Europoje plintanti mėlynojo liežuvio liga artėja ir prie Lietuvos. Pavasarį vienai Radviliškio bendrovės telyčiai įtartas pavojingas virusinis susirgimas, tačiau liga nepasitvirtino.

Liga priskiriama prie labai pavojingų užkrečiamųjų gyvūnų ligų, kuri gali išplisti labai greitai ir plačiai nepriklausomai nuo valstybių sienų ir sukelti rimtus socialinius-ekonominius padarinius.

Mėlynojo liežuvio liga (MLL) yra kraujasiurbių mašalų platinama virusinė liga, kuria gali susirgti visi naminiai ir laukiniai atrajotojai (avys, galvijai, ožkos, stirnos, elniai, kupranugariai, antilopės, lamos, mulai ir kiti). Žmonės šia liga neužsikrečia. Pernai ligai pasireiškus Belgijoje, krito apie 12 proc. avių populiacijos, o galvijų ir avių augintojai patyrė daugiau kaip 500 mln. litų nuostolių. Apskaičiuota, kad dėl šios ligos Velso (Jungtinės Karalystės dalis) žemės ūkis patirtų apie 135 mln. litų nuostolių. Net jei ji Velse šiemet nepasireikš, dėl nustatytų prekybos apribojimų, šiuo metu šiai ligai išplitus rytinėje Jungtinės Karalystės dalyje, nuostoliai gali siekti apie 20 mln. litų.

Epizootinė padėtis Europoje ir Lietuvoje

MLL pirmą kartą aprašyta Pietų Afrikoje 1876 m. Nuo tada ji užregistruota daugelyje tropinio ir subtropinio klimato zonose esančių šalių. Liga paplitusi Afrikoje, Vidurio Rytuose, Azijoje, Australijoje ir pietinėje JAV dalyje. Europoje iki 1998 metų MLL buvo laikoma reta liga, nes ji pasireiškė tik keletą kartų Ispanijoje ir Portugalijoje (1956–1960 m.). Tačiau nuo 1998 iki 2005 m. susirgimas paplito Viduržemio jūros regione ir Pietų Europos šalyse (Ispanijoje, Graikijoje ir jos salose, Portugalijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir jos salose). Liga į minėtas Europos valstybes atkeliavo iš Turkijos ir Šiaurės Afrikos šalių. Manoma, kad ligos išplitimą lėmė klimato atšilimas, ypač pašiltėjusios žiemos. Tai paveikė MLL virusus platinančių mašalų aktyvumą.

Šiuo metu Europos Sąjungos šalis krečiantis MLL protrūkis prasidėjo 2006 m. rugpjūtį Belgijos, Olandijos ir Vokietijos pasienyje. Vėliau šiose šalyse išplito, dar vėliau persikėlė į Prancūziją ir Liuksemburgą. Buvo manoma, kad MLL virusas turėtų išnykti šaltuoju metų laiku (žiemą), kai mašalai būna neaktyvūs. Tačiau tikėtina, kad dėl šiltos 2006–2007 m. žiemos (antra šilčiausia žiema užregistruota šiaurės Europoje) virusai išgyveno ir 2007 m. birželį prasidėjo nauji protrūkiai, kurie apėmė ir kitas valstybes (Didžiąją Britaniją, Daniją, Šveicariją, Čekiją). Prieš dvejus metus užkrėstose šalyse buvo užregistruota apie 2 000 sergančių gyvulių, o pernai nustatyta net 45 000 ūkių, kuriuose laikomiems atrajotojams diagnozuota MLL.

Šiuo metu liga užregistruota Kipre, Vokietijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Olandijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Čekijoje, Danijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Bulgarijoje, Portugalijoje.

Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse (Lat­vija, Lenkija, Kaliningrado sritis) MLL protrūkių nenustatyta. Lietuvoje šių metų balandį, kaip ir Lenkijoje 2006 m., buvo aptikti specifiniai MLL antikūnai iš Vokietijos įvežtos telyčios kraujyje. Šiuo metu VMVT ir Vokietijos institucijos aiškinasi, kokiu būdu telyčios organizme galėjo atsirasti minėtų antikūnų. Beje, įvežtoms telyčioms aktyvi virusų infekcija nebuvo diag­nozuota, todėl nuo šių gyvulių vietiniai mašalai neturėjo užsikrėsti MLL virusais.

Ligos sukėlėjai ir plitimas

Mėlynojo liežuvio ligą sukelia Reoviridea šeimai priklausančios Orbivirus genties virusai. Tai RNR turintys virusai, kurių yra 24 serotipai (žymimi skaičiais nuo 1 iki 24). Europos Sąjungos šalyse šiuo metu paplitęs 8-tas serotipas. Moksliniais tyrimais nustatyta, kokie serotipai dažniausiai pasireiškia tam tikrose pasaulio dalyse. Turint šiuos duomenis, galima sužinoti, iš kurios pasaulio dalies virusai pateko, lengviau nustatyti patekimo kelius ir pritaikyti apsaugos priemones. Ligą sukeliantys virusai vadinami mėlynojo liežuvio ligos virusais, nes tokios spalvos liežuvis yra būdingas sunkiai sergančių avių požymis (tačiau šis požymis nebūtinai pasireiškia visais atvejais). Svarbu pažymėti, kad gyvuliai šiais virusais neužsikrečia paprasto kontakto būdu (ganydamiesi kartu, per priežiūros daiktus ir panašiai). Tačiau viruso plitimo kontakto būdu galimybė išlieka, jei yra labai nehigieniškos sąlygos, pavyzdžiui, netinkamai naudojamos injekcinės adatos, kiti chirurginiai instrumentai, netinkamai naikinamos kritusių gyvulių gaišenos ir panašiai. Viremijos metu (virusai cirkuliuoja kraujyje) iš bulių paimta sperma gali būti užkrėsta ligos sukėlėjais. Tokia sperma apsėklintos karvės taip pat gali užsikrėsti. Sergančių karvių vaisius gali užsikrėsti per placentą.

MLL virusus platina tik Culicoides genties smulkieji kraujasiurbiai 1–3 mm dydžio mašalai. Pasaulyje skaičiuojama apie 1 400 šios genties mašalų rūšių ir iš jų tik apie 30 rūšių gali platinti MLL sukėlėjus. Manoma, kad normaliomis sąlygomis uodai, musės ar kiti vabzdžiai ligos virusų platinti negali. Priklausomai nuo rūšies, Culicoides genties mašalų patelės turi pasimaitinti galvijų, avių ar kitų žinduolių krauju, kad galėtų subrandinti ir dėti kiaušinėlius. Mašalų patinėliai minta augalų nektaru. Įkandimo metu su mašalo seilėmis sukėlėjai patenka į gyvulio organizmą ir jį užkrečia. Per keletą dienų virusai iš įkandimo vietos su krauju paplinta po organizmą. Tokie gyvuliai yra viruso šaltinis kitiems neužsikrėtusiems mašalams. Įprastomis sąlygomis patelė krauju maitinasi kas 3–5 dienas. Taip ciklas kartojasi ir vis daugiau tam tikroje vietoje laikomų gyvulių ir ten esančių mašalų užsikrečia. Manoma, kad iš užsikrėtusių mašalų patelių padėtų kiaušinėlių išsirita neužsikrėtę mašalai. Jie užsikrečia, kai maitinasi MLL virusu užsikrėtusių gyvulių krauju.

Viduržemio jūros, Afrikos ir Azijos regionuose MLL dažniausiai platina 4 rūšių mašalai. Pagrindinė rūšis yra Culicoides imicola, kuriai tenka ligos maždaug 90 proc. atvejų. Kitų rūšių (Culicoides obsoletus, Culicoides scoticus ir Culicoides pulicaris) mašalai šią ligą platina mažiau, tačiau pastaraisiais metais daugėja įrodymų, kad, šiltėjant klimatui, ir kitos mašalų rūšys, taip pat esančios Centrinėje ir Šiaurės Europoje, gali platinti šiuos virusus.

Lietuvoje aptinkamos 27 Culicoides genties mašalų rūšys, iš kurių kelios gali platinti MLL virusus. Yra žinoma, kad Lietuvoje, daugiausia Pietryčių, žmones ir galvijus puola Culicoides genties smulkieji mašalai. Tačiau kol kas mūsų šalyje šių mašalų rūšinė sudėtis, vystymosi ypatumai, paplitimas nėra gerai išnagrinėti. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje gerai žinomi kraujasiurbiai upiniai mašalai (Simuliidea), kurie puola žmones ir gyvulius Pietryčių Lietuvoje ir nuo kurių kasmet į upes pilami biologiniai preparatai, MLL virusų neplatina.

Lietuvoje Culicoides mašalų aktyvusis periodas, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, prasideda balandžio ir baigiasi maždaug lapkričio pradžioje. Paprastai, esant žemesnei kaip 10 oC oro ­temperatūrai, mašalai yra neaktyvūs. Dažniausiai vabzdžiai pradeda maitintis prieš saulėlydį ir prieš saulėtekį. Mašalų patelės deda kiaušinėlius į vandens telkinių pakraščius, drėgną dirvą, yrančią medieną ar lapus, atrajotojų išmatas ir kitur. Iš kiaušinėlių išsivysto lervos, iš jų lėliukės, iš kurių išauga suaugę mašalai. Suaugę vabzdžiai poruojasi, ir apvaisintos patelės deda kiaušinėlius. Mašalų gyvavimo trukmė gali būti nuo savaitės iki kelių mėnesių: patinėliai dažniausiai gyvena apie savaitę, patelės ilgiau. Lietuvoje šiltuoju metų laiku jos atveda apie 2–4 naujas kartas. Žiemojančios mašalų lervutės ir lėliukės nesivysto.

Manoma, kad Culicoides genties mašalai per parą patys gali nuskristi apie 1–2 km, tačiau tam tikromis sąlygomis, ypač virš didelių vandens telkinių (marių, ežerų, jūros) vėjas juos gali nunešti net daugiau kaip 200 km. Jau žinomi keli atvejai, kai MLL išplito būtent oro keliu pučiant palankiam vėjui. Buvo nustatyta, kad ligą platinantys mašalai oro keliu (su vėju) nukeliavo apie 20 km iš Turkijos pakrantės į Lesvos salą Graikijoje ir daugiau kaip 300 km iš Tuniso (Afrikos šiaurinė dalis) ir Sardinijos į kitą Graikijos salą, Baleariko.

Manoma, kad 2007 metais rugsėjį prasidėjusį MLL protrūkį Jungtinėje Karalystėje sukėlė rugpjūčio 4–5 d. naktį vėjo atnešti užkrėsti mašalai iš Belgijos pakrantės.

Ligos patogenezė ir simptomai

Mašalui įkandus, virusai su seilėmis patenka į gyvulio organizmą. Iš pradžių jie nukeliauja į artimiausius limfinius mazgus, paskui su krauju išplinta po visą organizmą. Virusai dauginasi kraujagyslių, ypač smulkiųjų, endotelyje (kraujagyslių spindį išklojančiose ląstelėse) ir jas pažeidžia, taip pat kai kuriose imuninės sistemos ląstelėse. Dėl pažeidimų sutrinka audinių ir organų kraujotaka, vystosi isheminės nekrozės, opos ir edemos. Virusai kurį laiką randami užsikrėtusių gyvulių kraujyje (viremija), kol juos sunaikina imuninė sistema. Gyvuliai, kurių kraujyje yra virusų, yra pagrindinis šaltinis kitiems mašalams užsikrėsti. Priklausomai nuo gyvulio imuninės būklės ir virusų padermės, ligos sukėlėjai kraujyje išbūna nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, tačiau ne ilgiau kaip 100 dienų. Po užsikrėtimo gali praeiti nuo 2 iki 15 dienų, kol gyvuliams pasireiškia matomi klinikiniai ligos požymiai. Jie gali būti labai įvairūs ir priklauso nuo gyvulių imuniteto ir virusų virulentiškumo. Gali būti matomas tik kuris nors vienas (pvz., gausus seilėtekis) arba keli pavieniai požymiai. Sunkiausiai serga ir didžiausias mirtingumas būdingas avims (ypač kai kurių veislių), o galvijai ir ožkos serga be ryškių klinikinių požymių. Laukiniai atrajotojai (elniai, antilopės ir kt.) dažniausiai serga be jokių matomų simptomų.

Paprastai pirmiausia pakyla kūno temperatūra, padidėja seilėtekis ir ašarojimas. Gyvuliai tampa apatiški, sunkiai nuryja pašarus, neėda, pasirodo vandeningos ištakos iš nosies, dažniau laižosi, šlubuoja, ištinsta tešmuo, speniai, makštis, ant jų gali atsirasti kraujosruvų. Vėliau ištinsta galva ir kaklas (edema), atsiranda opelių burnoje, ant snukio, išsivysto apynagės uždegimas (gyvuliai šlubuoja), pažeidžiami kiti vidaus organai ir raumenys. Europoje MLL sergančių avių klinikiniai požymiai: karščiavimas, seilėtekis, apatiškumas, sutrikęs rijimas, šlubavimas, kraujo perpildytos kraujagyslės, edemos galvos srityje, opos burnos gleivinėje, ištakos iš nosies, išdžiūvusios išskyros ant nosies. Sergantiems galvijams dažniausiai atsiranda žaizdų ant nosies veidrodėlio, šnervėse matyti išdžiūvusių išskyrų, padidėja seilėtekis. Jie gali karščiuoti, šlubuoti, akys parausta ir ašaroja, sutrinka rijimas. Gyvuliams iš nosies teka išskyros, jie tampa apatiški, krauju pasrūva burnos gleivinė.

Paprastai galvijai užsikrečia dažniau, palyginti su avimis, nes mašalams paprasčiau įgelti į gausiu kailiu nepadengtą odą. Dalis užsikrėtusių gyvulių krenta, tačiau avių mirtingumas yra didesnis negu galvijų. Dažniausiai gaišta apie 10–30 proc. bandos gyvulių, kai kuriais atvejais mirtingumas gali siekti iki 70 proc. ar net daugiau. 2006–2007 m. Belgijoje krito 12 proc. užsikrėtusių avių. Galvijų gaišimas yra mažesnis visose Europos šalyse, kuriose pasireiškė MLL.

Diagnozavimas, gydymas ir apsauga

Ligą galima palyginti tiksliai įtarti pagal klinikinius požymius, tačiau diagnozei patvirtinti reikalingi laboratoriniai tyrimai. Šiuo metu veiksmingo gydymo nuo mėlynojo liežuvio ligos nėra. Lengvai sergantys gyvuliai pasveiksta per kelias dienas, tačiau jie yra užsikrėtimo šaltinis mašalams!. Sunkiai sergantiems gyvuliams reikia taikyti palaikomąjį gydymą, kad būtų palengvintos gyvulio kančios ir užtikrinta jų gerovė. Kadangi sergantys gyvuliai sunkiai ryja, negali atsikelti ar vaikščioti, reikėtų parūpinti švelnių pašarų, lengvai prieinamo švaraus vandens, minkštai pakreikti. Sunkiai sergantys gyvuliai turi būti tinkamai sunaikinami.

Pasireiškus MLL, taikomos griežtos apsaugos priemonės. Siekiant užkirsti kelią ligos plitimui, nustatomos 50 km spindulio priežiūros zonos ir 100 km apsaugos (iš viso 300 km apribojimo zona, kuri gali apimti ir kelias valstybes). Šiose zonose galioja labai griežti gyvulių, spermos, embrionų transportavimo apribojimai ir taikomos griežtos biosaugos priemonės.

Šalims, kuriose pasireiškė MLL, taikomi prekybos apribojimai, dėl kurių patiriami papildomi ekonominiai nuostoliai (pvz., jei Lietuvoje būtų nustatyta MLL, būtų uždrausta prekyba su Rusija, kur ši liga nepasireiškė ir nevykdoma gyvulių vakcinacija).

Iki šiol pagrindinė nuo šios ligos apsaugos priemonė buvo užsikrėtusių gyvulių naikinimas. Tačiau ją taikant, patiriami milžiniški ekonominiai nuostoliai, kurie kelia didesnę grėsmę gyvulininkystei negu pati mėlynojo liežuvio liga. Be to, gausus ligai jautrių naminių ir laukinių gyvulių ratas, galimi latentiškai užsikrėtusių gyvulių ligos atvejai (apžiūrint dar nesimato jokių ligos požymių, nors gyvulys yra užsikrėtęs) ir labai sudėtinga ar net neįmanoma apsauga nuo mašalų įtikino, kad šios priemonės nelabai efektyvios. Todėl šiais metais vykusioje Europos Komisijos konferencijoje buvo pritarta apsaugai nuo MLL taikyti sistemiškas priemones, įskaitant ir gyvulių vakcinavimą. 2008 m. gyvuliai bus vakcinuojami tik tose ES valstybėse, kuriose ši liga buvo nustatyta. Taip pat gali būti numatyta finansinė parama vakcinavimo išlaidoms kompensuoti. Kai kurios ES valstybės, pvz., Didžioji Britanija, nuo šių metų gegužės jau pradėjo vakcinuoti atrajotojus ir užsakė daugiau kaip 20 mln. vakcinos dozių.

Kaip apsisaugoti nuo mėlynojo liežuvio ligos

Gyvulių augintojai turėtų labai atsargiai pirkti naujus gyvulius ir laikytis VMVT nurodymų įvežamiems gyvuliams. Svarbiausia užtikrinti, kad į Lietuvą nebūtų įvežti galvijai, avys, ožkos, elniai ar kiti ligai jautrūs gyvuliai iš MLL apimtų teritorijų. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į įvairius cirko, zoologijos sodų ar kitus egzotinius gyvūnus, įvežamus į Lietuvą iš užsienio. Įsigyjant naujus naminius ar laukinius gyvūnus, reikia būti atsargiems ir įtariems, jei jie parduodami už mažesnę negu rinkos kainą. Taip pat būtina įsitikinti, ar tinkamai atlikti perkamų gyvulių tyrimai ir sertifikavimas. Atsivežus naujų gyvulių, svarbu karantinavimo metu laikyti juos atskirai nuo jau esamų ir nuolat stebėti įvežtų gyvulių sveikatos būklę. 

Jei galvijams ar avims pastebėjote šiame straipsnyje aprašytus mėlynojo liežuvio ligos  klinikinius požymius, nedelsdami kreipkitės į veterinarijos gydytoją ar teritorinę VMVT.

***
Į Lietuvą MLL virusas gali patekti šiais būdais:

• įvežus užsikrėtusius naminius ar laukinius atrajotojus;
• į Lietuvą patekus užsikrėtusiems smulkiesiems kraujasiurbiams mašalams. Mašalai gali patekti kartu su importuojamais gyvuliais ar augalais, lėktuvais, laivais, įvairiais kroviniais, atskristi patys arba juos gali atnešti vėjas.

***
Klinikiniai galvijų ligos požymiai

(jų gali ir nebūti, pasireikšti bet kuris vienas iš jų ar iš karto keli)

• Išskyros iš šnervių.
• Kaklo ir galvos patinimas, ypač apie akis ir snukį.
• Konjunktyvitas (paraudusios ir ašarojančios akys).
• Burnos ertmės patinimas ir opų susidarymas.
• Patinę ir/arba paraudę speniai ir lytiniai organai.
• Nuovargis.
• Šlubavimas.
• Seilėtekis.
• Karščiavimas.

***
Klinikiniai avių ligos požymiai

• Išskyros iš akių ir nosies, kurios tampa tirštos, o išdžiūvusios sudaro tvirtas apnašas.
• Seilėjimasis dėl burnos patinimo ir išopėjimo.
• Karščiavimas.
• Kaklo ir/ar galvos patinimas, ypač apie akis ir snukį.
• Smarkiai šlubuojančios avys nenori keltis.
• Kraujosruvos odoje ir po ja.
• Sutinusi ir skausminga apynagė.
• Sunkus kvėpavimas.
• Mėlynas liežuvis – retai pasitaikantis klinikinis simptomas.
• Avys atrodo liguistos, pavargusios ir apatiškos.

***
Šiuo metu Lietuvoje MLL nenustatyta, tačiau Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba taiko prevencines apsaugos priemones, atsižvelgdama į šios ligos plitimą Europoje: visiems susirgimui jautriems gyvūnams, atvežtiems iš šalių, kuriose buvo nustatyti MLL atvejai, Nacionalinėje veterinarijos laboratorijoje papildomai atliekami kraujo tyrimai.