Ką veikia karvė, kai ji neėda ir nėra melžiama? Ar jai patogiau atrajoti gulint, ar stovint? Ar didesnio produktyvumo karvės „laisvalaikį“ leidžia kitaip negu vidutinio pieningumo? Kokie skirtingo produktyvumo gyvulių elgsenos skirtumai, tirta Vokietijos Rostoko universitete ir Meklenburgo-Pomeranijos žemės ūkio ir gyvulininkystės tyrimo institute. Pagal bandymo rezultatus parengtos rekomendacijos, kaip pagerinti įvairaus produktyvumo karvių laikymo sąlygas.

Daugiausia dėmesio buvo skiriama išsiaiškinti, ar gyvulių elgsena priklauso nuo jų produktyvumo, ar reikia atsižvelgti į prigimtinių poreikių ypatumus, siekiant sukurti tinkamą laikymo aplinką karvidėje. Tyrimų metu buvo stebimos vienodomis laikymo ir šėrimo sąlygomis auginamos karvės, kurių produktyvumas per parą skyrėsi apie 25 kg. Vidutinis bandos, kurioje buvo laikomos tiriamosios karvės, produktyvumas apie 10 tūkst. kg.

Karvės buvo suskirstytos į 2 grupes po 5 gyvulius. Jų elgesys buvo stebimas ištisą parą visą savaitę. Siekiant išaiškinti metų laikų poveikį elgesiui, tyrimai buvo atliekami žiemą (vasario mėn.) ir vasarą (liepos mėn.). Karvės buvo laikomos palaidos, melžiamos melžimo aikštelėje 3 kartus per dieną, ilsėdavosi šiaudais kreikiamose guoliavietėse (boksuose). Kiekvienam gyvuliui buvo skirta atskira guoliavietė. Šėrimo takas ir praėjimai tvarte padengti tvirta danga. Karvių ir šėrimo vietų skaičiaus santykis 1,6:1. Viso raciono pašarų mišiniais karvės šertos du kartus per parą. Pašarų davinys apskaičiuotas vidutiniam 42 kg pieno per parą produktyvumui.

Pirmąją tiriamąją grupę sudarė didelio produktyvumo karvės, kurių pieningumas liepą vidutiniškai siekė 52,6, o vasarį – 57,3 kg pieno per dieną. Kiekvienu tiriamuoju laikotarpiu šioje grupėje buvo po penkias vidutiniškai trijų laktacijų karves.

Antrosios grupės karvių produktyvumas buvo mažesnis – vasarą ir žiemą maždaug 31,6 kg per parą, t. y. 25,7 kg mažiau negu pirmosios grupės karvės. Žiemą mažesnio produktyvumo gyvulių grupę sudarė antros, o vasarą trečios laktacijos karvės.

Ką tvarte veikia karvės?

Didelio pasirinkimo karvei, ką veikti, kai ji nėra melžiama ar šeriama, karvidėje nėra. Melžimas 3 kartus per parą vidutiniškai užtrunka 3 valandas, taigi karvei lieka 21 val. laisvalaikio, kurį ji leidžia ėsdama, gerdama, laižydama priedų laižiklius, gulėdama, kasydamasi šepečiu, „bendraudama“ su kitomis karvėmis.

Siekiant išsiaiškinti, skirtingo produktyvumo karvių elgsenos skirtumus, buvo stebima, kiek laiko karvės stovi bokse ant visų galūnių, ant priekinių galūnių, kiek laiko praleidžia gulėdamos guoliavietėje, kiek stovi praėjimuose, kiek laiko jos tai daro atrajodamos, kiek neatrajodamos. Taip pat buvo stebima, kiek užtrunka karvių pasivaikščiojimai, kiek laiko jos ėda, geria, laižo briketus, kasosi šepečiais, kiek laiko kontaktuoja su kitais gyvuliais ir tuštinasi.

Pastebėta, kad žiemą guoliavietėse karvės guli mažiau negu vasarą. Kai kurių karvių guoliavietėse praleisto laiko skirtumai dėl individualių savybių buvo ypač ryškūs. Trumpiau gulėjo pirmosios didesnio produktyvumo grupės karvės. Beje, pastebėta, kad kai kurios karvės guldavosi į tas pačias guoliavietes ir, jei jos buvo užimtos, laukdavo, kol pasirinktos guoliavietės atsilaisvins.

Žiemą pirmosios grupės karvės guoliavietėse gulėjo 2 valandomis trumpiau negu mažesnio produktyvumo gyvuliai. Manoma, kad tokių didelio ir mažesnio pieningumo gyvulių elgesio skirtumų priežastis – karvių svoris. Pieningesnės karvės svėrė nuo 60 iki 190 kg daugiau negu mažesnio produktyvumo karvės. Svorio skirtumai vasarą nebuvo tokie dideli. Remiantis tyrimų rezultatais, galima daryti išvadą, kad guoliavietės stambesnėms karvėms tiesiog buvo per mažos ir dėl to nepatogios gulėti. Gulint per ankštoje guoliavietėje, sunkiau atsikelti. Tvarte, kuriame vyko tyrimai, guoliavietės plotis siekė 1,20 m, ilgis – 2,40 m (įrengtuose prie sienų boksuose) arba 2,25 m (priešpriešiniuose boksuose).

Abiejų grupių karvės guoliavietėse ant visų galūnių stovėdavo panašų laiką (maždaug po 4 min.), tačiau ant priekinių galūnių ilgiau stovėjo produktyvesnės karvės. Taip stovėti didesnio svorio ir produktyvesnėms karvėms patogiau, nes, esant tokiai kūno padėčiai, mažiau slegiami vidaus organai, ypač didysis prieskrandis, todėl palengvėja atrajojimas.

Pasivaikščiojimams praėjimo takuose abiejų grupių karvės taip pat skirdavo vienodai laiko – maždaug po 45–50 min. per dieną. Tačiau praėjimuose vasaros ir žiemos laikotarpiu gerokai daugiau laiko stovėdamos praleisdavo pieningesnės karvės. Nustatyta, kad žiemą praėjimuose jos stovėjo 2 val. 22 min., o vasarą – 2 val. 17 min. per parą. Mažesnio produktyvumo karvės laisvalaikį stovint praėjimuose leido gerokai trumpiau, atitinkamai 1 val. 38 min. ir 1 val. 41 min.

Pastebėti ir karvių maitinimosi skirtumai. Paprastai karvės pradėdavo ėsti iš karto po melžimo. Apie 30 minučių ilgiau ėsdavo didelio produktyvumo karvės, tačiau jos ėsdavo rečiau. Pieningos karvės prie šėrimo stalo apsilankydavo 7,8 karto per dieną. Antrosios grupės gyvuliai ėdė 8,2 karto per parą. Didelių atrajojimo laiko skirtumų tarp skirtingo produktyvumo gyvulių nepastebėta, tačiau pieningesnės karvės ilgiau atrajodavo stovėdamos bokse ant priekinių galūnių, kad nebūtų didelė didžiojo prieskrandžio apkrova. Atrajojimas tokia poza trukdavo vidutiniškai 1 val. 22 min.

Apibendrinant bandymo rezultatus, galima daryti išvadas, kad produktyvūs gyvuliai 60–65 proc. (apie 12 val.) laiko praleidžia ilsėdamiesi. Tinkamo dydžio, švarios ir patogios guoliavietės yra vienas iš svarbiausių elementų karvidėse. Jei bandoje daug produktyvių karvių, turėtų būti įrengtos didesnės guoliavietės.

Produktyvios karvės ėda ilgiau negu mažesnio produktyvumo gyvuliai, todėl labai svarbu, kad jos gautų pakankamai pašarų visą laiką. Gyvulių ir šėrimo vietų santykis turi būti ne didesnis kaip 1,6:1. Siekiant sudaryti optimalias gyvulių laikymo sąlygas, jiems turi pakakti ir švaraus vandens. Kad karvės jaustųsi geriau, reikia įrengti šepečius joms pasikasyti. Ar dažnai gyvuliai jais naudosis, priklauso nuo individualių savybių. Remiantis atliktais tyrimais, kai kurios karvės niekada nesikasydavo, tačiau buvo ir tokių, kurios jėga išstumdavo kitas karves, kad patektų prie pasikasymo įrenginio.