo laikas yra gana trumpas – neviršija pusantro mėnesio. Todėl jų gamyba yra nepertraukiama, ir žaliaviniai obuoliai turi būti išlaikomi saugyklose per visą sezoną. Kažkada buvo diskutuota, kad Vakarų Europos pirkėjas nepasirengęs pirkti sulčių su nuosėdomis. Tiesa, kalba buvo ne apie obuolių, o kitų vaisių sultis, tačiau išvada buvo viena – vakariečiams svarbu gera produkto prekinė išvaizda. Amerikoje apie tai negalvojama, sultys pilstomos į galono (3,7 l) talpos plastmasinę tarą ir nuosėdos čia niekam nekliūna. Juk jos natūralios. Ar mūsų parduotuvėse yra šviežių sulčių? Vargu, nes visos jos gaminamos skiedžiant koncentratą. Štai dar vienas nepasitvirtinęs mitas apie nesveiką amerikiečių mitybą!