Karvių produktyvumo pagrindas – tinkamas veislinių telyčaičių šėrimas. Jis nėra paprastas ir įvairiais amžiaus tarpsniais turi tam tikrų savitumų. Tačiau yra bendrosios nuostatos, kurių reikėtų laikytis nuo pirmųjų amžiaus dienų, jeigu norima, kad iš telyčaitės išaugtų stiprios konstitucijos, sveika, turinti talpų virškinimo traktą, pieninga karvė.

Telyčių šėrimo ir priežiūros rekomendacijos

• Veršelis krekenomis (1–2 litrai) turi būti pagirdytas, praėjus ne daugiau kaip valandai po atvedimo.
• Pirmąsias tris dienas girdyti dažnai (4–5 kartus), kad gautų daugiau krekenų. Jos svarbios veršelio pasyviajam imunitetui įgyti.
• Vyresnių karvių krekenas užšaldyti ir girdyti telyčių veršeliams. Jos nepraranda vertės 6–8 mėnesius.
• Mažiems veršeliams naudoti pieno pakaitalą, kuriame yra ne mažiau kaip 22 proc. baltymų, 15 proc. riebalų ir ne daugiau kaip 0,5 proc. ląstelienos. 1 kg pieno pakaitalo atitinka 7 kg pieno. Kad neliktų gumulėlių, labai gerai išmaišyti pieno pakaitalo miltelius.
• Pienas, pieno pakaitalai, koncentratai turi būti kokybiški. Ne mažiau kaip 18 proc. žalių baltymų turintys koncentratai duodami granuliuoti arba traiškyti. Veršelių pašarus reikia laikyti švarioje, sausoje ir vėsioje vietoje.
• Keisti vienus pašarus kitais tik palaipsniui. Staigus pakeitimas sutrikdo virškinimą, sukelia viduriavimą.
• Kai veršeliai sveria daugiau kaip 70 kg ir per parą suėda apie 1 kg koncentratų, girdymą pienu galima nutraukti, bet vandens turi būti visada.
• Veršeliams duoti tik jiems skirtą šieną (švelnų, jaunų varpinių arba mišinio su ankštinėmis žolėmis), nes grubus šienas (pavyzdžiui, liucernų) gali sužeisti didžiojo prieskrandžio gleivinę, be to, gali būti papelijęs.
• Virškinimo sutrikimus reikėtų gydyti natūraliomis medžiagomis – vaistažolių arbata, sėmenų nuoviru, fiziologiniu tirpalu ir kitais preparatais, kurie nekenkia, nesunaikina virškinimo trakto naudingosios mikrofloros.
• Šėrimo indai ir kitas inventorius turi būti švarūs. Iš šėryklų, kibirėlių reikia nuolat pašalinti nesuėsto pašaro likučius, kadangi sugedę pašarai sukelia viduriavimą.
• Veislei atrinktas telyčaites reikia šerti taip, kad gerai augtų ir vystytųsi, bet nebūtų riebios. Labai svarbu tinkamai šerti 3–10 mėn. amžiaus tarpsnyje. Tuo metu jų raciono sausojoje medžiagoje turėtų būti apie 16 proc. žalių baltymų ir pakankamai visų mineralinių elementų, nes sparčiai auga kaulai, vystosi raumeninis ir tešmens liaukinis audiniai. Būtini koncentratai. Tuo laikotarpiu telyčaitės per parą turėtų priaugti po 800–900 g.
• Prieskrandžiams ir visam virškinimo traktui išsivystyti būtini struktūriniai (stambieji, silosuotieji) pašarai, jų racione turi būti daug, tačiau veislinio prieauglio ir penimų veršelių jais šerti negalima.
• Judėjimo sistemai ir vidaus organams formuotis būtinas mocionas.
• Metų amžiaus ir vyresnėms telyčioms koncentratų galima nebeduoti, jeigu apėmingieji pašarai geros kokybės. Vasarą svarbiausiais pašaras – žolė.
• Racioną papildyti mineraliniais makro- ir mikroelementais, o žiemą – ir riebaluose tirpiais vitaminais.
• Sėklinti tik gerai išsivysčiusias telyčias, atsižvelgiant ne į jų amžių, bet į svorį.
• Paskutiniaisiais (2–3) veršingumo mėnesiais šerti intensyviau, nes sparčiai auga vaisius, o virškinimo trakto talpa mažėja.
• Likus 2 savaitėms iki veršiavimosi, mažinti kalcio kiekį racione, kad būtų skatinama prieskydinių liaukų veikla. Tai padeda išvengti pogimdyminės parezės.