Europos šalių rinkos neišvengia žemyno ir pasaulio rinkų įtakos. Brangstantys pašarai ir atsiliekančios nuo jų kiaulienos supirkimo kainos žlugdo ūkininkus. ES mėsos sektoriuje supirkimo kainos per pastaruosius metus nukrito 111 proc., pašarų gyvuliams kainos 2007 m., palyginti su 2002–2006 m., išaugo 65–70 proc.  Daugelis svarsto, ar tokiomis aplinkybėmis pavyks išlikti? Vyraujančios ūkininkų nuotaikos – nusivylimas ir nerimas.

Viena iš kertinių laisvių, kuriomis grindžiama Europos Sąjungos bendroji rinka, yra laisvas prekių judėjimas, užtikrinantis nekliudomą jų gabenimą iš vienos šalies į kitą. Naujoms šalims įstojus į ES, kiaulienos rinka smarkiai išsiplėtė. Kiaulienos gamyba išgyveno pakilimą visose ES šalyse – jį paskatino žemos grūdų ir augančios supirkimo kainos. Pavyzdžiui, Lietuvoje 2002 m. išauginta 1 mln. 11 tūkst. kiaulių, 2004 m. – 1 mln. 57 tūkst., o 2006 m. – 1 mln. 115 tūkst. Palyginimui: kaimyninėje Lenkijoje 2006-aisiais ir 2007 m. pradžioje buvo auginama beveik 19 mln. kiaulių. Augant gamybai, kiaulių supirkimo kainos ėmė kristi. Prie to prisidėjo ir kiekvieną savaitę brangę 2007 metų derliaus grūdai. Paprastai tokios permainos išstumia iš rinkos silpniausius ūkininkus, kurie nepajėgia išgyventi gilių krizių. Tačiau šiuo metu Vakarų Europos valstybėse šis reiškinys nevyksta.

Pirmaujančiose Europos kiaulienos gamybos šalyse – Danijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir Ispanijoje – kiaulių nemažėja ir gamybos apimtys nekrenta, nepaisant kainų smukimo. Viena vertus, šių šalių ūkininkai turėjo ar tebeturi kapitalo atsargų, kurios gelbsti krizių metu, kita vertus, gamybos sąnaudos ir rodikliai dar gana geri ir teikia vilties, kad, išgyvenus sunkų laiką, verslą galima bus sėkmingai plėtoti. Vakarų ūkininkai turi geresnį priėjimą prie kreditų, nes šių šalių bankams kainų kritimas kiaulienos rinkoje nėra gąsdinanti naujiena. Tai paaiškina, kodėl penkiolikoje ES šalių senbuvių kiaulių skaičius nesikeičia, o daugumoje naujųjų valstybių mažėja. Pavyzdžiui, Lenkijoje 2007 m. pabaigoje bendras kiaulių skaičius sumažėjo 6 proc., veislinių kiaulių – 11 proc., paršavedžių –13 proc. Lietuvoje per 2002–2007 m. kiaulių skaičius ūkininkų ir šeimos ūkiuose sumažėjo nuo 574 iki 518 tūkst., o paršavedžių dalis nuo 5,5 iki 5 proc. Žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse kiaulių padaugėjo nuo 437 iki 609 tūkst., o paršavedžių dalis sumažėjo nuo 9,7 iki 9,2 procento.

Tuo tarpu dėl kiaulių auginimo dažnai kritikuojami danai nė neketina mažinti gamybos, nors jau visiškai priartėta prie aplinkosaugos normomis apibrėžtų gamybos ribų: plėsdami gamybą įprastais būdais, danai viršytų leistiną auginti kiaulių skaičių žemės ploto vienetui.

Didžiųjų gamintojų diktatas

Pirmiausia danai siekia didinti veislines bandas. Per artimiausius 5 metus danų gamintojai planuoja parduoti kasmet vidutiniškai po 40 paršelių iš paršavedės. Antra, kiaulininkystės ūkiai, vis labiau stokojantys žemės, specializuojasi – peni paršelius eksportui į kaimynines šalis. Vien Vokietijos ūkininkai kasmet Danijoje nuperka beveik 4 mln. paršelių. Šis verslas pasiteisina, nes išauginti 25 kg sveriantį paršelį danams atsieina 10 eurų pigiau negu Vokietijos ir Olandijos ūkininkams.

Kiaulininkystės plėtrą danai sieja su investicijomis į biodujų gamybą: šių dujų gamybai naudojant mėšlą, mažėja žemės deficito problema.

Vokietijoje, kuri yra stambiausia kiaulienos gamintoja Europoje, pernai paskersta 53 mln. bekonų. Kiaulininkystės sektoriuje smukimo požymių nematyti. Ne taip seniai Vokietija buvo kiaulienos importuotoja ir potenciali rinka danų produkcijai. Dabar Vokietija visiškai patenkina vidaus rinkos kiaulienos poreikį ir dar eksportuoja. Vokiečiai intensyviai plečia rinką Rusijoje, taip pat Kinijoje, konkuruodami su danais, ir trukdo tvirčiau įžengti lenkams, kuriuos pastaraisiais metais lydi nesėkmės eksportuojant produkciją į Rusiją ir Ukrainą.

ES kiaulienos rinkoje svarbus vaid­muo tenka Ispanijai. Ispanai pagamina 128 proc. suvartojamos kiaulienos, pastaruoju metu gamybos nedidina. Ispaniška kiauliena eksportuojama daugiausia į Portugaliją, Prancūziją, Vokietiją.

Aplinkosaugos problemos privertė olandus sumažinti kiaulių bandą iki 11,5 mln. vienetų. Didžiąją produkcijos dalį olandai eksportuoja į Ispanijos ir Vokietijos rinkas.

Ūkininkai neretai stebisi, kad šalys, kurios gamina produkcijos perteklių, jos dar ir įsiveža. Tačiau niekada taip nėra, kad tas, kuris perka, nieko negalėtų parduoti.

Per 2007 m. aštuonis mėnesius Lietuva kiaulienos eksportavo 3,4 tūkst. t, tai yra 4 kartus daugiau negu per atitinkamą 2006 m. laikotarpį. Per tą patį laikotarpį į Lietuvą įvežta beveik 30 tūkst. t kiaulienos, iš kurios 67 proc. sudarė lenkiška mėsa. Didelis importuotos produkcijos kiekis nėra teigiamas veiksnys šalies ūkiui, nes stabdoma vietinė kiaulininkystė, kuri turėtų rezervų plėstis. Tačiau įvertinę tai, kad Lietuvoje apsirūpinimas nesiekia 80 proc., o kainos didesnės nei kaimyninėse šalyse, perdirbėjai ieško pigesnės įvežtinės žaliavos. Lenkijoje PVM mokestis kiaulienai netaikomas, todėl lietuviška kiauliena tampa nekonkurencinga lenkiškos atžvilgiu.

Pirkėjų paieškos

Sakoma, kad kiekviena prekė suranda savo pirkėją, telieka išspręsti kainos klausimą. Į tai reikia atsižvelgti analizuojant kiaulienos srautų judėjimą globalioje rinkoje. Daniškos produkcijos rinkos stiprybė yra ne vien kiaulienos gamybos efektyvumas, bet ir ištobulinta skerdenų išmėsinėjimo technologija bei tiekimų logistika.

Skerdenos dalijamos į vis daugiau dalių. Vertingiausia mėsa keliauja į turtingiausias ir brangiausio pragyvenimo šalis, pavyzdžiui, Japoniją, o pigiausia – į Azijos rinkas, kur dauguma gyventojų džiaugiasi kiekvienu ryžių dubenėliu. Dėl tokio mėsos išskirstymo Vakarų Europos perdirbėjams pavyksta realizuoti kiaulių uodegas, ausis, vidaus organus, kuriems prieš porą metų nebuvo paklausos. Įmonės, sėkmingai realizuojančios kogalvius, kuriuos dar neseniai utilizavo, pagerino galutinę pardavimų vertę. Azijoje mėsos kokybei neskiriama daug dėmesio, tuo naudojasi Europos mėsos perdirbėjai. Pavyzdžiui, 2007 m. kinai importavo 324 tūkst. t (70 proc. daugiau negu 2006 m.) pigesnės kiaulienos.

Prognozuojama, kad artimiausiais metais Kinija vis dar nebus pajėgi patenkinti augančios kiaulienos vartojimo paklausos. Pagrindinė priežastis – sumažėjusi kiaulienos gamyba masiškai išskerdus kiaules dėl respiracinio reprodukcinio kiaulių sindromo viruso protrūkio (PRRSV) bei aukštos pašarų kainos. Tai suteikia galimybių Europai, kuri kasmet pagamina 1,3 mln. tonų kiaulienos perteklių, geriau įsitvirtinti pasaulio rinkose. Naujoms ES šalims sunku prasiskverbti į Rusijos rinką dėl nustatytų muitų barjerų, kurie turi paskatinti kiaulienos gamybos didinimą pačioje Rusijoje.

Yra ką eksportuoti

Naujųjų ES valstybių ūkininkai stebisi, kad senosiose ES šalyse kiaulienos vertė yra didesnė, bet ji vis vien keliauja į naująsias ES šalis. Visa tai nulemia pigiausių skerdenos dalių realizavimo galimybės ir palyginti nedidelės transportavimo sąnaudos. ES apsirūpina kiauliena 105 proc., tad kas 20 kiaulė iškeliauja iš Europos. Skerdykloms geriausia išeitis – mėsą vežti netoli, t. y. mažiausiomis sąnaudomis, tada pelnas bus geriausias. Tai skatina stipriųjų kaimynių veržimąsi į naujųjų ES šalių rinką, iš kurių didžiausia – Lenkijos.

Stiprėjant konkurencijai, naujųjų ES šalių perdirbėjai mažina supirkimo kainą, dėl to finansiškai nukenčia ūkininkai. Šios konkurencijos pasekmė – koncentracija maisto sektoriuje. Ūkininkai priversti taip pat koncentruotis, kad galėtų gaminti pigiau.

Anot Vakarų ekspertų, kiaulienos supirkimo kainos ES rinkoje palaipsniui augs kiekvieną artimiausią mėnesį, o ypač antrąjį 2008 metų pusmetį. Senosiose ES šalyse nedidelis pasiūlos kritimas gali įvykti III ketvirtį. Paradoksu vadinama tai, kad kiaulienos pasiūla gali sumažėti naujosiose ES šalyse. Galimas kainų augimas vasarą siejamas su iškylų sezonu ir Pekino olimpiada rugpjūčio mėnesį.

Subsidijos ir GMO

ES ūkininkams atstovaujančios organizacijos COPA-COGECA darbo grupės manymu, norint pagerinti padėtį, būtina liberalizuoti genetiškai modifikuotų organizmų naudojimą pašarams, nes tai realiausias būdas sumažinti pašarų kainas. Jei situacija sektoriuje nesikeis – metų pabaigoje sektorių gali ištikti katastrofa. Ūkininkai negalės sumokėti kredito įmokų ir pradės masiškai bankrutuoti. Žemdirbių organizacijos Briuselyje kelia klausimą ir dėl galimybės pašarų racione vėl pradėti naudoti kaulamilčius. Siūloma šiuos pašarus įteisinti vykdant kryžminį šėrimą – kiaulių kaulų miltais šerti vištas, o vištų – kiaules. Tai padėtų sumažinti išlaidas pašarams.

Pasak ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisarės Marianos Fišer Biol (Mariann Fischer Boel), Europos eksportuotojų konkurencinės galimybės varžytis su JAV, Kanada, Brazilija smarkiai sumažėjo dėl JAV dolerio kurso kritimo. Europos Komisija pritarė galimybei greta privataus skerdenų saugojimo įvesti grąžinamąsias eksporto išmokas (subsidijas) už produkciją, išgabentą į trečiąsias šalis, taip pat taikyti de minimis paramą (apie 3 000–6 000 eurų ūkio subjektui) kaip valstybės pagalbos priemonę, taikomą be Europos Komisijos notifikavimo, bei iki kitų metų vidurio laikinai sustabdyti muitus grūdų importui.