Sociologiniai tyrimai leidžia pažvelgti į sparčius kaimo pokyčius vietos gyventojų akimis. Deja, Lietuvoje per aštuoniolika nepriklausomybės metų neatlikta nė vieno nacionalinio kaimo gyventojų kompleksinio sociologinio tyrimo, kuris padėtų įvertinti kaimo plėtros išteklius ir parodytų kliūtis.

Kaimo plėtros socialinių veiksnių svarbą ir socialinių technologijų ekonominę vertę šiandien geriausiai iliustruoja mūsų šalies žemės ūkio kooperacijos bėdos ir vargai. Ūkininkams kooperuotis yra visapusiškai naudinga, tačiau kooperacijos procesas stringa dėl socialinių santykių „defektų“ (kompetencijos, pasitikėjimo stokos ir pan.). Peršasi išvada, kad kaimo ateities plėtra vis labiau priklauso nuo gebėjimo pasinaudoti socialinėmis technologijomis, nes žmonių veiklos motyvacija, naujovių diegimas, mokėjimas susitarti, bendradarbiauti šiandienos pasaulyje svarbūs kaip niekada.

LŽŪU Mokslų ir technologijų parko Kaimo regioninės plėtros centro darbuotojai kartu su vietos veiklos grupėmis praėjusių metų rudenį atliko kaimo situacijos ir gyventojų poreikių analizę 14-je savivaldybių. Tyrime savanoriškai dalyvavo apie 3 tūkstančiai kaimo gyventojų. Jie išsakė nuomonę apie gyvenimo kokybės gerinimą ir įvertino savo gyvenamosios vietovės teritorinį kapitalą, kurį sudaro 8 komponentai: žmogiškieji ištekliai, patirtis ir įgūdžiai, vietos valdžia, vietos verslas, rinka, vietovės įvaizdis, fiziniai ištekliai, identitetas. Komponentų būklė buvo vertinama 1–3 balais (1 balas – bloga; 2 – vidutinė; 3 – gera).

Visų vietos plėtros išteklių komponentų dabartinę būklę gyventojai vertina labai kritiškai: bendras vidurkis yra „blogų“ vertinimų zonoje. Ypač kritiškai vertinami kaimo žmogiškieji ištekliai ir darbo, paslaugų bei prekių rinkų išsivystymas kaime. Kita vertus, visų teritorinio kapitalo komponentų būklė gerėja. Didžiausi teigiami poslinkiai užfiksuoti vietos rinkų plėtros, verslo, patirties ir įgūdžių, vietovės įvaizdžio formavimo srityse.

Kuo didžiuojasi, dėl ko išgyvena

Kas antras respondentas (51,7 proc.) didžiuojasi gyvenamosios vietovės ekologiniais, landšafto ir kitais gamtos ištek­lių nulemtais privalumais. Iš opiausių gyvenamosios vietovės problemų kaimo gyventojai daugiausia (51,9 proc.) nurodė prastą komunalinių paslaugų teikimą ir nepatenkinamą jų kokybę, būtinybę daugiau dėmesio skirti kaimo pastatų priežiūrai, kelių remontui.

Gyventojus jau mažiau vargina užimtumo (9,7 proc.), skurdo, socialinės atskirties problemos (3,5 proc.). Kitaip nei miesto gyventojai, kaimo žmonės žiūri į gamtos išteklius. Pagarbus ir šeimininkiškas požiūris į gyvenamąją aplinką pasireiškia aktyviai tvarkant aplinką. Dažname miestelyje ar kaime pavasarį ir rudenį bendruomenės kviečia į talkas. Tvarkingesnėje gyvenvietėje ar gatvelėje nekilnojamasis turtas įgyja didesnę vertę.

Vandentiekiui ir kanalizacijai sutvarkyti reikalingos didelės investicijos. Kol nacionalinė ir ES parama „keliauja“ į kaimus, įsisenėjusias problemas sprendžia kaip kas išmano.

Dėl struktūrinių pokyčių žemės ūkyje ir naujų technologijų žymiai sumažėjo žalingi žemės ūkio chemizavimo mastai bei padariniai. Tačiau dabartinė žemės ūkio raida gimdo naujas, sunkiai sprendžiamas aplinkosaugos bei gyventojų gerovės problemas. Kaimo gyventojai skundžiasi, kad tampa savo kaimynų ūkininkavimo sėkmės įkaitais. Prakutus gyvulininkyste ar pieno ūkiu besiverčiančiam ūkininkui, kurio ūkis funkcionuoja kompaktiškoje gyvenvietėje, pažeidžiami kaimynų interesai: ūkininko sunkiasvorė technika traiško ir taip menkos kokybės gyvenvietės kelius, intensyviai naudojami tvartai ir mėšlidės gyventojams visų pirma reiškia didėjantį tvaiką ir kitus nepageidaujamus „malonumus“.

Kita ekologinė bom­ba – asbestinio šiferio stogai. Kol vyriausybė atidėlioja problemos sprendimą, gyventojai šiuo šiferiu remontuoja kelių duobes ar atsikrato juo kitais neleistinais būdais.

Kur slypi ištekliai

Kaimo gyventojai, vertindami gamtos ir žmogaus sukurtų išteklių būklę, tik 2 rodiklius pripažino esant geros būklės, o jų situaciją – gerėjančia. Tai žemės ūkio naudmenos (laukų reljefas, dirvožemio derlingumas ir kt.) ir unikalūs gamtos ištekliai bei jų įvairovė (augmenija ir gyvūnija), kraštovaizdžio grožis.

Tyrimo rezultatai atskleidė ir stagnacijos apimtos kaimo gerovės sritis (dabartinė situacija bloga, teigiamų pokyčių nėra). Taip dauguma respondentų įvertino dabartinę viešųjų erdvių (aikščių, parkų, žaidimų ir sporto aikštelių, paplūdimių, kultūros, istorijos ir architektūros paveldo) būklę. Kaimų ir miestelių sanitarinę ir vandens telkinių būklę gyventojai vertina itin kritiškai: situacija yra bloga ir toliau blogėja.

Lietuvoje 2004–2006 metais buvo finansuotas net 101 aplinkosaugos projekto įgyvendinimas ir didžiausia parama skirta mažų gyvenviečių vandens tiekimo ir nuotekų sistemoms sutvarkyti bei įrengti, upeliams ir ežerams išvalyti, o didžioji paramos dalis įsisavinta 2007 metais – 80 projektų skirta net 90,7 mln. litų. ES paramos lėšos kai kur pagerino situaciją, tačiau kaimo gyventojų požiūriu vandentvarkos blogėjimo kaime tendencija išlieka.

Socialinių veiksnių vaidmuo užtikrinant ilgalaikes kaimo perspektyvas yra labai svarbus, todėl kaimo plėtros novatoriškos socialinės technologijos nėra vien madingi samprotavimai. Negebėjimas valdyti tokių socialinių procesų, kaip girtuoklystė, asocialus elgesys, daro didelę žalą kaimui. Juk vis labiau visuomenės laimėjimus lemia paprastų žmonių aktyvumas ir kūrybiškumas, jų motyvacija atlikti savo kasdienines pareigas. Remiantis tyrimo duomenimis, pavyko atskleisti šioje srityje susiformavusią krizės zoną, kai padėtis bloga ir toliau blogėja. Ryškiausios šioje zonoje yra jaunų šeimų ir specialistų įsitvirtinimo kaimo vietovėse, priešpensinio amžiaus žmonių ir pensininkų, tradicinių šeimų darnos, kaimo demografinės padėties (gyventojų sudėties) problemos. Stagnacijos zonoje, kai padėtis bloga ir ji nesikeičia, atsidūrė: gyventojų pasirengimas imtis savo verslo; vaikų ir jaunimo ugdymas bei laisvalaikio užimtumas; gyventojų dėmesys ir pastangos sveikatai gerinti bei sveikai gyvensenai palaikyti.

Kaimą išgelbės moterys?

Tyrimo duomenys kaimo žmogiškųjų išteklių srityje parodė ir prošvaistę – Lietuvos kaimas turi tvirtą ramstį – moteris, kurios gali išgelbėti kaimą. Moterų aktyvumas darbo rinkoje ir viešajame gyvenime yra vienintelis kaimo žmogiškųjų ištek­lių rodiklis, kurio padėtis gera ir toliau gerėja. Kita vertus, atskleistas labai platus kaimo moterų specifinių problemų spektras. Juk motinystė kaime dažnai reiškia riziką įklimpti į skurdo ir socialinės atskirties liūną. Ypač didelis skurdas daugiavaikėse ir tose šeimose, kuriose vaikais rūpinasi vienas iš sutuoktinių.

Vertindami kaimo socialinius ištek­lius, respondentai nurodė keletą vilties zonų (padėtis bloga, bet ji gerėja). Tai vietos gyventojų gebėjimas prisitaikyti prie darbo rinkos pokyčių, bandymas spręsti specialių poreikių žmonių problemas.

Naujų plėtros kelių beieškant

Dvidešimt pirmojo amžiaus aktualija – užtikrinti darnų vystymąsi, akcentuojant ekonominių, ekologinių ir socialinių susitarimų visais lygiais svarbą, miesto ir kaimo harmoningų santykių plėtrą. Tačiau harmoningos sąveikos problema sunkiai sprendžiama. Apie tai byloja mūsų šalies kaimo vietovių urbanizacijos procesas.

Kaimo analizė kaimiškumo ir agrariškumo požiūriu leidžia išskirti 4 kaimo vietovių tipus, priklausomai nuo to, kiek gyvenamoji vietovė yra urbanizuota ir kiek joje išplėtotas žemės ūkis.

Vietoves, kuriose neišliko tradicinio kaimo bruožų ir kur nėra išplėtotas žemės ūkis, galima pavadinti „kaimais-viešbučiais“. Taip savo gyvenamąją teritoriją dažniausiai įvertino didesnių miestelių ir ypač didmiesčių priemiesčių gyventojai. Čia patenka ir dykros, kur nei ūkininkaujama, nei žmonės gyvena. Šių vietovių gyventojai sudarė 19,7 proc. visų apklausoje dalyvavusiųjų. Miestų plėtra ir streso kupinas miestietiškas gyvenimo būdas skatins vis daugiau miestiečių ieškoti ramumos, priimtinesnės socialinės aplinkos ir pigesnio pragyvenimo sąlygų, todėl kaimo vietovėse nuolat daugės rezidencinės paskirties gyvenamųjų namų ar net ištisų gyvenviečių, aktualesnis taps „ateivių“ ir „senbuvių“ gerų tarpusavio santykių palaikymas.

Kai kaime taikomos šiuolaikiškos žemės ūkio technologijos, vyrauja pelno siekimas, o žemės ir  kapitalo koncentracija neišsitenka šeimos ūkio rėmuose, kaimas tampa agroverslo baze. Ekonominio naudingumo kriterijais pagrįsta kaimo plėtra formuoja agrariniu požiūriu išvystytą kaimą, kuris praranda kaimiškumo bruožus. Tokias kaimo vietoves galima pavadinti „gamyklomis”, kuriose yra žemės ūkis, bet nėra kaimo. Šių vietovių atstovai sudaro 15,3 proc. respondentų.

Kaimo vietoves, kuriose kaimiškumas vyrauja, o agrariškumas nėra išplėtotas, galima pavadinti „kaimais-muziejais“.  Tokio kaimo gyventojai išsaugo savo tradicijas ir materialiąją kultūrą, tačiau kaimiškumas be agrariškumo yra persmelktas nostalgijos. Tokiose kaimo vietovėse daugiausia gyvena pensininkai, kurie vis mažiau verčiasi žemės ūkiu. Šių vietovių gyventojai sudaro 23,7 proc. apklaustųjų.

Optimaliausias kaimiškumo ir agrariškumo santykis pasiekiamas, kai išsaugoma kaimo gyvenimo specifika ir tuo pačiu plėtojamas žemės ūkis. Tradiciniame kaime toks santykis pasiekiamas natūraliai, nes kaimiškumas ir agrariškumas negali vienas be kito egzistuoti, jie vienas kitą papildo ir turtina. Tokio kaimo šiandien jau nėra ir naivu būtų jį imituoti. Tačiau kaimas, kuriame harmoningai derėjo ekonominė ir socialinė veikla, gali tapti modeliu, o išlikę tradicinio kaimo elementai – puikia prielaida šiuolaikiškoms kaimo funkcijoms atlikti. Tai, kas dar visai neseniai buvo laikoma kaimo atsilikimu, pasikeitusiomis sąlygomis gali tapti kaimo darnios plėtros pagrindu. Reikia pasidžiaugti dabartiniu ekologinės žemdirbystės ir kaimo turizmo verslo pakilimu, pradedama įgyvendinti tautinio paveldo amatų plėtros programa. Vietoves, kurias sąlyginai galima pavadinti tradiciniu moderniu kaimu, kaip savo gyvenamąją vietą nurodė 41,3 proc. respondentų.

Dar galime pasirinkti

Lietuvos kaimas kaimiškumo ir agrariškumo požiūriu yra kryžkelėje. Tai reiškia, kad dabartinė kaimo plėtros situacija leidžia sąmoningai pasirinkti optimalų ir ateities požiūriu perspektyvų kaimo plėtros modelį. Labai svarbu, kad situacija yra palanki plėtoti daugiafunkciškumą ir efektyviai panaudoti per amžius sukurtą kaimo paveldą.

Užtikrinti kaimo gyvybingumą, konstruktyviai panaudoti praeities palikimą ir jį pritaikyti ateities reikalavimams ilgalaikės perspektyvos požiūriu nėra lengva. Savaiminė kaimo raida čia mažai ką gali padėti. Reikia sąmoningai ir nuosekliai atlikti daug kaimo plėtros darbų. Būtent natūralia įtampa tarp įvairių plėtros tendencijų galima paaiškinti tai, kad tyrimo metu buvo nustatytas faktas, jog kaimo gyventojai, įsikūrę kaimo vietovėse, kuriose labiausiai išplėtotas ir kaimiškumas, ir agrariškumas (tradicinis-modernus kaimas), skeptiškiausiai iš visų kaimo gyventojų įvertino ateities perspektyvas.