Parama ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse – tai viena iš regioninės politikos įgyvendinimo priemonių. Ši parama teikiama siekiant užtikrinti tvarų žemės ūkio paskirties žemės naudojimą, išsaugoti gyvybingas kaimo bendruomenes ir kraštovaizdį, remti ūkininkavimą, užtikrinti aplinkos gerinimą ir tinkamą ūkininkavimą vietovėse su aplinkosaugos apribojimais. Tačiau kol kas mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse vykstantys pokyčiai tik iš dalies pateisina lūkesčius.

Mūsų šalies regioninės politikos strategijos laikotarpiu iki 2013 metų tikslas – padidinti teritorinę socialinę sanglaudą, t. y. pasiekti, kad nė vienoje apskrityje vidutinis gyvenimo standartas, apskaičiuotas pagal samdomojo darbo pajamas vienam namų ūkio nariui per metus, nebūtų žemesnis kaip 75 procentai šalies vidurkio; nedarbo lygis neviršytų šalies nedarbo lygio vidurkio daugiau kaip 35 procentais.

Šalies ūkio sektorių plėtros strategijose ir programose numatytos konkrečios priemonės regioniniams netolygumams švelninti. Viena tokių priemonių – Lietuvos kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonė „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su aplinkosaugos apribojimais“. Ją tęsia Lietuvos kaimo plėt­ros 2007–2013 metų programos priemonė „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“.

Kompensacijų įtaka žemės ūkiui ir situacijai kaime

Statistikos departamento informacija apie kaimo gyventojų skaičiaus pokyčius rodo, kad parama kaimo gyventojų skaičiaus stabilizavimui mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse ženklios įtakos neturėjo.

Mažiau palankių ūkininkauti vietovių sąrašas patvirtintas 2004 metais. Tai vietovės, kuriose vidutinis metinis gyventojų skaičiaus regresas – 0,5 proc. ir daugiau. 1999–2004 metais vidutinis metinis kaimo gyventojų skaičiaus regresas šiose vietovėse buvo 1,09 proc. 2004–2007 m. laikotarpiu šis rodiklis pagerėjo 0,03 procentinio punkto.

Mažiau palankių ūkininkauti vietovių namų ūkių pajamų struktūroje vėl pradėjo augti pajamos iš žemės ūkio veiklos (2004 m. – 11,2, 2006 m. – 12,1 proc.). Tai rodo žemės ūkio svarbą šiose vietovėse. Mažėjančios pajamos iš samdomo darbo ar individualaus verslo 2006 m. stabilizavosi. Didėjanti ir taip ženkli socialinių išmokų dalis 2006 m. pradėjo mažėti ir siekė 31,3 procento.

Žemės ūkio naudmenų našumas, žemės ūkio tradicijos nulemia tai, kad mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms būdingiausia žemės ūkio veikla yra susijusi su galvijininkyste ir kitais žolėdžiais gyvuliais.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2004–2007 m. deklaruotas plotas mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse kasmet vidutiniškai didėjo 3,1 proc., iš jų didelio nepalankumo vietovėse – 4,4 proc., mažo nepalankumo vietovėse – 2,8 proc. Tuo tarpu galvijų skaičių kaitos tendencija yra kita: 2004–2007 m. vidutiniškai per metus galvijų skaičius mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse mažėjo 1,3 proc. (didelio nepalankumo vietovėse – 4,9, mažo – 0,7 proc.).

Taigi ūkininkaujantys mažiau palankiose vietovėse vis labiau plečia augalininkystę, nors tai yra ekonomiškai nepagrįsta, kita vertus, vis mažiau užsiima galvijininkyste arba vykdo tik ekstensyvias kraštovaizdžio priežiūros priemones, nereikalaujančias papildomų sąnaudų, palyginti su palankiomis ūkininkauti vietovėmis. Šie procesai prieštarauja paramos ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse koncepcijai. Parama ūkininkaujantiems mažiau palankiose vietovėse turi kompensuoti papildomas išlaidas ir prarastas pajamas, kurios susidaro dėl gamtinių kliūčių.

Tiesioginės ir kompensacinės paramos 2007 m. analizė regionuose rodo, kad didelio nepalankumo vietovėse ši parama buvo 1,6 karto, o mažo nepalankumo vietovėse – 1,5 karto didesnė už paramą palankiose ūkininkauti vietovėse. Skaičiuojant produkcijos vienetui, ši parama skiriasi dar labiau.

Žemės ūkio respondentinių įmonių duomenys rodo, kad bendrojo pelno skirtumai, ūkininkaujant mažiau palankiose ir palankiose ūkininkauti vietovėse, mažėja. Bendrasis pelnas, skaičiuojant 1 ha žemės ūkio naudmenų, 2004 m. nepalankiose ūkininkauti vietovėse, palyginti su palankiomis ūkininkauti vietovėmis, buvo 1,4 karto, o 2004–2006 m. vidutiniškai – 1,2 karto mažesnis.

Tyrimai rodo, kad kompensacinė parama mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse neturėjo didesnės įtakos žemės ūkio paskirties žemės kainai. Savivaldybėse, priskirtose mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms, vidutinė žemės ūkio paskirties žemės kaina 2006 m. buvo apie 3 kartus mažesnė negu priskirtose palankioms ūkininkauti vietovėms.

Ekonominės veiklos restruktūrizavimo siekiai

Įsisavinant ES paramą 2004–2006 m. pagal priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“, ūkininkaujantiems mažiau palankiose vietovėse buvo nustatytas maksimalus paramos dydis – 60 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų, t. y. 10 proc. daugiau negu įprasta. Pretendentams į paramą pagal priemones „Žemės ūkio ir artimų ekonominės veiklos sektorių įvairinimas, siekiant įvairiapusio ekonominės veiklos pobūdžio ir alternatyvių pajamų šaltinių“ bei „Kaimo turizmo ir amatų skatinimas“, vertinant projektų naudą ir kokybę, buvo suteikiami papildomi 25 balai. Vertinant vietos veiklos grupių strategijas pagal priemonę „LEADER+ pobūdžio priemonė“, buvo suteikiami papildomi balai mažiau palankių ūkininkauti kaimiškųjų vietovių vietos veiklos grupėms.

Ūkininkaujantieji mažiau palankiose vietovėse aktyviau dalyvavo įsisavinant paramą tik pagal Lietuvos kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemones ir menkai siekė ekonominės veiklos restruktūrizavimo. Tai nulėmė, kad mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse dominuoja mažų valdų savininkai – vidutinis vieno ūkio deklaruotas plotas 8–11 ha, o palankiose ūkininkauti vietovėse – 2 kartus didesnis.

Paramos pagal KPP priemones pasiskirstymo regioninė analizė rodo, kad ūkininkaujantys mažiau palankiose vietovėse ūkininkai aktyviau dalyvauja įsisavindami paramą pagal priemones, susijusias su žemės ūkio paskirties žemės ­apželdinimu mišku (61 proc. paraiškų), agrarine aplinkosauga (61 proc. paraiškų). Mažiau palankių vietovių ūkininkai aktyvūs įgyvendinant standartus (49 proc. paraiškų) bei restruktūrizuojant pusiau natūrinius ūkius (52 proc. paraiškų). Tačiau visai kita tendencija ryškėja analizuojant priemonės ,,Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ įgyvendinimą. Nors mažiau palankių ūkininkauti vietovių vyresni kaip 61 metų amžiaus valdų savininkai sudaro 49 proc. visų valdų savininkų ir valdo beveik 44 proc. žemės ūkio naudmenų (palankiose ūkininkauti vietovėse šio amžiaus valdų savininkai valdo 36 proc. žemės ūkio naudmenų), jų pateiktos paraiškos sudarė tik 34 proc. visų pagal šią priemonę pateiktų paraiškų. Galima daryti prielaidą, kad arba ūkininkaujantys mažiau palankiose vietovėse neketina atsisakyti žemės ūkio veiklos, arba neturi kam perleisti ūkių. Šiems procesams įtakos turėjo ir tai, kad iš paramos gavėjų, gaunančių mažiau palankių ūkininkauti vietovių išmokas, nebuvo reikalaujama vykdyti su gamtinėmis sąlygomis derančią žemės ūkio gamybą (pvz., galvijininkystę). Todėl mokamos mažiau palankių ūkininkauti vietovių išmokos nevykdantiems žemės ūkio gamybos iš dalies viršijo patiriamas papildomas išlaidas ir negautas pajamas.

Manoma, kad ekonominės veiklos restruktūrizavimas paspartės 2007–2013 metais, įsisavinant paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programą, kurioje numatyta ir daugiau paramos, ir įvairesnių priemonių gyvenimo kokybei kaimo vietovėse gerinti. Procesus gali stabdyti nepalanki demografinė situacija mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse ir gyventojų verslumo stoka.

Parama po 2010 metų

Šiuo metu ES šalys paramą ūkininkaujantiems vietovėse su kliūtimis, išskyrus kalnuotas vietoves, remia pagal Kaimo plėtros 2007–2013 metų programų II krypties priemones. Nuo 2010 metų numatomi mažiau palankių ūkininkauti vietovių nustatymo metodikos pakeitimai.

Europos Taryba ir Europos Komisija sutinka, kad būtina remti ir išsaugoti mažiau palankias ūkininkauti vietoves, tačiau pažymi, kad šiuo metu taikoma schema yra pasenusi ir neatitinka paramos skyrimo tikslų. Bendrijoje mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms nustatyti naudojama daugiau kaip 150 kriterijų. Išmokų dydžiai taip pat labai skiriasi tarp šalių.

Rengiant naująją schemą rekomenduojama vadovautis šiomis pagrindinėmis nuostatomis:

• vietovių nustatymas turi būti objektyvus, skaidrus ir sudaryti sąlygas palyginti mažiau palankias ūkininkauti vietoves visoje ES, t. y. skiriama parama turi pasiekti tikslines grupes;
• vietovėse turi būti išlaikytos tvaraus ūkininkavimo sistemos, kurias paskatintų gaunama parama;
• parama turi būti nukreipiama į vietoves, kuriose žemas ūkininkavimo intensyvumas yra labai svarbus tvariam žemės valdymui palaikyti;
• parama turi būti skiriama atsižvelgiant ir įvertinant šalims narėms prieinamus išteklius ir priemones.

Europos Komisija 2007 metais atliko mokslinius tyrimus dėl taikomų kriterijų. Atsisakyta socialinio-ekonominio kriterijaus ir siekta identifikuoti geriausiai žemės ūkio veiklą ribojančius veiksnius ir kliūtis apibrėžiančius kriterijus. Galutinėse išvadose pateikti 4 mažiau palankių ūkininkauti vietovių nustatymo kriterijai: klimato (temperatūra; kaitros trukmė/sausra), vietovės (nuožulnumas; šlaitai), dirvos (drenažo sistema; struktūra ir akmenuotumas; šaknų įleidimo gylis; cheminė dirvos sudėtis, pavyzdžiui, druskingumas ir kt.), integruoti dirvos ir klimato (vandens pusiausvyra dirvoje).

Šalys narės pasisako už tolesnį mažiau palankių ūkininkauti vietovių nustatymo kriterijų tobulinimą, kadangi pasiūlytieji kiekvienai šaliai narei turėtų labai skirtingas pasekmes. Europos Taryba toliau diskutuoja dėl mažiau palankių ūkininkauti vietovių nustatymo apibrėžimo.