Nors žiemos kaip ir nebuvo, pavasaris vis tiek ateina. Kuo mažiau dirvoje įšalo, tuo spartesni jo žingsniai, tuo trumpesnis priešsėjinio dirvų paruošimo ir sėjos periodas.

Žemės ūkyje pastaruoju metu svarbiausia didinti augalininkystės produktyvumą. Šoktelėjus kuro, trąšų ir pesticidų kainoms, ypač svarbu suformuoti optimalaus tankumo produktyvių stiebų pasėlį. Būtent tankumas didele dalimi lemia saulės energijos patekimą, augalų fotosintezės intensyvumą ir asimiliantų kaupimą, maisto medžiagų įsisavinimą ir derlių.

Žemės paruošimas prieš sėją

Vienu iš svarbiausių veiksnių formuojant didelio tankumo pasėlį yra tinkamai prieš sėją paruošta žemė. Priešsėjinis žemės dirbimas priklauso ne tik nuo dirvožemio savybių, auginamų augalų, bet ir nuo ūkininkavimo būdo: vienoks jis įprastinėje, kitoks – ekologinėje gamyboje.

Įprastinės gamybos ūkiuose prieš sėją žemę įdirbti nebūtina laikantis intervalo, skirto piktžolių sėklų dygimui išprovokuoti ir mechaniniškai jas sunaikinti. Ekologiniuose ūkiuose intervalas tarp priešsėjinio žemės dirbimo elementų yra svarbi, o piktžolėtesnėse dirvose daugeliu atveju net būtina agropriemonė.

Sėklų guoliavietės paruošimo principai tie patys ir visiems žinomi – sėklos turi atsigulti ant kieto pagrindo ir būti užklotos puriu sluoksniu, – tačiau sunkiai įgyvendinami. Svarbi sąlyga – vienodu gyliu dirvą purenantys padargai ir kokybiškas arimas. Tačiau net ir kokybiškai suartoje žemėje pavasarinis lyginimas neleidžia vienodai sek­liai įdirbti drėgno, puraus viršutinio dirvos sluoksnio, kadangi sausi vagų keterų paviršiaus grumsteliai sužeriami į lomeles ir, jei drėgmės sąlygų nepagerina lietus, čia sėklos nesudygsta.

Daug geresnės drėgmės sąlygos išlieka pavasarį, jei dirvos paviršius buvo išlygintas iš rudens. Toks dirbimo būdas ypač naudingas šiltėjant klimatui, kai ilgai užsitęsia šiltas ruduo ir ant arimo pradeda želti piktžolės. Lyginant dirvos paviršių rudenį, ne tik sunaikinamos piktžolės, racionaliau panaudojama laisvesnė technika, bet ir sudaroma galimybė sutrumpinti priešsėjinio dirbimo periodą bei racionaliau panaudoti techniką pavasarį.

Kuo lygesnis dirvos paviršius, tuo sek­liau bus galima supurenti ir paruošti vienodą sluoksnį sėkloms įterpti. Geriausiai sėklų dygimas užtikrinamas žemę supurenus kombinuotais priešsėjinio dirbimo agregatais, vienu važiavimu atliekančiais lyginimo, purenimo ir sutankinimo funkcijas. Taip įdirbus dirvą, mažiausiai išgarinama ir daugiausiai sutaupoma drėgmės sėkloms sudygti.

Vasariniai javai dygimo metu nereikalauja daug šilumos, todėl jie gali pradėti dygti 3–4 oC temperatūroje, nors sparčiau (per 5–7 dienas) ir vienodžiau sudygsta, esant didesnei kaip 7 oC temperatūrai. Todėl svarbu kuo anksčiau pasėti: kuo anksčiau pasėjama, tuo augalams augti tenka daugiau ilgesnių dienų periodo ir tuo intensyvesnė būna fotosintezė.

Pertekliniai stiebai atmetami

Pasėlyje nuolat vyksta antagonistiniai procesai: iki vamzdelėjimo tarpsnio tarprūšiniai – kultūrinių augalų su piktžolėmis ir kitais žaladariais, vėliau – ir vidurūšiniai. Pasėlio produktyvumo formavimosi procese vyksta savaiminis retėjimas – dalis ūglių, o vėliau ir augalų, apmiršta, vyksta vadinamasis perteklinių stiebų atmetimas. Šio proceso intensyvumą lemia daug veiksnių: nepalankios agrometeorologinės sąlygos, mitybos elementų stoka, saulės energijos trūkumas, esant dideliam ūglių skaičiui ir nepakankamam apšvietimui.

Šalutinių stiebų atmetimas prasideda vamzdelėjimo pradžioje. Atmestiesiems priskirtini ir tokie stiebai, kurie nesuformavę generatyvinių organų tampa maisto medžiagų rezervu juos suformavusiems produktyviems stiebams. Esant per dideliam augalų ir ūglių skaičiui, šalutinių ūglių apmiršta gana daug, todėl patiriami sunaudotų maisto medžiagų nuostoliai. Be to, pasėlyje ilgai laikosi drėgmė ir susidaro bloga fitosanitarinė būklė.

Svarbu žinoti kritinius periodus

Žinoma, kad varpučių skaičius javų varpoje iš esmės susiformuoja vegetacijai atsinaujinus – bamblėjimo, o grūdų skaičius – bamblėjimo ir plaukėjimo tarpsniais. Tačiau vėlesniaisiais vystymosi tarpsniais dėl nepalankių sąlygų vyksta apatinių varpučių ir šoninių grūdų varputėse atmetimas. Šis periodas laikomas pirmuoju kritiniu derliaus formavimosi periodu, kai derlių labai lemia papildomas tręšimas. Sausuoju periodu efektyvesnė augalų mityba per lapus.

Antrasis kritinis periodas – javų žydėjimas ir apsidulkinimas, trunkantis tik 4–5 dienas, tačiau šiuo metu augalai labai jautrūs meteorologinėms sąlygoms – ir karšti, ir sausi, ir lietingi orai gali lemti derliaus sumažėjimą.

Po žydėjimo, prasidėjus grūdo užsipildymo laikotarpiui, vėl labai svarbios sąlygos yra pakankamas maisto medžiagų kiekis ir drėgmė. Vieno iš jų trūkumas neleidžia susiformuoti geros kokybės grūdui, o drėgmės ir ypač azoto trąšų perteklius skatina pasėlio išgulimą. Tai stabdo maisto medžiagų įsisavinimą ir sintezę.

Varpinių augalų masės prie­augis atskirais laikotarpiais labai keičiasi. Maksimalaus prieaugio periodas yra po žydėjimo (per 5–10 dienų po žydėjimo), kai augalas per parą gali asimiliuoti didžiausią maisto medžiagų kiekį. Šiuo vystymosi laikotarpiu didele dalimi (iki 30 proc.) nulemiamas augalų derlius.

Sėjos laikas ir sėklos norma

Daugelis tyrimų rodo, kad sėjos laikas ir sėklos norma yra vieni iš svarbiausių veiksnių, lemiančių augalų tankumą. Senesnėje literatūroje javų sėklos norma buvo nurodoma kilogramais hektarui (kg/ha). Tačiau vien svorio vienetais apskaičiavus sėklos normą, neatsižvelgiant į sėklų skaičių, pasėlis gali susiformuoti labai netinkamo tankumo, nes sėjant stambesnę sėklą bus išsėjama per mažai sėklų ir atvirkščiai.

Daug tiksliau yra sėklos normą skaičiuoti milijonais hektarui daigių sėklų, žinant, kokio tankumo norime turėti pasėlį. Žinant rekomenduojamą sėklos normą (vasariniams kviečiams ir miežiams – 4,5–5,5 mln./ha), kiek reikėtų išsėti konkretaus stambumo sėklos (kg/ha), apskaičiuojama pagal formulę:

        M  x  a    

K =  --------------- ,

          106

(Sertifikuotų sėklų 1 000 grūdų masė nurodoma sertifikate, kurį žemdirbys gauna pirkdamas sėklą iš sėklininkystės ūkio).

Įvairiuose Lietuvos dirvožemiuose atlikti tyrimai parodė, kad sėklų lauko daigumo santykis su laboratoriniu labai nevienodas ir priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties. Kuo dirvožemis sunkesnis, tuo didesnį pasipriešinimą tenka įveikti dygstančioms sėkloms, tuo didesnė tikimybė susidaryti plutai ir didesnis skirtumas tarp laboratorinio ir lauko daigumo.

Mažesnį krūmijimosi koeficientą ir silp­nesnę dygimo energiją turinčių vasarinių kviečių sėklos normos sunkesniuose dirvožemiuose turi būti didinamos 20–25 proc. Vasariniai kviečiai turi silpną dygimo energiją ir silpną šaknų sistemą, todėl jie jautresni sėjos laikui negu kiti vasariniai javai. Šių javų daigai silpni, ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais lapeliai siauresni negu vasarinių miežių ar avižų, todėl jie turi silpnesnę stelbiamąją gebą piktžolėms ir menkiau tinka ekologiniuose ūkiuose. Siekiant palankiausių drėgmės sąlygų silpną dygimo energiją turinčioms sėkloms, vasarinius kviečius reikia sėti kuo anksčiau, kai tik dirvos pasiekia fizinę brandą.

Vasarinių kviečių sėklos normos tirtos daugelyje dirvožemių, tačiau pastaraisiais metais atlikti išsamesni tyrimai kartu įvertinant ir sėjos laiką. Lemiamas veiksnys sunkesniuose dirvožemiuose yra sėjos laikas. Jį suvėlinus, didinama sėklos norma derliaus labiau nepadidins.

Molinguose dirvožemiuose, kurių prigimtinės fizikinės savybės prastos arba sugadintos taikant netinkamą agrotechniką, labai sunku sudaryti palankias sąlygas augalams sudygti. Vasarinių javų dygimas ir jų augimas tokiose dirvose labiau nukenčia nuo dažnai pasitaikančių pavasarinių sausrų.

Sėklų guoliavietės paruošimas

Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad priemolio dirvose net ir moderniais priešsėjinio žemės dirbimo padargais sunku sudaryti optimalių parametrų sėklų guoliavietę ir būti garantuotam, kad augalai, ypač smulkiasėkliai, sudygs ir sparčiai augs, kai vyrauja sausringi orai.

Pagal sėklų guoliavietės teoriją, dirva priešsėjiniu dirbimu turi būti susluoksniuota taip, kad smulkiausios dirvožemio dalelės atsidurtų prie pat sėklų, t. y. apatiniame sėklas užklojančiame sluoksnyje. Paviršiniame guoliavietės sluoksnyje turi atsidurti stambiausi dirvožemio agregatai. Tokia sėklų guoliavietės sandara užtikrina geriausią jų sąlytį su dirva, tinkamiausią vandens režimą ir apsaugo dirvą nuo plutos susidarymo.

LŽI Joniškėlio bandymų stotyje, atlikus kompleksinius tyrimus, nustatyta, kad sunkesniuose dirvožemiuose vasariniams augalams sudaromai sėklų guoliavietei optimizuoti verta mažinti priešsėjinio dirvos dirbimo intensyvumą, dalį darbų perkeliant į rudens laikotarpį bei pasirenkant kombinuotus, su pasyviomis darbinėmis dalimis padargus. Posėjiniu sunkių dirvų volavimu galima sutankinti paviršinį sluoksnį ir pagerinti augalų sudygimą ypač sausringais periodais.

Pavasarį drėgnesnę dirvą lengvesni priešsėjinio dirbimo padargai mažiau sutankina, o sunkūs, spausdami dirvą, sutrina grumstus į dulkišką frakciją, be to, per daug drėgną dirvą suslegia. Priešsėjinis subrendusios dirvos dirbimas palieka ne tik mažiau dulkiškos frakcijos, bet ir išsaugo drėgmę. Nuo dirvos paviršinio sluoksnio struktūros priklauso ne tik sėk­lų įterpimo kokybė, augalų daigumas, bet ir dirvos atsparumas defliacijai ir vandens erozijai.

Dirvas geriau išlyginti rudenį

Pagrindinio ir priešsėjinio žemės dirbimo tyrimų duomenys rodo, kad komp­leksinis žemės dirbimas rudenį (arimas, valkiavimas ir grubus kultivavimas) 4,9 proc. padidino agronominiu požiūriu vertingų dirvos struktūrinių agregatų (0,25–7 mm) kiekį sėklų guoliavietėje (0–5 cm paviršiniame sluoksnyje). Sunkią priemolio dirvą valkiuojant pavasarį, gadinama jos struktūra, nes sutrinami dirvožemio ­agregatai iki dulkinės <2 mm frakcijos, kuri leidžia susidaryti plutai.

Minėtų dirvos dirbimo tyrimų duomenys taip pat rodo, kad kompleksiškai rudenį ruoštoje dirvoje po sėjos paviršiuje susidariusi pluta buvo 29,1 proc. lengvesnė, palyginti su ruošta tradiciniu būdu (arta rudenį, o valkiuota pavasarį). Sunkūs dirvožemiai pavasarį labai greitai džiūsta, todėl sunku greitai, optimaliu laiku ir kokybiškai paruošti dirvas sėjai, ypač dideliuose laukuose su mažo našumo agregatais. Rudenį po arimo, jei leidžia sąlygos, atlikus dalį darbų, t. y. nuvalkiavus ir grubiai sukultivavus, galima sutaupyti drėgmę ir sutrumpinti pavasarinio paruošimo laiką. Tada pavasarį galima operatyviai, vienu priešsėjinio agregato važiavimu, paruošti gerą sėklų guoliavietę vasariniams augalams. Tyrimų duomenimis, kompleksiškai rudenį ruoštoje dirvoje miežių grūdų derlius padidėjo 8,6 proc., palyginti su tradiciniu būdu ruošta dirva.

Sausoje dirvoje sėjama giliau

Joniškėlyje sunkaus priemolio dirvose pasėti miežiai tankiausiai ir anksčiausiai sudygo bei geriausias jų derlius buvo sekliai (5 cm) įdirbtoje dirvoje ir tokiame pat gylyje pasėjus. Įdirbus ir pasėjus 10 cm gylyje, miežiai sudygo vėliau ir buvo 30–40 proc. retesni, o derlius sumažėjo 18,2 procento.

Vakarų šalyse atlikti miežių ir kitų javų sėklos guoliavietės tyrimai rodo, kad, esant vienodam dirvos drėgnumui, sėklų dygimas ir dygimo sparta mažėja, didėjant sėjos gyliui. Kai sėklų guoliavietė palyginti sausa, 7–9 cm sėjos gylis pasirodė geresnis, negu sėklas įterpus sekliau. Tuo atveju, kai dirvoje drėgmės trūksta viršutiniuose sluoksniuose, geriau sėklas įterpti giliau, kad sėkla turėtų tiesioginį sąlytį su drėgna dirva.

Volavimo įtaka dirvos struktūrai

Esant sausesnei dirvai, volavimas didina smulkių grumstų kiekį, o kai ji drėgna – sujungia mažus grumstelius. Žvaigždiniai, žiediniai-pentininiai ir žiediniai-dantytieji volai mažiau sutrina dirvą, po tokio volavimo paviršius išlieka nelygus, tad mažesnis pavojus susidaryti plutai. Minimalizuojant dirvų dirbimą ir naudojant volavimą, pastebėta, kad pagerėja fizikinės dirvos savybės ir vandens režimas. Lietuvoje dary­tais tyrimais nustatyta, kad voluota dirva sėklų įterpimo gylyje turi net ketvirtadaliu daugiau drėgmės. Sausose dirvose posėjinis dirvų volavimas sutankina dirvos trupinėlius, todėl padidėja jos kapiliaringumas, drėgmė pakyla iš gilesnių sluoksnių ir pagreitina sėklų brinkimą ir dygimą.

Tyrimais nustatyta, kad volavimas susikaupusią dirvožemio drėgmę išlaiko gana ilgai. Javams sudygus nevoluotoje dirvoje 0–15 cm gylyje buvo 18,1 proc. drėgmės, o voluotoje – 20,4 procento. Ta pati tendencija išliko ir javams išsikrūmijus: nevoluotoje dirvoje buvo 19,2 proc. drėgmės, voluotoje – 20,4 procento.

Po volavimo sutankintoje dirvoje antrinės (papildomos) vasarinių kviečių šaknys išsivystė geriau negu augusių purioje dirvoje. Dirvos sutankinimas skatino augalus augti. Nustatyta, kad po vasarinių kviečių pasėlio volavimo jų šaknys išauga ilgesnės ir turi didesnę masę, taip pat daugeliu atvejų padidėja ir antžeminė augalo masė. Posėjinis volavimas vidutiniškai dviem dienomis paankstino miežių daigų pasirodymą, 0,6 cm pagilino krūmijimosi mazgą. Papildomų šaknų voluotame pasėlyje šaknijimosi metu buvo dvigubai daugiau, o vamzdelėjimo metu – trečdaliu daugiau negu nevoluotame.

Sunkaus priemolio dirvoje LŽI Joniškėlio bandymų stotyje gauti tyrimų duomenys parodė, kad miežiams dygti ir vystytis svarbus buvo posėjinis volavimas lygiaisiais ir žiediniais-dantytaisiais volais. Daigų dygimo pradžioje čia buvo atitinkamai 23,8 ir 25,1 proc., o visiškai miežiams sudygus – 15,4 ir 24,9 proc. daugiau, palyginti su nevoluota dirva.

Kokia sėklų guoliavietė yra geriausia

Optimali sėklų guoliavietės sandara įvairiose šalyse nurodoma skirtingai. Remiantis daugumos Norvegijoje atliktų tyrimų išvadomis, gera sėklų guoliavietė javams yra tokia, kai joje apie 50 proc. (pagal svorį) dirvožemio struktūros agregatų yra 0,5–6,0 mm dydžio.

Švedijos mokslininkų teigimu, sėklų guoliavietėje vertingiausi yra 2–5 mm dydžio dirvožemio struktūros agregatai. Be to, teigiama, kad ten, kur dažni sausringi pavasariai ir dėl to blogai dygsta vasarinių augalų sėklos, reikalinga smulkesnė, apsauganti drėgmę nuo išgaravimo sėklų guoliavietė, kurioje per 50 proc. dirvožemio struktūros agregatų būtų mažesni kaip 5 mm dydžio. Tokių agregatų kiekis priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, buvusio šalčio poveikio, drėg­mės, naudojamų padargų tipo ir žemės dirbimo operacijų skaičiaus.

Optimalios sėklų guoliavietės sandaros modeliniai tyrimai daryti ir Joniškėlio bandymų stotyje. Šiuose bandymuose tirti ir įvertinti skirtingos sandaros sėklų guoliavietės vasariniams miežiams modeliai. Pageidautinų dirvožemio struktūros agregatų dalis (> 5 mm dydžio viršutiniame 0–1,5 cm, 2–5 mm dydžio viduriniame 1,5–3,0 cm ir <2 mm dydžio apatiniame 3,0–4,5 cm guoliavietės sluoksniuose) sudarė: 1-ame modelyje – 40 proc., 2-ame – 60, 3-ame – 80 ir 4-ame – 100 procentų. Labiau sufrakcionuotoje sėklų guoliavietėje, t. y. daugiau smulkesnių dirvožemio struktūrinių agregatų sutelkiant sėklų guoliavietės apačioje, o stambesnių jos viršuje, yra galimybė daugiau drėgmės išlaikyti apatiniame ir viduriniame jos sluoksniuose.

Preciziškai paruoštoje guoliavietėje, kai sėklos paguldomos ant padargų darbinėmis dalimis nepaliesto ir nesupurento guoliavietės dugno, sėklų išbrinkimą ir sudygimą labai daug lemia drėgmės kiekis, esantis armenyje po sėklomis. Taip pat ir tai, kaip šio sluoksnio drėgmė pakyla kapiliarais bei pasiekia sėklas. Tačiau praktiškai, net ir sėjant moderniomis sėjamosiomis, nemaža dalis sėklų „pakimba“ supurento dirvožemio sausajame sluoksnyje. Todėl visada svarbus sėklų sąlytis su drėgmę pakankamai išlaikančiais dirvožemio struktūros agregatais.

***
Sunkiose derlingose dirvose optimalaus tankumo javų pasėlis yra toks, kai 1 m2 yra 200–300 vnt. daigų, o produktyvių stiebų – daugiau kaip 500–600 vnt. Našiuose sunkesniuose dirvožemiuose formuojasi stambesni augalų stiebai, platesni lapai, o kai kurių autorių nurodomas pasėlio produktyvių stiebų skaičius iki 900 vnt./m2 maksimaliam derliui formuoti pasiteisina lengvesnėse dirvose.

***
Vasariniai miežiai mažiau jautrūs sėjos laikui negu vasariniai kviečiai, kadangi miežiai turi stipresnę dygimo energiją. Suvėlinus sėją, miežių derlius mažiau krenta negu vasarinių kviečių, todėl manoma, kad jų sėjos trukmė gali būti ilgesnė.

***
Kiekviena žemės dirbimo technologinė operacija – tai netiesioginis poveikis augalui, siekiant kuo geresnių jo produktyvumo rodiklių. Tankis yra vienas iš svarbiausių dirvožemio fizikinių rodiklių. Sėklų dygimą neigiamai veikia ir augalams stresą sukelia ir per mažas, ir per didelis dirvos tankis. Tačiau atskirų dirvos sluoksnių tankumo poveikis augalams yra nevienodas.

***
Minimaliu dirvos dirbimu galima išsaugoti daugiau kaip 50 proc. dirvoje esančios drėgmės, sumažinti kuro sąnaudas dirvai įdirbti ir padidinti žemės ūkio augalų derlių. Pastaruoju metu populiarėja ne tik javų, bet ir rapsų, runkelių ir kitų augalų minimalus dirvos dirbimas ir tiesioginė sėja.