Kai azoto pakanka, augalai užaugina didelį lapų paviršių, įgyja tamsiai žalią spalvą, pailgėja jų vegetacijos periodas, derliuje susikaupia daugiau baltymų. Trūkstant jo, augalų lapai būna smulkūs, šviesiai žali, ima gelsti, greičiau bręsta, derliuje susikaupia mažai baltymų, grūdai būna smulkūs, o derlius menkas. Šį pavasarį net 76 proc. dirvožemių azoto rasta mažai, tad tręšimo normas tenka šiek tiek didinti.

Didžioji organinio azoto dalis sukaupta sudėtinguose junginiuose – humuse. Augalai juo gali pasinaudoti tik tuomet, kai augalų vegetacijos laikotarpiu dirvožemyje esantys mikroorganizmai suskaldo organinę medžiagą ir joje esantį organinį azotą paverčia mineraliniu, t. y. amoniakiniu ir nitratiniu azotu. Dažniausiai nustatomas bendras nitratinio ir amoniakinio azoto kiekis, paprastai vadinamas mineraliniu azotu. Mineralinio azoto kiekis dirvožemyje dėl pasikeitusių temperatūros, drėgmės ir kitų sąlygų keičiasi, ypač vidurvasarį. Todėl daugelyje šalių mineralinio azoto kiekis dirvožemyje tiriamas prieš augalų vegetacijos pradžią arba vėlai rudenį. Pagal 0–60 cm gylyje gautus tyrimo duomenis nustatomas dirvožemio apsirūpinimo azotu lygis ir apskaičiuojamos tręšimo normos. Pertręšus augalus azotu, javai ne tik išgula, bet ir juose susikaupęs nitratų perteklius išplaunamas į drenažo ar gruntinius vandenis.

Įgyvendindama ES Nitratų direktyvą ir siekdama suteikti informacijos apie mineralinio azoto (NO3 + NH4) būklę šalies dirvožemiuose, Žemės ūkio ministerija nuo 2005 m. finansuoja azoto tyrimus dirvožemyje. Tyrimai atliekami tipingų regionų dirvožemiuose parinktose aikštelėse. Mineralinis azotas tirtas 0–30 cm, 30–60 cm, nemažoje dalyje aikštelių – ir 60–90 cm sluoksnyje. Iš viso buvo surinkta apie 800 dirvožemio ėminių. Tose pačiose vietose mineralinio azoto tyrimai bus pakartoti ir rudenį.

Daugumai žemės ūkio augalų didžiausią reikšmę turi pavasarį 0–60 cm dirvožemio sluoksnyje esantis mineralinio azoto kiekis. Jo tyrimai padeda ne tik nustatyti augalams tinkamas azoto trąšų normas pagrindinio tręšimo metu, bet ir suteikia daug informacijos dėl papildomo pasėlių tręšimo azotu.

Daugelio rajonų dirvožemiuose azoto trūksta

Praėjusi žiema buvo šilta, pašalas laikėsi labai trumpai ir negiliai, tai sudarė palankias sąlygas judriems azoto junginiams migruoti į gilesnius dirvožemio sluoksnius ir išsiplauti į gruntinius vandenis. Todėl nemaži mineralinio azoto kiekiai, ypač Vidurio Lietuvos žemumoje, rasti gilesniuose (30–60 ir 60–90 cm) dirvožemio sluoksniuose.

Tyrimai parodė, kad po žiemos mineralinio azoto dirvožemyje yra nedaug. Jo kiekiai artimi nustatytiems 2007 m., tačiau gerokai mažesni negu 2005 ir 2006 m. Nustatyta, kad 22 proc. šalies žemės ūkio naud­menų rasta labai mažai mineralinio azoto, 54 proc. – mažai, vidutinį mineralinio azoto kiekį turėjo 17 proc. tirtų plotų, o daug ir labai daug – tik 7 proc. Šiais metais visoje Lietuvoje vidutinis mineralinio azoto kiekis 0–60 cm dirvožemio sluoksnyje sudarė 50,4 kg/ha. Mažiausiai mineralinio azoto nustatyta daugiamečių žolių ir ganyklų plotuose – 41,6 kg/ha, nes šiltą ir ilgą rudenį nenutrūko žolių vegetacija, jos naudojo dirvožemyje esantį mineralinį azotą. Mažai mineralinio azoto po žiemos rasta žiemkenčių plotuose, o daugiau – po augusių kaupiamųjų augalų, ypač tręštų organinėmis trąšomis. Kaip ir ankstesniais metais, daug mineralinio azoto nustatyta daugelio stambius gyvulininkystės kompleksus turinčių ūkių laukuose.

Daugiau azoto – Vidurio Lietuvoje

Daugiau azoto yra Vidurio Lietuvos dirvožemiuose, kur 0–60 cm sluoksnyje jo vidutiniškai nustatyta 60,5 kg/ha. Tačiau būtina pastebėti, kad Nemuno žemupio derlinguose Suvalkijos dirvožemiuose mineralinio azoto šiemet yra gerokai mažiau negu įprastai. Kaip ir ankstesniais metais, daugiau jo nustatyta Vidurio Lietuvos žemumoje – Kėdainių, Joniškio, Pakruojo, Panevėžio, Pasvalio rajonuose bei didesnėje dalyje Akmenės, Biržų, Šiaulių rajonų plotų.

Gerokai mažiau mineralinio azoto yra Vakarų ir Rytų Lietuvoje, atitinkamai 41,2 ir 44,5 kg/ha. Vakarų Lietuvoje mažesnis mineralinio azoto kiekis gautas dėl gausesnio kritulių kiekio rudens ir žiemos laikotarpiu (kritulių iškrito 1,7 karto daugiau negu Vidurio ir Rytų Lietuvoje). Paprastai daugiau mineralinio azoto būdavo Kretingos, Klaipėdos ir Šilutės rajonų dirvožemiuose, esančiuose Pajūrio ir Nemuno deltos lygumoje, o šiemet jo 0–60 cm sluoksnyje rasta vos 30–40 kg/ha. Tokie pat kiekiai mineralinio azoto nustatyti Žemaitijos ir Vakarų Kuršo aukštumose – Tauragės, Šilalės, Plungės, Skuodo, Telšių, Mažeikių rajonuose ir vakarinėje Kelmės rajono dalyje.

Rytų Lietuvoje mažesnį mineralinio azoto kiekį lėmė čia esantys lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiai, iš kurių mineralinis azotas greičiau išsiplauna. Kiek sunkesniuose Rokiškio, Zarasų, Utenos, Ignalinos, Molėtų, Švenčionių rajonų dirvožemiuose mineralinio azoto rasta daugiau negu pernai – 40–50 kg/ha, tačiau labai mažai jo buvo lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose, esančiuose Pietryčių Lietuvoje – Varėnos, Trakų, Šalčininkų, Vilniaus rajonuose. Čia jo kiekis 0–60 cm sluoksnyje nesiekė nė 30 kg/ha.

Tręšimą reguliuoti pagal augalų būklę

Nustačius, kad pavasarį Vakarų ir Rytų Lietuvos dirvožemiuose mineralinio azoto yra mažai, o kai kur net labai mažai, teoriškai tikslinga būtų azoto trąšų normas daugeliui intensyviai auginamų augalų šiek tiek padidinti. Vidurio Lietuvoje jos turėtų būti artimos vidutinėms, nors siūlytume jų labai nedidinti, nes vasarą augalai azotą gali įsisavinti ir iš gilesnių dirvožemio sluoksnių. Tolesnį tręšimą azoto trąšomis čia reikės reguliuoti stebint augalų būklę.

Šalyje žemės ūkio augalams tręšti, priklausomai nuo planuojamo derliaus dydžio, naudojamos azoto trąšų normos, kurios koreguojamos pataisos koeficientais pagal mineralinio azoto kiekį 0–60 cm sluoksnyje ir dirvožemio granuliometrinę sudėtį, nurodytos lentelėje. Daugeliui augalų pagrindinio tręšimo metu išberiama apie du trečdalius pakoreguotų pataisos koeficientais nurodomų azoto trąšų normų. Likusioji azoto trąšų dalis skiriama papildomam augalų tręšimui vegetacijos metu.