23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/04
Sodo tręšimas pavasarį
  • Algimantas BANDARAVIČIUS
  • Mano ūkis

Deguonį, anglį ir vandenilį augalai pasiima iš oro ir vandens, o azotą, fosforą, kalį, kalcį, magnį, sierą, borą, geležį, varį, manganą, molibdeną, cinką, natrį ir chlorą pasisavina iš dirvoje esančių junginių. Derantis obelų sodas per metus iš hektaro paima apie 30 kg azoto, 50 kg kalio, iki 10 kg fosforo, 40 kg kalcio ir 5 kg magnio. Tokiais maisto medžiagų kiekiais kasmet reikėtų papildyti dirvą tręšiant.

Praktikoje paprastai naudojamos didesnės trąšų normos negu vaismedžių poreikiai, kadangi maisto elementai iš dirvos išsiplauna, ypač azotas, magnis ir kai kurie mikroelementai. Kalis ir fosforas iš dirvos neišsiplauna, bet jų taip pat naudojama šiek tiek daugiau negu medžiams reikia, kad eksploatuojant sodą jų kiekis verčiau didėtų negu mažėtų. Maisto elementų trūkumas kaip ir perteklius sumažina derlių ir pablogina vaisių kokybę. Sodus tręšti reikėtų atlikus dirvožemio agrochemines ir vaismedžių lapų chemines analizes ir įvertinus vaismedžių būklę bei aplinkos kritinių veiksnių poveikį.

Tręšimas azotu

Kai laukas sodui gerai paruoštas ir tinkamai patręštas, tai pirmuosius 3–4 metus pakanka vaismedžius tręšti pavasarį, maždaug balandžio antroje pusėje, ir tik azoto trąšomis. Trąšų kiekiai parenkami pagal vaismedžių dydį. Trąšos barstomos atskirai kiekvienam vaismedžiui šaknų zonoje. Jaunų vaismedžių šaknys auga greičiau negu vainikai, todėl trąšos išberiamos 1,5 karto didesniu už vainiko projekciją spinduliu. 1 m2 reikia 20–30 g grynojo azoto. Mažiau trąšų beriama lengvesniuose dirvožemiuose, daugiau – sunkesniuose. Kai sunkesni dirvožemiai yra humusingi (humuso >2,5 proc.), trąšų galima sumažinti. Jei lengvuose dirvožemiuose pasodinti vaismedžiai prastai auga, juos reikėtų patręšti du kartus mažesne trąšų norma. Antrąkart tręšiama po 2–3 savaičių. Didesnę azoto trąšų normą reikia išberti per du kartus.

Per du kartus išbertas azotas geriau pasisavinamas negu išbertas iš karto. Azoto trąšas išberti per du kartus verta dar dėl vienos priežasties: mūsų klimato sąlygomis, vaismedžiams žydint, neretai pasitaiko šalnos. Nušalus žiedams, gausiau azotu patręšti nederantys vaismedžiai stipriai auga, tenka skirti daugiau lėšų ir laiko jiems genėti ir formuoti. Jei šalnos sunaikina būsimą derlių, antrą kartą galima visai netręšti. Parenkant azoto trąšų normas, būtina vizualiai įvertinti vaismedžių būklę. Tamsiai žaliais lapais, vešliai augantys vaismedžiai tręšiami minimaliomis azoto trąšų normomis.

Trečiaisiais ir ketvirtaisiais metais po sodo įveisimo azoto trąšos beriamos išilgai medžių eilių 1,5 m pločio juosta. Tuokart tręšiamas paviršius siekia 1/3 dalį hektaro, arba 3 500 m2. Tręšiant mažesniąja (10 g/m2) azoto trąšų norma, reikia 35 kg grynojo azoto hektarui sodo, o didesniąja – 20 g/m2 – 70 kg.

Nuo ketvirtųjų sodo gyvavimo metų azoto trąšos išbarstomos barstytuvu visame sodo paviršiuje arba herbicidais apdorotuose juostose. Tam geriausiai tinka sodinis barstytuvas, kuris nukreipia trąšų srautą po vaismedžių vainikais.

Vertinant vaismedžių apsirūpinimą azotu, būtina atkreipti dėmesį į ūglių vešlumą ir lapų spalvą. Jei dauguma derančių žemaūgių vaismedžių metūglių yra ilgesni kaip 30 cm, o vidutiniškai augių – daugiau kaip 50 cm ir jų lapai tamsiai žali, tai galima teigti, kad jiems azoto pakanka ar net per daug. Esant optimaliam azoto kiekiui lapuose (2,1–2,4 proc. sausojoje medžiagoje) ir vidutiniškai augant ūgliams, paprastai tręšiama 50–80 kg/ha N norma.

Populiariausia azoto trąša yra amonio salietra. Ji turi 34 proc. azoto. Ja patartina tręšti neutralios arba jai artimos reakcijos dirvožemiuose įveistus sodus. Rūgštesniems dirvožemiams geriau tinka kalcio arba kalcio-amonio salietra. Šios trąšos nerūgština dirvos.

Tręšimas kaliu

Kalio vaismedžiai daug sukaupia vaisiuose ir medienoje, todėl jo sunaudojama beveik dvigubai daugiau negu azoto. Parenkant kalio trąšų normas, reikia atkreipti dėmesį į šio elemento kiekį vaismedžių lapuose ir dirvoje. Optimalus kalio kiekis lapuose – 1,0–1,5 procento. Minimalus kalio kiekis dirvoje – 150–200 mg/kg. Kalis, patekęs į dirvą su trąšomis, smarkiai absorbuojamas ir todėl neišsiplauna. Kaliu galima patręšti iš karto ruošiant dirvą (kitaip tariant, ateičiai). Jei prieš sodinant sodą dirva patręšta solidžia šio elemento norma, pirmuosius 3–4 metus sodo galima kaliu visai netręšti. Esant optimaliam kalio kiekiui vaismedžių lapuose, rekomenduojama kalio (K2O) norma hektarui derančio obelų ir kriaušių sodo siekia nuo 60 iki 100 kg. Panaši norma tinka ir trešnių sodui. Slyvoms reikia daugiau kalio, ypač kai jos auginamos sunkiose žemėse, norma padidinama iki 140 kg/ha K2O.

Kalio trąšos dažniausiai būna chloridinės arba sulfatinės – sodams tinka abiejų formų. Kalio chloridas yra pigesnis. Jį patartina išberti rudenį, kai vaismedžiai baigia vegetuoti. Su kalio chloridu į dirvą patekusį chlorą per žiemą ir ankstyvą pavasarį vanduo išplauna iš šaknų zonos ir neigiamo poveikio vaismedžiams nepadaro. Nedidelėmis kalio chlorido normomis galima tręšti ir pavasarį. Gera trąša yra kalio magnezija. Ja reikėtų tręšti tik tais atvejais, kai vaismedžiams trūksta ne tik kalio, bet ir magnio.

Magnio ir fosforo svarba

Magnis iš dirvos išplaunamas, taip pat absorbuojamas į gilesnius dirvos sluoksnius, kur kaupiasi 40–60 cm gylyje. Jei sodas įveistas lengvesnėje, šiek tiek rūgštesnėje dirvoje arba prieš įveisiant sodą dirva buvo pakalkinta kalkinėmis trąšomis be magnio, jauniems vaismedžiams, kol jie šaknimis pasieks gilesnius dirvos sluoksnius, gali magnio trūkti. Tai parodo gelsvos ar rusvos dėmės tarp lapų gyslų, taip pat lapų kritimas nuo ūglio pamato link viršūnės. Tokiu atveju verta patręšti ir magnio trąšomis. Iš magnio trąšų tinka magnio sulfatas (bevandenis ir hidratuotas) ir kizeritas. Į vieną m2 pomedžio išberiama 10–20 g MgO. Nustačius šio elemento trūkumą, vaismedžius galima nupurkšti vandeniniu šios trąšos tirpalu. Tuoj pat po žydėjimo purškiama 1 proc. tirpalo koncentracija, vėliau koncentracija didinama iki 2 procentų.

Fosforu tręšiama tik prieš įveisiant sodą, o pasodinti vaismedžiai tręšiami tik tais atvejais, kai cheminės analizės rodo, kad tręšti būtina. Optimalus fosforo kiekis obelų lapuose – 0,13–0,20 proc. Minimalus fosforo kiekis dirvoje – apie 100 mg/kg. Fosforas, kaip ir kalis, stipriai absorbuojamas, todėl juo galima patręšti kartą keleriems metams. Šio elemento sodo augalams pritrūksta labai retai dar ir todėl, kad vaismedžių šaknys, ant jų gyvenančių grybų dėka, pateikia augalams lengvai prieinamo fosforo iš tokių dirvos junginių, kurie neprieinami kitoms žemės ūkio kultūroms. Fosforo pasisavinimo rizika padidėja vėsiais lietingais metais. Šis mitybos elementas prasčiau pasisavinamas rūgščiose dirvose.

Fosforo perteklius neigiamos įtakos augalams dažniausiai neturi. Šarminiuose dirvožemiuose fosforo perteklius apsunkina cinko, geležies, mangano ir vario pasisavinimą.

Iš fosforo trąšų paminėtini superfosfatai ir amofosai. Superfosfatas gali būti su boru ir be boro. Superfosfatas su boru labiau tinka neboringoms dirvoms. Amofose, be fosforo, yra ir amoniakinio azoto. Iš amofoso fosforas greičiau pasisavinamas. Nors fosforo trąšomis galima tręšti bet kuriuo metų laiku, tačiau jas geriau išberti  rudenį, kai dirvoje daugiau drėgmės, tada trąšos greičiau įsigeria.

Be vienanarių, sodams parduodama daug kompleksinių ir sudėtinių trąšų. Šios trąšos labiau tinka nederlinguose lengvuose dirvožemiuose. Juose yra skirtingas azoto, fosforo, kalio ir mikroelementų kiekis bei santykis. Trąšos gali būti su chloru ir be chloro. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia pasirinkti tokias trąšas, kurios labiausiai atitiktų augalų poreikius ir papildytų dirvožemį trūkstamais elementais. Jei nepavyksta parinkti trąšų, kurios visiškai atitiktų konkrečius reikalavimus, trūkstamo elemento kiekis papildomas iš kitų trąšų.

Tręšimas per lapus

Kai vaismedžiams akivaizdžiai trūksta vieno ar kito elemento, juos būtina nupurkšti vandeniniais trąšų tirpalais. Per lapus tręšiama dažniausiai norint labai sparčiai kompensuoti kai kurių maisto elementų trūkumą tuo atveju, kai jų patekimas iš dirvos dėl kokių nors priežasčių sutrikęs, pavyzdžiui, pašalus vaismedžiams, užėjus sausrai, uždusus šaknims nuo vandens pertekliaus dirvoje.

Tręšimas per lapus labai pageidautinas, kai pastebimas vieno iš maisto elementų, pavyzdžiui, azoto, magnio, geležies, ar mikroelementų (boro, cinko ir kitų), trūkumo požymis.

Didžiausią reikšmę tręšiant per lapus turi karbamidas, kaip azoto šaltinis. Jei vaismedžiai silpnai auga, o vaisių mezga daug, tai birželį ir liepą, darant dviejų savaičių pertrauką, medžiai purškiami 0,5 proc. koncentracijos karbamido tirpalu.

Trūkstant magnio, vasaros pradžioje medžiai purškiami magnio sulfato 1–2 proc. tirpalu. Norint pasiekti gerų rezultatų, reikia purkšti 3–4 kartus. Esant boro trūkumui, medžiai du kartus purškiami po žydėjimo 0,5 proc. boraksu.

Be minėtųjų, galima tręšti ir kitomis trąšomis. Ypač veiksmingos chelatinės trąšos, kuriose gali būti vienas ar daugiau mitybos elementų, esančių sudėtinguose organiniuose junginiuose.