Lubinai auginami daugelyje pasaulio šalių ir jų reikšmė pastaruoju metu vis didėja. Jie svarbūs tausojamoje ir ekologinėje žemdirbystėje, kaip natūraliai dirvos derlingumą didinantys augalai. Taip pat lubinai priskiriami perspektyviems ne maisto paskirties augalams. Viena iš susidomėjimo šiais augalais priežasčių – jie kol kas nėra genetiškai modifikuoti, todėl rekomenduojama plėsti jų naudojimą vietoj sojų. Deja, mūsų šalyje lubinų auginama mažai.

Europos Sąjungos šalyse daugiausia lubinų produkcijos išauginama Prancūzijoje ir Lenkijoje, o daugiausia šių augalų baltymingų grūdų sunaudojama Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir Belgijoje.

Viena iš lubinų plotų augimą ribojančių priežasčių yra šių augalų jautrumas ligoms. Literatūroje nurodoma, kad dėl įvairių ligų netenkama nuo 25 iki 75 proc. grūdų derliaus, o atskirais metais ligos gali visiškai sunaikinti derlių. Pastaruoju metu kaip viena iš žalingiausių lubinų grybinių ligų įvardijama antraknozė (Colletotrichum gloeosporioides), kuri gali visiškai sunaikinti jautrių veislių lubinų pasėlius. Ypač jautrūs šiai ligai Lietuvoje auginami geltonžiedžiai lubinai. Siauralapiai lubinai yra kiek atsparesni.

Dažniausia liga – antraknozė

Antraknozė pažeidžia lubinų daigus, lapus, stiebus, šaknis, ankštis, sėklas. Pagrindinis ligos užkrato šaltinis yra Colletotrichum gloeosporioides užsikrėtusi sėkla. Ją pasėjus, ant dygstančio augalo šaknelių, daigelio, o vėliau ir lapkočių palankiomis sąlygomis išryškėja pirmieji ligos požymiai. Per kelias dienas pažeidimo vietose susiformuoja ligą sukeliančio grybo sporos, kurios su lietaus lašais patenka ant kitų, dar sveikų, augalo dalių. Didžioji sporų masė plinta kelių metrų spinduliu, tačiau dalį sporų kur kas toliau gali pernešti smarkus vėjas su lietumi, vabzdžiai, žemės ūkio technika.

Ant stiebų antraknozės pažeidimai geriausiai matomi lubinų žydėjimo ir vėlesniais tarpsniais. Tuo metu išryškėja tamsiai rudos ir iki 2 cm ilgio ištįsusios dėmės, pažeidimo vietoje stiebas sulinksta ir susisuka. Dėmėje galima matyti rausvą ar oranžinę sporų masę. Dažnai antraknozės dėmės apima visą stiebą aplinkui ir šis nulūžta. Šie antraknozės požymiai gali išryškėti ir ant pagrindinio stiebo, ir ant šoninių šakų.

Ant lapų esančiai antraknozei būdingos rusvai gelsvos tamsiai rudu apvadu apribotos dėmės, tačiau jos nėra dažnos. Antraknozės požymiai ant ankščių panašūs, kaip ir ant stiebų. Pažeistos ankštys deformuojasi, susisuka. Užkratas nuo anksčių patenka ant grūdų. Vertinat grūdus, plika akimi matomi požymiai išryškėja ne visuomet – grūdas gali vizualiai atrodyti sveikas. Tačiau jei grūdai užkrėsti smarkiai, jie gali susiformuoti tik iš dalies, gali būti dėmėti ar net sėklos paviršiuje matytis grybiena.

Net labai nedidelis užsikrėtusių sėklų kiekis gali sukelti antraknozės epidemiją palankiomis ligai vystytis sąlygomis. Mokslinėje literatūroje yra pateikiama duomenų, kad, pasėjus net labai mažu intensyvumu (0,5 proc.) užsikrėtusias sėk­las, jautrių antraknozei veislių lubinuose galimi iki 30 proc. derliaus nuostoliai. Tuo tarpu auginant atsparias veisles nuostoliai, esant tam pačiam užsikrėtimui, sumažėja iki 10 proc. Užkratu gali būti ir augalų liekanos dirvos paviršiuje, nuo kurių užsikrečia jauni daigai.

Pavojus drėgnais metais

Antraknozę sukeliančio grybo sporoms sudygti ir prasiskverbti į augalo audinius reikia mažiausiai keturių valandų trukmės lašelinės drėgmės augalo paviršiuje. Kuo ilgiau trunka drėgnas periodas, tuo palankesnės sąlygos užsikrėsti. Po užsikrėtimo praėjus kelioms dienoms, išryškėja antraknozės požymiai. Vyraujant šiltiems orams, liga vystosi palyginti sparčiai. LŽI Vokės filiale 2001–2003 m. darytų tyrimų duomenys vaizdžiai iliustruoja drėgmės svarbą antraknozei plisti. 2002 m. sezono metu vyravo gerokai sausesni orai negu 2001 ar 2003 m. Antraknozės intensyvumas lubinų žydėjimo pabaigoje mažiausias buvo būtent 2002 metais.

Didžiausias antraknozės intensyvumas būna žydėjimo (BBCH 61–69) ir ankščių susidarymo (BBCH 71–77) tarpsniais. Esant ligos epidemijai, lubinai užmezga mažai ankščių arba visai jų neužmezga. Suprantama, tuomet ir grūdų derliaus praktiškai negaunama. Esant palankioms sąlygoms (dažni lietūs ir šiltas oras birželio ir liepos mėnesiais), antraknozės sukėlėjo C. gloeosporioides inkubacinis periodas sutrumpėja.

Siekiant sumažinti antraknozės daromą žalą, reikia pasirikti visą kompleksą apsaugos priemonių. Lietuvos žemės ūkio ministerija 2008–2009 m. remia tiriamąjį darbą, kuriuo siekiama nustatyti optimalias prevencines apsaugos nuo lubinų ligų, tarp jų ir antraknozės, priemones.

Sėklos užsikrėtimo antraknozės sukėlėju mastas – labai svarbus lubinų sėklos kokybinis rodiklis, tačiau kol kas tokios analizės neatliekamos. Ir ekologiniuose, ir įprastinės žemdirbystės ūkiuose svarbu žinoti, kokiomis sąlygomis sėkliniai grūdai brendo ir buvo nuimti. Sausais metais išauginta sėkla bus mažiau užsikrėtusi negu drėgnais. Yra duomenų, kad, sėklą palaikius 2–3 metus, antraknozės sukėlėjas žūsta, ir tokia sėkla yra mažiau ligota.

Apsaugos priemonė – beicai

Intensyvios žemdirbystės ūkiuose lubinų sėklą galima apdoroti tinkamais šiems augalams beicais. LŽI šį pavasarį iš beicu apdorotos sėklos lubinų daigai sudygo gerokai sveikesni negu iš neapdorotos. Šiuo metu lubinų sėklai beicuoti yra registruotas tik vienas beicas (veikliosios medžiagos karboksinas 200 g/l + tiramas 200 g/l), turintis du komercinius pavadinimus: Kemikar T ir Vitavax 200 FF.

Apie auginamų veislių jautrumą antraknozei informacijos nėra daug. Šiais metais LŽI jau įvertintas kelių veislių lubinų jautrumas antraknozei daigų tarpsniu, kai sėjama smarkiai užsikrėtusi sėkla. Iš tokios sėklos sudygo labai pažeisti daigai. Tačiau, nustatant veislių jautrumą, labai svarbu įvertinti lubinų jautrumą antraknozei ir vėlesniaisiais vystymosi tarpsniais. Vertinant skirtingų veislių lubinų jautrumą antraknozei kelis kartus per vegetaciją, išryškėtų tikrosios veislės jautrumo ligai savybės.

Kaimyninėse šalyse – Lenkijoje, Baltarusijoje – apsaugai nuo antraknozės rekomenduojama naudoti fungicidus. Lietuvoje kol kas jokių fungicidų lubinų apsaugai nuo ligų nėra registruota, todėl tenka pasikliauti prevencinėmis priemonėmis:

• sėti neužkrėstą antraknozės sukėlėju sėklą;
• auginti atsparias šiai ligai veisles;
• laikytis sėjomainos – lubinus tame pačiame lauke auginti ne dažniau kaip kas 3 metai;
• naikinti savaime sudygusius lubinus.

Rekomendacijų, ko gero, gali būti dar ne viena, tačiau, siekiant ekonomiškai naudingo sprendimo ligų daromai žalai lubinuose sumažinti, reikia kompleksiškai naudoti ir prevencines, ir chemines apsaugos priemones.