Daugelyje sričių – technologijų, menų ar finansų – JAV yra pasaulio lyderė. O kokio lygio šios galingos valstybės sodininkystė (ir konkrečiai obuolių auginimas), kokią svarbą ji turi šalies ar atskirų valstijų ekonomikoje?

Pagal pasaulinės obuolių ir kriaušių augintojų asociacijos (WAPA) duomenis, JAV yra daugiausia pasaulyje obuolių išauginanti šalis, neskaičiuojant akivaizdaus lyderio Kinijos, kurioje nuskinama per 50 proc. pasaulio obuolių derliaus. Vidutiniškai per metus Jungtinėse Valstijose išauginama apie 4,2–4,6 mln. tonų obuolių, tai sudaro nuo 7 iki 10 proc. pasaulinio derliaus.

Įdomu, kad obuolių auginimas koncentruojasi išimtinai šiaurinėse valstijose, prie Kanados sienos, o pagrindinės obuolius auginančios valstijos yra Vašingtonas, Niujorkas, Pensilvanija, Mičiganas ir piečiau esanti Kalifornija. Kažkada Kalifornija buvo trečioje vietoje, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais labai sparčiai obelų sodus čia keitė pelningesnės kultūros – persikai, migdolai.

Kiekvienos valstijos sodininkystė turi savų ypatumų. Niujorko valstijoje apie 50 procentų obuolių skiriama perdirbti, Vašingtono – beveik išimtinai auginami tik desertiniai obuoliai. Niujorko valstijoje vasaros metu iškrenta pakankamai kritulių, todėl čia sodai, nors ir su žemaūgiais poskiepiais, nelaistomi. Vašingtono valstijoje apie 90 proc. sodų įrengtos laistymo sistemos, tačiau dėl vyraujančių sausų vasarų čia sodininkaujantiems daug paprasčiau kovoti su ligomis.

Skiriasi ir veislės, kadangi skiriasi klimato sąlygos. Vašingtono valstijos pirmajame veislių penkete yra Red Deliciuos, Golden Deliciuos, Granny Smith, Gala ir Fuji, o Niujorko valstijos soduose svarbiausios yra Makintošas, Empire, Red Deliciuos, Idared ir Rome. JAV versliniuose obelų soduose auginama apie šimtą įvairių veislių, tačiau devyniasdešimt procentų derliaus skinama nuo pagrindinių dešimties veislių obelų.

Intensyviai ieškoma naujų rinkų

JAV visiškai patenkina savo vidaus rinkos poreikius, todėl obuolių augintojams labai svarbu plėtoti eksportą. JAV išauginti obuoliai sudaro apie 15 proc. pasaulio obuolių eksporto. Ilgai JAV pirmavo, eksportuodama apie 650 000 tonų kasmet, ir tik pastaraisiais metais į priekį įsiveržė Kinija. Iki šiol pagrindinės Jungtinių Valstijų obuolių eksporto kryptys yra Meksika, Kanada ir Ramiojo vandenyno šalys (Indonezija, Taivanis ir kt.), nors šiose šalyse vis didėja konkurencija su Kinijoje išaugintais vaisiais.

Obuolių eksportu ir naujų rinkų paieška rūpinasi kelios organizacijos, viena iš didžiausių – Vašingtono valstijos obuolių komisija, turinti savo atstovus net 30 šalių. Ji buvo įkurta 1937 m. ir jos veikla reglamentuota valstijos įstatymais. Šiuo metu ją išlaiko patys augintojai, kurie deleguoja savo atstovus į komisijos tarybą. Tokia organizacija tikrai reikalinga, nes yra šalių, mėginančių apriboti obuolių importą iš JAV. Kanada kelis kartus buvo nustačiusi antidempingo muitus, lygiai taip kartais pasielgia ir Meksika. Ramiojo vandenyno šalys įveda apribojimus dėl galimo bakterinės degligės užkrato įvežimo, Indijoje netyla diskusijos, ar leisti įvežti į šalį obuolius iš Vašingtono valstijos, kurioje dėl geresnio transportavimo, ilgesnio išsilaikymo ir patrauklesnės išvaizdos obuoliai padengiami vaškiniu sluoksniu. Šiuo metu JAV aktyviai derasi su Pietų Korėja (papildomai 45 milijonai potencialių klientų!), ieško galimų kelių padidinti obuolių eksportą į Rusiją.

Nemažai obuolių JAV importuoja – apie 160 000 tonų. Daugiausia tai šviežia naujo derliaus produkcija iš Pietų pusrutulio (Čilės ir Naujosios Zelandijos), pateikiama JAV rinkai ne sezono metu.

Didelėje šalyje – dideli sodai

JAV didelė šalis, todėl ir jos sodininkystės ūkiai yra dideli. Nieko čia nestebina kelių šimtų hektarų sodai, o yra ir tokių ūkių, kurių plotas siekia ir apie tūkstantį hektarų. Tačiau kartais Europoje klaidingai manoma, kad JAV sodininkystė yra ekstensyvi – vyrauja aukštaūgiai poskiepiai, dideli sodinimo atstumai, todėl ir sodai tokie milžiniški. Tiesa, yra nemažai ir ekstensyvių sodų, kurių produkcija skiriama perdirbti, tačiau daugelis sodų jau sodinama su M.9 poskiepiu, 3,5x1–0,8 m atstumais, medeliai formuojami laibos verpstės ar superverpstės forma. Teko lankytis Fauler (Fowler) ūkyje Niujorko valstijoje, kuriame nuo 1994 metų veisiami tik superverpstiniai sodai, ir dabar tokių intensyviausių sodų, kuriuose sodinama apie 5 000 vaismedžių į vieną hektarą, plotas siekia jau 600 ha. Ir tai – dar ne riba, nes auga sodinamoji medžiaga, skirta senesniems sodams rekonstruoti ir naujiems plotams užkariauti.

Aišku, yra ir kitokių sodų, įveistų prieš 50 ir daugiau metų, dideliais atstumais tarp vaismedžių, su sėkliniais arba aukštaūgiais poskiepiais, tačiau ir jie yra svarbūs, nes vaisiai iš šių sodų yra skirti perdirbti. Amerikiečiai – konservatyvi tauta: jei įsitikino, kad tinkamiausias valgis pietums yra sumuštinis, tai lygiai taip pat jų niekas neįtikins, kad desertui gali būti kas nors geriau už obuolių pyragą. Na, nebent vyšnių... Pyrago valgytojų čia daug, ir dažniausiai jie gana stambūs arba, kitaip tariant, talpūs, todėl obuolių poreikis nemažėja. Obuoliai reikalingi ir kitiems labai populiariems, dažnai grynai amerikietiškiems produktams pagaminti: nenuskaidrintoms obuolių sultims, obuolių piurė, obuolių skiltelėms. Bet apie tai – kituose straipsniuose.

Teko matyti ir naujai veisiamų žaliavinių sodų su vidutinio augumo poskiepiais. Palyginti su senaisiais sodais, jie pasodinti tankiau – 5x3 m atstumais. Ūkininkai tikisi, kad pelno iš tokio sodo bus, tačiau JAV mokslininkų ekonominiai apskaičiavimai akivaizdžiai rodo, kad žaliavinį sodą veisti apsimoka tik tada, jei atstumas tarp vaismedžių yra 4x1,8 m, ir tai tik tuomet, jei tokio sodo eksploatacija truks bent 30 metų. Didesniais atstumais įveistas sodas per ilgai auga, kad užpildytų jam skirtą vietą, ir jame ilgai nepasiekiami optimalūs derliai. Tankiau įveistame sode neatsiperka išlaidos sodinamajai medžiagai.

Dešimt milijonų sodinukų kasmet

Visų naujų sodų plėtrą aprūpina keli didžiausi šalies medelynai. Obelaitės, savaime suprantama, dauginamos tose valstijose, kur jų daugiausia sodinama. Ne vienas didesnis sodininkas užsiaugina medelių nuosavame medelyne, šitaip sumažindamas įveisimo sąnaudas – sodinamosios medžiagos savikaina sudaro apie du dolerius, o pirkti tektų bent po pusšešto. O jei veislė licencijuota, tai prie tos kainos dar dolerį reikėtų pridėti. Medelynai augina sodinukus taip, kaip jiems paprasčiau – vienamečius. Niekas čia negalvoja apie „knip“ tipo medžius, arba dvimečius su vainiku. Aišku, specialistai stengiasi padaryti viską, kad vienametukai išaugtų kuo didesni ir šakoti. Sodinukų šakojimąsi skatinančių preparatų naudojimas JAV medelynuose yra įprasta praktika. Šiaurinėse valstijose obelaitės yra padauginamos vasaros akiavimu, o labiau pietinėse, kur ilgesnis vegetacijos sezonas, kur į laukus išeinama jau vasario mėnesį, – dažniausiai auginami žiemos metu skiepyti sodinukai – per vieną sezoną tokiu būdu paruošiami pardavimui geros kokybės medeliai.

Kasmet JAV medelynai sodų plėtrai pateikia apie 10 mln. obelų sodinukų. Tokio sodinukų kiekio pakanka pasodinti apie du su puse tūkstančio hektarų sodų! Beveik visi padauginti sodinukai skirti intensyviems sodams: apie 6,5 mln. obelaičių išauginama su žemaūgiu M.9 poskiepiu, 2 mln. – taip pat su žemaūgiu B.9 ir apie vienas milijonas – su pusiau žemaūgiu M.26 poskiepiu. Įdomu, kad Rusijoje sukurtas B.9 poskiepis įsitvirtino tik JAV, ir čia jis labai mėgstamas dėl nestipraus augumo, gero derliaus ir, kaip buvo įrodyta tyrimais, dėl atsparumo bakterinei degligei sode.

Bakterinė degligė – sodininkų kasdienybė

Bakterinė degligė – tai viena iš didžiausių JAV sodininkystės problemų. Ji paplitusi visur. Ir jau seniai. Sodininkai su tuo susigyvenę, kiekvienas žino, kad žydėjimo metu reikia obelis purkšti streptomicinu. Toks pat purškimas kartojamas ir po didesnių krušų, kai ledai pažeidžia ne tik vaisius, bet ir ūglius, o tada per pažeidimo vietas gali plisti bakterija. Nemalonu žinoti, kad vaisiai, kuriuos valgai, buvo apdoroti antibiotikais, tenka tikėtis, kad minimalūs purškimo terminai iki vaisių skynimo buvo išlaikyti. Nors amerikiečių tai per daug nejaudina – čia net ir genetiškai modifikuoti produktai neprivalo būti pažymėti.

Tačiau atsirado dar didesnių problemų – Mičigano valstijoje degligės bakterija tapo atspari streptomicinui. Išimties tvarka sodų apsaugai čia dabar leidžiamas naudoti kitas antibiotikas – gentamicinas. Kyla klausimas, kas bus toliau? Į tai mėgina atsakyti ir mokslininkai – Kornelio (Cornell) universiteto Ženevos (Geneva) sodininkystės tyrimų stotyje (Niujorko valstija) vykdomos dosniai finansuojamos selekcinės programos: jau išvesti degligei atsparūs poskiepiai, siekiama kuo greičiau sukurti atsparias obuolių veisles. Jau surasta, kad viena sena gerai žinoma veislė Liberty yra bakterinės degligės atsparumo donoras ir gali pasitarnauti ateities veislėms.

Tačiau kol atsparių veislių dar nėra, rekomenduojama į sodus sodinti vaismedžius su atspariais poskiepiais ir tokiu būdu stabdyti degligės plitimą. Amerikiečiai nebūtų amerikiečiais, jeigu nekomercializuotų savo naujų produktų. Lygiagrečiai su JAV atliekamais tyrimais, surinkta poskiepių tyrėjų grupė Europoje. Galingiausi Prancūzijos, Nyderlandų medelynai siekia išsipirkti licencijas Ženevos poskiepių dauginimui ir platinimui Europoje. Po šios stažuotės ir Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslinių darbų tematikoje atsiras šių poskiepių tyrimai.

Palietus cheminių preparatų temą, reikia pažymėti, kad JAV dar daug kas leidžiama, kas Europos Sąjungoje jau senokai uždrausta ar net nebuvo registruota. Be antibiotikų kovai su bakterine deglige, tai ir užuomazgų retinimo preparatai, ir cheminės apsaugos priemonės, ir herbicidai (pavyzdžiui, simazinas), kurie ES pripažinti kaip kenksmingi ir neleidžiami naudoti soduose.