23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/06
Kalcio reikšmė obuolių ir kriaušių kokybei
  • Algimantas BANDARAVIČIUS
  • Mano ūkis

Kai trūksta kalcio, vaisiai sode ir saugyklose suserga fiziologinėmis ligomis. Kalcio vaisiuose trūksta tada, kai jis silpnai juda iš šakučių į vaisius intensyviai augant ūgliams. Tręšiant dirvas kalkinėmis trąšomis, kalcio kiekio vaisiuose padidinti nepavyksta. Būtina lapus ir vaisius purkšti kalcio trąšomis.

Kalcis – tai ne tik maisto elementas. Jis taip pat turi įtakos dirvos fizinėms savybėms ir reguliuoja jos rūgštingumą. Rūgščiose dirvose vaismedžiai prasčiau pasisavina būtinus mitybos elementus. Rūgščių dirvožemių savybės pagerėja, kai jie pakalkinami. Kalcio trąšomis sureguliavus dirvožemio rūgštingumą soduose, vaismedžiai tinkamai maitinasi ir gerai vystosi.

Obelims optimalus dirvožemis yra pH 6–6,5 rūgštingumo, nors jos gerai auga ir šiek tiek rūgštesnėse ar šarmingesnėse dirvose. Kriaušėms tinkamiausias pH 6,2–6,7 rūgštingumo dirvožemis. Žemaūgėms kriaušėms, skiepytoms į paprastojo svarainio poskiepius, geriau tinka šiek tiek rūgštesni dirvožemiai. Dirvos kalkinamos įvairiomis kalkinėmis trąšomis: klintmilčiais, dolomitmilčiais, degtomis arba gesintomis kalkėmis, kreida. Kalkinama prieš 1–2 metus iki sodo įveisimo, atskirai nuo tręšimo mineralinėmis ir organinėmis trąšomis. Tręšiant ir kalkinant vienu metu, galima patirti maisto medžiagų nuostolių.

Kalcio vaismedžiams trūksta retai, o vaisiuose jo visada per mažai. Kalcio trūkumo vaisiuose priežastis – silpnas jo judėjimas iš šakučių į vaisius, kai ūgliai intensyviai auga. Kai jo trūksta, vaisiai gali susirgti keliomis fiziologinėmis ligomis, kurios pasireiškia ir sode, ir vaisius laikant saugyklose. Labiausiai pastebima vaisių išvaizdą gadinanti liga – poodinė dėmėtligė. Ant obuolių atsiranda tamsiai rudų įdubusių dėmių, minkštimas įdubimų vietoje sukamštėja ir apkarsta. Šiai ligai labai neatsparūs Aldo, Antej, Jonagold, Kortlendo, Sinap orlovskyj, Šampion obelų veislių obuoliai. Minkštimo stikliškumu ir sukamštėjimu – Konfetnoje, Kulono renetai.  Kalcio trūkumui atsparesni vaisiai mažiau serga fiziologinėmis ligomis, tačiau geriau laikosi ir gražiau nusispalvina, kai šio elemento sukaupia daugiau. Kriaušės, sukaupiančios atitinkamą kiekį kalcio, neserga minkštimo sukamštėjimu.

Vaisių išsilaikymui įtakos turi ne tik absoliutus kalcio kiekis, bet ir jo santykis su kitais elementais – azotu, kaliu, fosforu, magniu. Kuo šių santykių skaitmeninė išraiška mažesnė, tuo geriau vaisiai laikosi. Aktualiausias yra kalio ir kalcio santykis. Kuo daugiau yra kalio ir mažiau kalcio, tuo labiau vaisiai serga fiziologinėmis ligomis ir blogiau laikosi. Vaisiai, kuriuose mažai kalcio arba didelis kalio ir kalcio santykis, anksčiau sunoksta. Jeigu jie nuskinami per vėlai, laikymo nuostoliai dar didesni.

Nuo ko priklauso kalcio kiekis vaisiuose?

Kalcio kaupimuisi vaisiuose įtakos turi dirvos agrocheminės savybės, tręšimas, dirvos drėgmė, veislė ir poskiepiai, derlius ir vaisių dydis, genėjimo intensyvumas ir net lapų skrotelių dydis ar sėklų kiekis vaisiuose.

Obuoliai ir kriaušės kaupia kalcį tik pirmoje savo augimo fazėje, maždaug iki tol, kol pasiekia graikinio riešuto dydį (4– 8 savaitės po žydėjimo), o vėliau tą gebėjimą praranda. Net augimo pradžioje kalcis gali būti nukreipiamas daugiausia ūglių link, aplenkiant vaisių užuomazgas, jei ūgliai auga labai stipriai. Ramybės periodu neteisingai ar per daug išgenėti vaismedžiai išaugina per daug stiprių ūglių, kurie ,,vagia“ kalcį iš vaisių. Ant labai stipriai išgenėtų vaismedžių gali išaugti per dideli vaisiai su maža kalcio koncentracija. Genint vasarą (rugpjūčio mėnesį), kalcio kiekį vaisiuose galima padidinti. Bet jei genima per anksti, gali pradėti augti nauji ūgliai, kurie pasisavina dalį vaisiams reikalingo kalcio. Genint vėliau, kalcio kiekis vaisiuose nepadidėja.

Kalcio įsisavinimui ir kaupimuisi vaisiuose labiausiai įtakos turi azoto ir kalio trąšos. Didelės azoto normos, kaip ir per stiprus genėjimas, skatina vešliai augti ūglius, kurie pasisavina daugiau kalcio negu vaisiai. Tyrimais nustatyta, kad jei azoto ir kalcio santykis obuoliuose būna apie 10:1, tai laikant vaisius beveik nepasireiškia jokios fiziologinės ligos.

Nepadauginti azoto trąšų

Tręšti azoto trąšomis reikia labai apdairiai, atsižvelgiant į vaismedžių būklę ir lapų cheminės analizės duomenis. Lengviau apsisaugoti nuo saugykloje pasireiškiančių ligų išvengiant perteklinio tręšimo azoto trąšomis, negu papildomai maitinant vaisius kalcio jonais. Amonio trąšos labiau už nitratines blogina kalcio patekimą į vaismedžius.

Didelės kalio trąšų normos sumažina kalcio kiekį vaisiuose. Norint teisingai parinkti kalio trąšų normą, būtina atlikti lapų ir dirvos chemines analizes. Kalcio jonų įsisavinimą blokuoja ir rūgščiose dirvose padaugėję aliuminio ir mangano jonai, taip pat šie jonai sumažina smulkiųjų, pačių aktyviausių, vaismedžių šaknų kiekį. Smulkiosios šaknelės geriausia panaudoja kalcį.

Pūdymas rūgštėja greičiau

Šiuolaikinių verslinių sodų pomedžiuose laikomas herbicidais purškiamas pūdymas, o tarpueiliai apsėjami daugiametėmis žolėmis. Taikant tokią dirvos naudojimo sistemą, didžioji dalis vaismedžio šaknų kaupiasi herbicidais apdorotame pūdyme. Dirvožemis be žolių greičiau parūgštėta, nes vanduo sparčiau išplauna kalcio jonus. Sodininkai privalo į tai atkreipti dėmesį ir laiku dirvą pakalkinti.

Sausra, kaip ir drėgmės perteklius, pablogina obuolių aprūpinimą kalciu. Jei trūksta drėgmės, nepakankamai kalcio gauna ir jaunos užuomazgos, o kai sausra būna vėliau, kalcį iš vaisių gali pasisavinti metūgliai. Mažai kalcio vaisiuose susikaupia ir tada, kai vegetacijos metu būna vėsu ir iškrenta per daug kritulių.

Kalcio trūkumas pasireiškia ir tuomet, kai iš mažos obuolio užuomazgos išauga labai stambus obuolys. Sukauptas vasaros pradžioje kalcis tarsi „prasiskiedžia“ vaisiuje. Taip atsitinka su negausiai derančių obelų ir kriaušių vaisiais. Tokie vaisiai trumpiau laikosi ir būna jautresni laikymo ligoms.

Daugiau kalcio obuoliuose susikaupia, kai pavasarį vaisinių šakučių skrotelių lapai būna sveiki ir stambūs, o išaugusiame vaisiuje būna daugiau sėklų.

Efektyviausia – purkšti kalcio trąšomis

Kalcio kiekis lapuose, sudarantis apie 1,8 proc. sausosios masės, rodo, kad šį elementą augalas aktyviai naudoja, tačiau tai negarantuoja didelės jo koncentracijos vaisiuose. Efektyviausias būdas padidinti kalcio kiekį vaisiuose – purkšti vaismedžius kalcio trąšomis. Sunkiau ištaisyti padėtį, kai dauguma anksčiau minėtų veiksnių trukdo augalams pasisavinti šį elementą.

Jaunos vaisių užuomazgos per odelę įsiurbia santykinai daugiau kalcio negu baigiantys užaugti vaisiai, tačiau didesnės užuomazgos turi didesnį paviršiaus plotą ir įsisavina kur kas daugiau kalcio. Ant jaunų užuomazgų patekęs kalcis patenka į gilesnius audinius ir apsaugo nuo minkštimo prie sėklalizdžio parudavimo. Norint sumažinti vaisių paviršiuje ir gilesniuose audiniuose pasireiškiančių fizio­loginių ligų tikimybę, purškimus reikėtų pradėti praėjus 4–8 savaitėms po žydėjimo (apie birželio vidurį) ir baigti likus dviem savaitėms iki vaisių skynimo.

Per sezoną, priklausomai nuo veislės, orų, numatomos vaisių laikymo trukmės, kalcio trąšomis obelis reikėtų nupurkšti 3– 7, o kriaušes 3–5 kartus. Siūloma purkšti kas 10–14 dienų. Veislės, kurių vaisiai ilgiau laikomi, ir yra neatsparios fiziologinėms ligoms, purškiamos daugiau kartų ir ypač tuomet, kai silpnai dera. Vasarinių ir ankstyvųjų rudeninių veislių obelų purkšti kalcio trąšomis nebūtina, nes jų vaisiai suvartojami greičiau ir fiziologinės ligos didelės žalos nepadaro.

Trąšų normos ir purškimo laikas

Apipurškus vaisius, kalcis patenka į jų vidų. Ant lapų patekęs kalcis į vaisius nenukeliauja. Svarbu, kad purškiami vaismedžiai būtų tinkamai išgenėti ir skiedinys gerai padengtų vaisius. Dažniausia papildomam tręšimui kalcio trąšų sunaudojama 3–10 kg ar l/ha, išpurškiant šią normą su 1 000 l vandens. Jauni lapai ir užuomazgos jautriausi, todėl pirmaisiais kartais purškiama mažesnės koncentracijos skiediniu. Vėlesniųjų purškimų skiedinio koncentracija didinama. Kriaušių lapai kalcio preparatams jautresni už obelų, todėl kalcio salietros ir kalcio chlorido skiedinio koncentracija purškiant kriaušes sumažinama 50 procentų.

Kalcio trąšų, skirtų padidinti šio elemento kiekį vaisiuose, yra nemažai: Kalcio vuksalis, Calcisol 500SL, Stopit, Sadasol Ca, Nitrabor, Calcinit, Fruton ir kt. Tačiau ir paprasčiausios trąšos – kalcio chloridas ir kalcio salietra – irgi gana efektyvios. „Achema“ gamina skystąsias kalcio trąšas (kalcio nitrato tirpalą), kuriuo patogu purkšti, nes nereikia tirpinti.

Kalcio patekimui į vaisius įtakos taip pat turi temperatūra, vėjo greitis, oro drėgmė. Kuo ilgiau po purškimo vaisiai būna drėgni, tuo daugiau kalcio jie pasisavina. Jei temperatūra aukštesnė kaip 25 oC, vanduo greitai išgaruoja, ant vaisių lieka druskos kristalai ir purškimas būna mažiau efektyvus. Stiprus vėjas taip pat greitai nudžiovina skiedinį. Be to, vėjuotu oru vaismedžiai nupurškiami netolygiai. Purkšti kalcio trąšomis geriausia vakare, kai oro temperatūra būna 10–15 oC šilumos ir nepučia stiprus vėjas. Norimo efekto kartais galima negauti purškiant vaismedžius ir rytais, nes dalis preparato nukrenta su rasos lašais, o paskui vaisiai greitai nudžiūsta.