Jaunojo ūkininko Roberto Mickevičiaus šiemet auginamų kukurūzų rudeniop neabejotinai paskanaus ir šernai iš Kaliningrado srities – mat laukai plyti pačiame šalies pasienyje. Ūkininkas skolingas nelieka – aplink sodybą perintys gandrai (net aštuoni lizdai!) nuolat varliauja kaimyninės šalies pelkėse. Vilkaviškio r. Matlaukio kaime ūkininkaujantis Robertas juokauja, kad su traktoriumi dirbdamas žemę Europos Sąjungos paribiu pravažiuoja dažniau negu pasieniečiai.

Nors Robertas savo ūkį įregistravo palyginti neseniai, 2005 m., tačiau jo ūkininkavimo patirtis gerokai ilgesnė – su tėčiu kartu dirba jau 15 metų. Galimybė gauti paramą įkuriant Jaunojo ūkininko ūkį paskatino Robertą pradėti ūkininkauti savarankiškai. Pradėjęs nuo beveik 190 ha žemės, dabar jaunasis ūkininkas dirba jau pusę tūkstančio hektarų, iš kurių pusė yra nuosava žemė. Tėvas Julius Mickevičius ūkininkauja dvigubai didesniame plote – jo ūkio ribos jau perkopė tūkstantį hektarų.

„Daug metų investavome į žemę, nes norėjosi kuo daugiau turėti nuosavos, mat nuomodamas neturi jokių garantijų. Dabar, kai pusė dirbamos žemės jau yra mūsų nuosavybė, galime ramiau atsikvėpti: jei nuomos sutartys ir būtų nutrauktos, ūkis išliks, nebankrutuos“, – vienu balsu tvirtina tėvas ir sūnus, jausdami atsakomybę ne tik už save, bet ir už 25 ūkio darbuotojus. Ūkyje dirba ir abi Mickevičienės: Juliaus žmona Zenė ir Roberto Vaida.

Ūkininkautų ir be paramos

Pasak ūkininkų, jei žemės ūkiui rėmimo neliktų, ūkininkavimo jie jokiu būdu neatsisakytų: tai jau tapo ne tik darbu, bet ir gyvenimo būdu. Julius apskritai yra nusiteikęs prieš rėmimą. Pasak jo, žema stovėti atkišus ranką ir laukti paramos tarsi išmaldos.

„Reikia sudaryti normalias sąlygas užsidirbti, o ne laukti išmokų. Jei užsiimi tuo verslu, tai tau turi apsimokėti. Kas tas rėmimas? Juk jei grūdai pabrango, tai trąšos – dvigubai. Lietuvos ūkininkai tikrai ne kvailiausi, tegul išmokas nuima visiems ES žemdirbiams, tada rinka parodys, ar sugebame išgyventi“, – savo nuomonės neslepia Julius. Visa širdimi į kaimišką gyvenimo būdą paniręs Julius baiminasi, ar po kelerių metų neprasidės rietenos šeimose dėl žemės, juk daug žmonių pasitraukė iš žemės ūkio gamybos, perdavė ūkius vaikams ar žentams. O santykiai šiuolaikinėse šeimose tokie nepastovūs. Ir pernelyg sparti ekologinio ūkininkavimo plėtra kelia nerimą Juliui, ir „popieriniai“ jaunieji ūkininkai. „Aišku, galima manyti, kad žmonės tiesiog sugeba pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis, bet kas iš to, žvelgiant į ateitį?“ – svarsto žemdirbys.

Na, Roberto „popierinių“ kategorijai tikrai nepriskirsi – jis ūkininkauja realiai. Ir parama pasinaudojo – kaip jaunasis ūkininkas ir pagal BPD priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“ pirko kombainą ir traktorių. Robertas svarsto galimybes pasinaudoti ir parama pagal 2007–2013 m. Kaimo plėtros programą. Ūkyje labai reikėtų naujos technikos, mat iki šiol daugiausia investicijų buvo skirta žemei pirkti, o technika per tuos metus pastebimai senstelėjo. Būtinai reikia ir naujų traktorių, ir dar vieno kombaino – juk plotai dideli.

Kukurūzus pasėjo pirmą kartą

Šiemet pirmą kartą augina naują kultūrą – 150 ha užsėjo kukurūzais. Pasak Roberto, kiekviena nauja kultūra – tai pirmiausia nemenkos investicijos. „Vien tam, kad galėčiau auginti kukurūzus, turėjau išleisti apie 100 tūkst. litų, – pasakoja Robertas. – Reikėjo specialios sėjamosios ir pjaunamosios. Jei pirkčiau naują techniką, tai dvigubai daugiau būtų tekę sumokėti.“ Auginti pasirinko pačių ankstyviausių veislių kukurūzus, kad spėtų sunokti grūdai. Sėklą pirko iš trijų firmų, rudenį įvertins, kurios veislės kukurūzai geriausiai užderėjo.

Prieš pradėdamas auginti Robertas išsiklausinėjo apie kukurūzus kitų ūkininkų, jau turinčių patirties auginant šiuos augalus. Išsiaiškino, kad derliaus nuėmimo sėkmė labai priklauso nuo rudens orų. Štai pernai ruduo buvo nedėkingas: ilgai nešalo, ir kukurūzų grūdai buvo labai drėgni. Kai truputį pašąla, lapkričio mėnesį pats laikas kulti. „Kukurūzus pradėjome auginti dėl sėjomainos, kaip ir rapsus. Tikrai nedievinu, kaip kiti, rapsų, nes tai rizikinga kultūra“, – aiškina Robertas. Vasarinių rapsų šiemet per abu ūkius auga 250 ha. Nuo pernai Mickevičiai nebeaugina cukrinių runkelių, kuriems paprastai skirdavo apie 60 ha. „Pagalvojome logiškai: jei duoda pinigų už tai kad neauginsi, tai kam auginti“, – sako Robertas.

Didžiausias dėmesys – maistiniams kviečiams

Cukrinių runkelių vietoje pasėjo kviečius. Būtent maistiniai kviečiai yra pagrindiniai ūkio augalai, jiems skiriami didžiausi plotai. Kviečių paklausa kasmet tik didėja, kainos auga, o sąlygos jiems auginti gerėja – žiemos šiltos, be speigų. Šiemetiniai žiemkenčiai irgi gražiai peržiemojo, tikimasi neblogo derliaus – po 7 tonas iš hektaro turėtų byrėti. Vasarinių javų sėją šiemet pradėjo labai anksti – balandžio 2 dieną: juk čia Lietuvos pietvakariai, dirvos lengvokos, greitai pradžiūsta. Pasak ūkininkų, jų žemės vidutinio derlingumo, našumo balas svyruoja tarp 40 ir 60.

Visas nukultas derlius telpa ūkio sandėliuose – juose galima supilti 10 000 tonų grūdų. „Neturėsi sandėlių – nepadiktuosi kainų“, – trumpai drūtai dėsto Robertas. Beveik visais klausimais tėvo ir sūnaus nuomonės sutampa. Pavyzdžiui, pasėlių draudimą jie vadina pinigų išmetimu į balą. Jei reikėtų drausti visus pasėlius, didžiulės sumos susidarytų, o taip juk nebūna, kad visi laukai nukentėtų. „Juk jau pradėdami ūkininkauti žinojome, kad ir lis, ir sausra užeis – tai neišvengiama, juk prie Baltijos gyvename. Kam jau čia duoti save maustyti su tais pasėlių draudimais...“ – tarsteli Julius.

Atsisakė skystųjų trąšų

Rapsų deklaruoti kaip energetinių augalų šiemet neketina – pernai tik nuostolį patyrė. Daug metų naudoję skystąsias trąšas, šį pavasarį Mickevičiai jų atsisakė – per daug išbrango. Visa skystųjų trąšų bazė stovi tuščia. „Jei neskaičiuosi, kiek tau liks, jei mokėsi tiek, kiek kas paprašo, ilgai nepaūkininkausi. KAS ir amonio salietros kaina susivienodino, tai pasirinkome tik biriąsias trąšas“, – aiškina Robertas, pridurdamas, kad jei trąšų kainos keisis, galbūt kitais metais vėl tręš skystosiomis.

Visi agronominiai reikalai ūkiuose patikėti Juliui. Jo balsas lemiamas svarstant, kuo tręšti, kuo purkšti. Augalų apsaugos produktus perka iš įvairių firmų, o jų teikiamas rekomendacijas gerai apsvarsto. „Firmų konsultantai dabar paversti biznieriais, jiems svarbu kuo daugiau parduoti. Norėtųsi išgirsti nepriklausomų konsultantų nuomonę. Nors iš kitos pusės, jei 15 metų ūkininkauji ir dar tau reikia konsultanto, tai jau turi eiti į atsargą“, – šypteli Julius, turintis svarų praktinių žinių bagažą ir sugebantis pats nuspręsti, ko reikia augalams. Pernai Juliaus ir Zenės Mickevičių ūkis „Metų ūkio“ konkurse užėmė pirmąją vietą Vilkaviškio rajone. „Negaliu nuo tėčio atsilikti – jis pagrindinis mano konkurentas“, – plačiai šypsosi Robertas.