Praėjusiame žurnalo numeryje Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslo darbuotojai A. Gapšys ir D. Mikelionytė, išanalizavę pieno produktų kainų augimą, nurodė, kad brangimą nulėmė ir padidėjusios žaliavos supirkimo kainos („Kodėl brango pieno produktai“). Žurnalo skaitytojas Eimantas Pranauskas nesutinka su šia išvada. Jo teigimu, didinti pieno supirkimo kainas perdirbėjus privertė pieno produktų brangimo šuolis rinkose ir konkurencija. Be to, šalies pieno supirkimo kainų augimas ne tik smarkiai vėlavo, bet ir savo trukme bei augimo tempu gerokai atsiliko nuo pasaulinių ir ES pieno produktų kainų augimo.

Pirmąjį 2007 metų ketvirtį pasaulyje per labai trumpą laiką išaugo pieno produktų paklausa. Pirmiausia pradėjo augti, o gegužės–birželio mėnesiais pasiekė piką, nugriebto pieno miltelių (SMP), tada – sviesto ir sūrių kainos.

Airijos pienininkai greičiausiai sureagavo į šiuos pokyčius ir patikėjo, kad tai nėra trumpalaikis reiškinys, todėl jau 2007 m. gegužės mėn. padidino pieno supirkimo kainas 5 proc. (palyginti su 2007-ųjų sausio mėn.), po mėnesio kainos pakilo Vokietijoje ir Belgijoje – atitinkamai 8 ir 11 proc. Lietuvoje pieno supirkimo kainos pradėjo kilti dviem mėnesiais vėliau negu Lenkijoje ir Estijoje ir mėnesiu vėliau negu Latvijoje.

Pieno produktų paklausos pasaulio ir ES rinkose 2007 metais pokyčiai nebuvo prognozuoti. Ekspertai nenumatė ypatingai staigaus nugriebto pieno miltelių (SMP) poreikio augimo, miltelių bei sviesto kainų šuolio. Europos Komisijos vertinimu, nugriebto pieno miltelių ir sviesto gamybos derinys tapo pelningesnis ne tik už nenugriebto pieno miltelių (WMP) ir sviesto, bet ir už aukštos pridėtinės vertės produktų – sūrio, išrūgų miltelių ir sviesto – pardavimą.

Į šiuos pokyčius atitinkamai sureaguota ir Lietuvoje:

• nugriebto pieno miltelių gamyba 2007 m. balandžio–rugsėjo mėn. ­išaugo nuo 6,6 iki 14,9 tūkst. t., t. y. 2,2 karto daugiau negu per ­atitinkamą 2006 m. laikotarpį;
• nugriebto pieno ir išrūgų miltelių eksportas į ES per tą patį laikotarpį ­išaugo apie 1,5 karto, sviesto – daugiau kaip 2 kartus;
• prisidengiant mitu apie pigų ganiavos laikotarpio pieną, kada iš gamintojų galima tikėtis menkiausio pasipriešinimo, natūralaus pieno supirkimo kaina didžiausios pieno produktų paklausos laikotarpiu buvo 3–7 proc. mažesnė negu 2007 m. sausio mėn.

Pieno produktų eksportuotojų įplaukos augo kaip ant mielių. Vien tik už į ES šalis išvežtus nugriebto pieno miltelius ir sviestą balandžio–rugsėjo mėn. jų pajamos, skaičiuojant kaimynų lenkų eksportuotojų kainomis, išaugo 58–134 proc., palyginti su 2007 sausio mėn., o pajamos iš kiekvienos supirktos ir perdirbtos natūralaus pieno tonos išaugo 15–60 proc.

Šie finansiniai rodikliai ir nesiliaujanti augti nugriebto pieno miltelių ir sviesto paklausa bei kainos tikriausiai „užhip­notizavo“ perdirbėjus. Tik gamybininkai galėtų paaiškinti, kodėl per 2007 m. balandžio–rugsėjo mėn. eksporto bumą, palyginti su tuo pačiu 2006 m. laikotarpiu, brandintų sūrių tepagaminta 60 proc., eksportuota į ES kiek daugiau negu 45 proc., į trečiąsias šalis – apie 80 proc. Negalima nepastebėti, kad brandintų sūrių gamybos, pardavimo vidaus rinkoje ir eksporto į ES bei trečiąsias šalis balansas šiuo laikotarpiu buvo neigiamas.

Ar tai negalėjo turėti neigiamo poveikio šių perspektyviais laikomų tradicinių lietuviškų produktų eksporto rinkos daliai? Ar tai nereiškė, kad katastrofiškai pradėjo trūkti pieno?

Pieno produktų pabranginimo pradžioje perdirbėjai paminėjo labai svarbią aplinkybę – pajamų už produkciją eksportinėse ir vidaus rinkose disbalansą. Duomenų analizė ir skaičiavimai rodo, kad jeigu ES rinkose balandžio–rugsėjo mėn. 1 tona pieno, perdirbta į sūrius, išrūgų miltus ir sviestą, eksportuotojui užtikrino vidutiniškai apie 1 400 Lt pajamų (kiekvieną mėnesį šį laikotarpį jos augo po 7–10 proc.), tai vidaus rinkoje jos apytikriai galėjo siekti 1 150–1 200 Lt/t. Suprantama, kad bet kuris verslininkas tokio skirtumo toleruoti negalėtų, todėl turėjo būti priimtas logiškas sprendimas – didinti pieno produktų kainas vidaus rinkoje. Alternatyvių produkcijos realizavimo rinkų buvimas suteikė perdirbėjams papildomų svertų derybose su mažmeninių rinkų valdytojais.

Apie tokio sprendimo ilgalaikes pasekmes šiuo metu dar sunku spręsti. Pieno produktų kainos didinimas, kaip ir pieno supirkimo kainų mažinimas, įsuka konkurencijos smagratį „savoje teritorijoje“ (didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, žaliavų rinkoje), kaip magnetas pritraukdamas naujus tiekėjus ir supirkėjus. Tikiuosi, kad keičiant produktų kainas buvo sumodeliuotas atsakymas į klausimą, kaip ateityje, neišvengiamai padidėjus konkurencijai, keisis pelno masė šioje šakoje, o viso pieno sektoriaus ekonominės situacijos pokyčiai galės tapti visaapimančios rinkos analizės objektu.

Šalies pieno perdirbėjai nemažai nuveikė netiesiogiai supažindindami Europą ir pasaulį su Lietuvos pieno gamintojų pasiekimais. Eksportuojant pieno produktus, įsitvirtinant ES rinkoje, negalima neatkreipti kolegų konkurentų dėmesio į vieną svarbiausių sėkmingos veiklos prielaidą – pigiausią, bet vakarietiškus standartus atitinkančią žaliavą. Ar įmanoma išpaikintam Europos vartotojui įsiūlyti kokybiškus, tačiau pagamintus iš menkos (sprendžiant pagal kainą) kokybės žaliavos produktus? Žemų pieno supirkimo kainų suteikiama manevro laisvė ir galimybė geriau patenkinti ir pieno gamintojo, ir potencialaus naujo žaliavos pirkėjo lūkesčius sudaro prielaidas technologiniams transportavimo problemų, susidarančių dėl geografinio atokumo, sprendimams. Juo labiau, kad pieno miltelių gamyba, reikalaujanti gerokai mažiau „plonybių“ negu sūrių gamyba, reikalaujanti gilios patirties ir tradicijų, dar labiau išplėtė žaliavų paieškos frontus.

Taigi, sprendžiant dėl pieno produktų brangimo ir naujų eksporto galimybių iškilusias pajamų disbalanso užsienio ir vidaus rinkose, žaliavinio pieno trūkumo, augančios konkurencijos problemas, atrodo, kad buvo nutarta pieno produktų kainų šuolį (kainos nuosaikiai didėjo nuo 2007 m. pradžios) sinchronizuoti su gerokai pavėluotu (tam buvo susidariusios prielaidos mažiausiai 5–6 mėn. anksčiau) pieno supirkimo kainų didinimu. Panašu, kad tokiu būdu visuomenės akyse pamėginta permesti dalį atsakomybės ūkininkams.

Tačiau giluminis pieno supirkimo kainų pakėlimo tikslas buvo signalizuoti pieno gamintojams, kad sektoriui gali atsiverti naujos perspektyvos. Perdirbėjai, per greitai tikėdamiesi rezultatų ir pritrūkę šiek tiek kantrybės, neturėtų kelti sumaišties: pieno gamyboje šalia rinkos dėsnių veikia ir žemdirbiškieji, o ir į galvijų organizmo fiziologijos ypatumus, planuojant ateitį, taip pat vertėtų atsižvelgti. Pieno produktyvumo augimo pamatai Lietuvoje vis dar dedami pavasarį. Jis jau atėjo.