Elektros linijų atramos, transformatorinės pastotės laukuose sunkina žemės dirbimą ir pasėlių priežiūrą. Elektros skirstytojams remontuojant linijas, keičiant laidus ir atramas, ūkininkai patiria žalą, o nuostolių atlyginimo nesulaukia. Ši problema prieš trejus metus buvo iškelta Seime, tačiau ir šiandien energetikos tinklų operatorių ir žemės, kurioje įrengti energetikos objektai, savininkų santykiai nesureguliuoti, nenustatyta nuostolių atlygio tvarka. Diskusijos dėl žalos ir reikalavimas atlyginti nuostolius pagyvėja tada, kai elektros skirstytojai prabyla apie kainų didinimą.

Šiemet baigėsi dvejų metų pereinamasis laikotarpis, kai ūkininkams tik tris mėnesius buvo taikomas dvinaris elektros tarifas, priklausantis nuo instaliuotos galios ir suvartotos energijos; kitus mėnesius jie mokėjo už suvartotą elektrą. Nuo šiol dvinaris tarifas turėjo būti taikomas visus metus. Žemdirbiams pavyko dar kartą išsiderėti, kad galios mokesčio taikymas būtų atidėtas iki 2009 metų. Didžiausias žemdirbių argumentas derybose su energetikais – pagrūmojimas reikalauti kompensacijų už jų laukuose stovinčias elektros linijų atramas ir kitus įrengimus.

Energetikų ketinimai taikyti nuolatinį galios mokestį paskatina ūkininkus reikalauti atlyginti už jų žemėje stovinčius elektros infrastruktūros objektus, bet tuo pačiu trukdo iš esmės spręsti kompensavimo klausimą. Energetikai kol kas nepagrindė savo ketinimų – reikalavimo mokėti galios mokestį visus metus, neatsižvelgdami į žemės ūkio sezoniškumą: ūkininkai galią maksimaliai naudoja rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais, kai valo ir džiovina grūdus. Šiuos darbus atlikus, energijos poreikis sumažėja 3–4 kartus. O elektros atramos dar ilgai stovės ūkininkų žemėje ir jų veiklos nuostoliai dėl to kasmet didės.

Nė vienas Lietuvos ūkininkas dar nesikreipė į teismą, reikalaudamas priteisti iš elektros skirstytojų nuostolių atlyginimą. Pasak Ūkininkų sąjungos pirmininkės Genutės Staliūnienės, kitose Europos Sąjungos šalyse elektros skirstymo įmonės atlygina ūkininkams nepatogumus, kuriuos sukelia jų žemėje stovinčios elektros atramos.

Prašant atlyginti patirtą žalą, būtina nurodyti tikslų jos dydį ir pagrįsti ją skaičiavimais, o tai padaryti ne taip paprasta, nes Lietuvoje nėra tokio pobūdžio žalos nustatymo metodikos. Žalos dydis labai svarbu, nes nuo to priklausys ir žyminio mokesčio dydis, kuris sudaro 3 proc. prašomos priteisti sumos.

Lenkijos ūkininkai linkę bylinėtis

Kaimyninėje Lenkijoje ūkininkai jau pradėjo bylinėtis su elektros skirstytojais dėl nuostolių atlyginimo. Jų patirtis nėra didelė, mokosi iš savo klaidų. Didelė Lenkijos ūkininkų problema, beje, kaip ir Lietuvoje, tinkamai pasiruošti teisminiam bylinėjimuisi. Energetikos kompanijos samdo geriausius teisininkus savo interesams apginti, o ūkininkams trūksta paprasčiausių teisinių konsultacijų. Teismų sprendimai labai įvairūs, yra nemažai sėk­mingų pavyzdžių.

Lenkijos ypatybė ta, kad ir socializmo laikais buvo išlikusi privati nuosavybė, nors savininkų teisės buvo apribotos. Tiesiant elektros linijas per ūkininkų žemę, jų sutikimo nereikėjo. Tik 9-ojo dešimtmečio viduryje elektros skirstytojams buvo nurodyta gauti savininko sutikimą tiesti linijas. Tais atvejais, kai savininkas sutikimo neduodavo, žemė buvo nusavinama. Šiandien ši aplinkybė yra nepaprastai svarbi – jei savininkas buvo pasirašęs sutikimą, jis jau nebegali pretenduoti į kompensaciją. Taip pat svarbu yra tai, ar elektros skirstytojai kažkada nėra atsilyginę savininkui kitu būdu, pavyzdžiui, natūra, ar atlygį yra gavęs ankstesnis žemės savininkas. O gal jis davė sutikimą atramų montavimo įmonei įvažiuoti į laukus tvarkyti elektros linijas? Tokiais atvejais išreikalauti kompensacijos neįmanoma.

Teismai aiškinasi, kada atramos buvo pastatytos: pretenzijos dėl žalos, patirtos seniau kaip prieš 10 metų, nepriimamos. Lietuvoje bendrasis senaties terminas taip pat 10 metų.

Lenkijos ūkininkams primenama, kad reikalauti kompensacijų gali tik žemės savininkai. Elektros skirstytojai nesileidžia į kalbas su žemės nuomininkais. Tad asmeniui, turinčiam žemės nuosavybės dokumentus, patariama paisyti formalumų ir pirmiausia kreiptis į elektros skirstymo įmonę su prašymu atlyginti nuostolius ir nurodyti prašomos atlyginti žalos dydį. Įmonės visus tokius prašymus atmeta, o tai jau priežastis kreiptis į teismą.

Tiksliai suskaičiuota nuostolių suma palengvina derybas su elektros skirstytojais, o pasiekus teismą, užtikrina didesnę sėkmės galimybę. Kai žemės ūkio paskirties žemėje stovi elektros linijos atrama, ūkininkas gali reikalauti: atlyginti už naudojimąsi žeme, pašalinti atramą iš sklypo arba išpirkti žemę po įrenginiais. Dažniausiai prašoma atlyginti patiriamus nuostolius. Tais atvejais, kai elektros atramos stovi namų valdos sklype, prašoma kompensuoti sumažėjusią dėl to nekilnojamojo turto kainą.

Lietuvoje tai tikriausiai neįmanoma, nes, vertinant turtą, į elektros atramų buvimą atsižvelgiama naujai statybai skirtuose sklypuose (atramos buvimas mažina galimybę statytis norimoje vietoje). Vertinant senas namų valdas ir žemės ūkio paskirties žemę, į tai, kad stovi atramos, visai neatsižvelgiama.

Kadangi atskiros vertinimo metodikos nėra, lenkai remiasi skaičiavimais, taikomais nustatant žalą, kuri padaroma tiesiant požemines ar antžemines komunikacijas, skirtas energijai, dujoms ir kt. tiekti. Šiai žalai priskiriama: nekilnojamojo turo vertės sumažėjimas dėl antžeminių ir požeminių infrastruktūros elementų (stulpai, vamzdynai, pastotės ir kt.), pajamų sumažėjimas dėl veiklos ribojimo.

Žalos skaičiavimo būdai

Štai keletas pavyzdžių, kaip Lenkijos ūkininkai skaičiuoja nuostolius, kuriuos patiria dėl elektros linijų atramų žemės ūkio paskirties žemėje. Vienas būdas – tai prarastų pajamų skaičiavimas, atsižvelgiant į atramų užimamą plotą kartu su joms nustatytomis apsaugos zonomis. Atramai, kurios pagrindo plotis 2,5 m, priskiriama 87 m2 žemės, o atramai, kurios pagrindo plotis 4,25 m – 188 m2 žemės. Šie plotai dauginami iš atramų, stovinčių ūkininkui priklausančioje žemėje, skaičiaus. Žinodamas, kiek vidutiniškai pajamų gauna iš 1 ha, ūkininkas gali paskaičiuoti, kiek pajamų negavo iš žemės, kurioje stovi atramos. Šį skaičių daugina iš 10 (jei atramos stovi 10 ar daugiau metų). Pajamos iš 1 ha skaičiuojamos, remiantis vidutinėmis kiekvienų metų produkcijos supirkimo kainomis.

Kitas būdas – tai prarastų pajamų ir papildomų išlaidų skaičiavimas. Papildomos išlaidos susidaro dirbant laukus: sunaudojama daugiau degalų apvažiuojant atramas traktoriais, eikvojama papildomai laiko papildomiems agregatų manevrams. Prie papildomų išlaidų priskiriama žolės šienavimas aplink atramas dalgiu, piktžolių papildomas purškimas herbicidais (skaičiuojamos ir išlaidos herbicidams). Lenkai yra paskaičiavę, kad vienos atramos buvimas laukuose pareikalauja per metus papildomai 25 minučių darbo laiko, dirbant žemės ūkio mašinomis, ir 15 min. – purškiant laukus purkštuvu. Šie skaičiai dauginami iš darbo valandos kainos ir purškimo paslaugos valandinio įkainio, purškimų skaičiaus bei 10 metų.

Ekonomistai yra parengę ir sudėtingesnes žalos nustatymo formules, kai skaičiuojama prarasto pelno vertė, negautos pajamos iš investicijų ir kt. Priklausomai nuo atramos dydžio, jos pagrindo užimamo ploto, laukuose atliekamų darbų pobūdžio ir auginamų žemės ūkio kultūrų, dėl 1 atramos Lenkijos ūkininkas per 10 metų praranda nuo 1 000 iki 2 000 litų. Padauginus šią sumą iš atramų skaičiaus, išeina nemenka suma.

Lietuvoje energetikų daromą žalą savo iniciatyva skaičiavo kai kurių rajonų ūkininkai, jų pateikti skaičiai mažai skiriasi nuo kaimynų. Tačiau skaičiavimai pagal savo pačių sugalvotą metodiką gali būti lengvai atmesti, o metodikos, kuria mūsų ūkininkai galėtų pasinaudoti, paprasčiausiai nėra. Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas taip pat ne kartą atkreipė žemdirbių dėmesį, kad derybose su elektros skirstytojais reikia svarių argumentų ir pagrįstų skaičiavimų savo pozicijoms apginti – emocijos čia nepadės.

***  

Jei kompensavimo už elektros atramas klausimas būtų atsietas nuo elektros energijos galios mokesčio nustatymo ir svarstomas atskirai, išryškėtų kai kurių elektros linijų nuosavybės problema. Tai yra tų linijų, kurios nutiestos už Kaimo rėmimo programos lėšas. Elektros skirstymo įmonės prie šių linijų jungia naujus vartotojus. Tiesti linijas kainuoja brangiai, tačiau elektros skirstytojai nekalba apie jų išpirkimą.

Kalbos apie galimą kompensacijų reikalavimą erzina elektros tiekėjus. Vos užsiminus šie aiškina, kad tai paskatintų branginti tiekiamą energiją. Priversti monopolistus derėtis ūkininkams nėra lengva.