Siekiant patenkinti didelio produktyvumo karvių energijos poreikį, paprastai didinamas grūdų kiekis racione, o žolinių pašarų mažinama. Taigi užuot padidinę produktyvumą, tokie racionai sukelia didžiojo prieskrandžio acidozę.

Dažniausiai karvės acidoze suserga ankstyvos laktacijos laikotarpiu tuoj po apsiveršiavimo, kai keičiasi šėrimo tipas (t. y. labai padidinamas grūdų kiekis racione). Liga retai diagnozuojama pavienėms karvėms, nebent atsitiktinai buvo sušertas pernelyg didelis grūdų kiekis. Paprastai acidozė pasireiškia vadinamąja subklinikine forma. Susirgimas yra viena iš kitas medžiagų apykaitos ligas (ketozę, šliužo dislokaciją) sukeliančių priežasčių.

Ligos požymiai

Pagrindiniai acidozės požymiai yra pablogėjęs atrajojimas ir gromuliavimas, sumažėjęs arba nepastovus apetitas. Susirgę gyvuliai tampa apatiški. Pakinta mėšlo konsistencija: jis būna suskystėjęs, gleivėtas, su dujų burbuliukais. Mėšle matyti daug nesuvirškintų grūdų ir žolinių pašarų dalelių. Sumažėja pieno riebumas. Gali sumažėti ir pieno baltymų (dėl sumažėjusio energijos kiekio). Vėliau (po 5–6 sav.), jei liga laiku nepastebima ir nesiimama priemonių, pažeidžiamos karvių nagos, t. y. gyvuliai apšlumba, deformuojasi kojų nagos, atsiranda padų opos. Tokios karvės netenka daug svorio – greitai liesėja, krinta primilžis, sunkiai apsivaisina.

Acidozės priežastys ir gydymas

Pagrindinė susirgimo priežastis – per didelė grūdų dalis racione arba per didelis sušeriamų koncentruotų pašarų kiekis vieno šėrimo metu, ypač „tuščiu skrandžiu“, o ne po žolinių pašarų. Grūduose yra labai daug greitai fermentuojamo krak­molo, kuris skyla iki propiono rūgšties. Kai didžiajame prieskrandyje susidaro toks šios rūgšties kiekis, kad ji nespėja visa absorbuotis pro prieskrandžio sienelę į kraują, rūgštis pradeda kauptis prieskrandžio turinyje ir sumažėja jo pH.

Subklinikinė acidozė diagnozuojama, kai pH nukrenta žemiau 6, o klinikinė – iki 5,2. Tuomet susidaro palanki terpė daugintis pieno rūgštį gaminančioms bakterijoms, o jos dauginasi daug greičiau negu gerosios bakterijos. Pieno rūgštis taip pat yra apie dešimt kartų stipresnė už kitas didžiojo prieskrandžio lakiąsias riebalų rūgštis (acto, propiono ir sviesto), todėl net ir nedidelis jos kiekis gali labai sumažinti prieskrandžio pH.

Jei diagnozuojama sunki klinikinė acidozė, sergantiems gyvuliams į veną leidžiama 5 proc. natrio hidrokarbonato arba duodama geriamosios sodos (300–500 g). Pagrindinė profilaktikos priemonė, siekiant išvengti subklinikinės acidozės, – geras šėrimas ir ūkio valdymas.

***
Patarimai, kaip išvengti acidozės

• Pakeisti dalį greitai skaidomo krakmolo turinčių pašarų (grūdų) į pašarus, kuriuose gausu gerai virškinamos ląstelienos (runkelių griežiniai).
• Kartu su koncentruotaisiais pašarais profilaktiškai šerti po 100–150 g geriamosios sodos.
• Apdoroti grūdus tokiais metodais, kurie lėtina krakmolo skaidymą didžiajame prieskrandyje, t. y. traiškyti arba apdoroti natrio šarmu.
• Koncentruotus pašarus šerti dažnai ir nedideliais kiekiais (ne daugiau kaip 3 kg vienu šėrimu) arba, jei yra galimybė, šerti tik mišiniais kartu su žoliniais pašarais (TMR), kurie gaminami pašarų maišytuvu-dalytuvu.
• Per daug nesusmulkinti žolinių pašarų arba į racioną įterpti 0,5–1 kg stambiųjų pašarų, pavyzdžiui, žieminių javų, rapsų šiaudų arba peraugusio šieno. Jie turi būti susmulkinti ne trumpesnėmis kaip 4 ir ne ilgesnėmis kaip 8 cm dalelėmis, tokiu būdu gyvuliai neišrankios skanesnių pašarų ir bus priversti viską suėsti. Tai užtikrina gerą atrajojimą, o kartu ir pakankamą seilių gamybą, nes seilės yra stiprus šarmas, palaikantis optimalų prieskrandžio rūgštingumą (pH apie 6).
• Šiuo metu labai populiarėja įvairūs papildai: mielių (ir gyvųjų), jonoforų, augalinių ekstraktų ir kiti. Jie gali būti profilaktikos priemonė, tačiau visiškai pasikliauti papildais nereikėtų.
  

***

Gerai subalansuotas racionas, tinkamas žolinių pašarų ir koncentratų santykis racione, ne per didelis greitai fermentuojamų angliavandenių kiekis racione – pačios svarbiausios acidozės profilaktikos priemonės.