MU mob.pren. 22 10 04 23 01 09 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/04
Ieškoję svetur, laimę kuria savo krašte
  • Viktoras TROFIMIŠINAS, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Dangira ir Tomas Davainiai iš tų nedaugelio jaunų žmonių, kurie, padirbėję užsienyje, grįžo į gimtinę ūkininkauti. Prieš trejus metus įkurtame ūkyje netrūksta smalsių lankytojų, kartais užsuka ir moksleivių ekskursijos, – pamatyti beragių ilgaplaukių galovėjų veislės galvijų, kurie auginami vos keliuose Lietuvos ūkiuose. Šiuos itin nereiklius mėsinius gyvulius Davainiai nusižiūrėjo Vokietijoje ir nusprendė, kad kalvotos Rokiškio žemės puikiai jiems tiks. Per dešimt darbo metų Vokietijoje jaunieji ūkininkai perprato šių pusiau laukinių galvijų būdą, auginimo ypatumus.

Davainių ūkis įsikūręs Legiškio kaime, vos keletas kilometrų nuo Rokiškio. Dangira ir Tomas sako pirkę šią sodybą šeimos poilsiui, nė nemanė ūkininkauti ir nuolat čia gyventi – mieste turėjo butą. Tomas užaugo Rokiškyje, apie žemės ūkį nelabai nutuokė, tad Dangira, nuo mažens prie moteriškų ir vyriškų ūkio darbų pratusi, manė, kad visam laikui išvažiuoja iš kaimo. „Žmona džiaugėsi, kad ištraukiau į miestą“, – sako Tomas.

Ūkininkavimo pradžiamokslį jaunasis ūkininkas išėjo Vokietijoje. Kaip ir kiti lietuviai važiavo į užsienį uždirbti pinigų, tikėdamasis geresnių perspektyvų. Važiuodamas žinojo, kad dirbs pas ūkininką. Net vokiečių kalbos žiniomis pasitikėjo, tačiau poros metų prireikė, kol išmoko nesunkiai susikalbėti, o trečiais metais jau ir anekdotą vokiškai papasakoti mokėjo. Dirbo ne nuolat, o po kelis mėnesius, vis grįždamas į Lietuvą. Paūgėjus sūnui, į Vokietiją važiavo jau visa šeima. Ūkininkas lietuvių šeimai suteikė būstą. Tomas dirbo įvairiausius ūkio darbus, Dangirai teko aplinka, kiemas, vaikai.

Stebėdami iki tol neregėtus galovėjų veislės galvijus, lietuviai atkreipė dėmesį, kad jie labai nereiklūs. Kilo mintis įkurti ūkį Lietuvoje. Sugrįžęs namo, Tomas vis ieškojo pirkti žemės. Šiandien Davainių ūkį sudaro 220 ha, iš jų apie 100 ha nuosava žemė.

Grįžusi į Lietuvą, šeima dar gyveno bute, Rokiškyje, bet, anot Tomo, ūkininkas su šeima turi nuolat gyventi ūkyje, kitaip sėkmės sunku tikėtis, nes blaškymasis tarp namų ir ūkio labai trukdo. Kai šeima drauge, daug smagiau. Todėl butą pardavė ir persikėlė į kaimą. Ūkį Tomas Davainis įregistravo 2005 metais.

Ypatingo būdo galvijai

Galovėjai yra labai baikštūs, šeimininkų arti neprisileidžia, ką jau kalbėti apie svetimus. Dangira pasakoja, kad karvės, išgirdusios nepažįstamą garsą, tuoj pa­stato ausis, o paskui tekinos leidžiasi per ganyklą. Per dvejus metus tik vieną karvę pavyko prisijaukinti tiek, kad pašaukus ji ateidavo, leisdavosi glostoma, šukuojama. Net ir veršiuodamasi karvė žmogaus neprisileidžia arti, tik jau prieš pat veršiavimosi pabaigą įmanoma prisiartinti. Galovėjų veršeliai gimsta nedideli, todėl karvės veršiuojasi lengvai ir greitai. Tačiau stebėti vis tiek būtina. Tai Dangiros rūpestis. Laukinėje gamtoje, anot ūkininko, gyvuliai patys „susirėdo“, kad prieauglis gimtų šiltuoju metų laiku, o ūkyje tenka procesą reguliuoti. Vasarą atvesti veršeliai yra stipresni. Jei kuri karvė veršiuojasi žiemą, yra pavojus, kad veršelis sušals. Buvo atvejis, kai telyčia paliko savo ką tik atsivestą veršelį ir ėmėsi globoti keliomis dienomis anksčiau gimusį, kurį, matyt, buvo nusižiūrėjusi iš anksto. Tad paliktąjį veršelį ūkininkė pakišo kitai tuo metu apsiveršiavusiai karvei. Toji abu priėmė. Praleidus tokį momentą, veršelį gali tekti žindyti iš buteliuko, tačiau tai ir laiko atima, ir veršelis augumu smarkiai atsilieka nuo bendraamžių.

Galovėjai nebijo šalčių, juos saugo ilgi plaukai ir pūkai. Todėl šaltuoju metų laiku jiems užtenka užuovėjos, kurioje ir 25 laipsnių šaltis nebaisus. Kai žiemą pašviečia saulė, galvijai sugula ant sniego, nes su „kailiniais“ jiems karšta. Tvarte įrengta neužšąlanti girdykla, tačiau kartais galvijai ir sniego pakramsnoja. Vandens geria sočiai, o sniego prisilaižo tiek, kiek minimaliai reikia. Ūkininkui būtina pasirūpinti, kad niekada netrūktų pašaro.

Į ganyklą banda išleidžiama vos pasirodžius žolei. Tačiau kai lankėmės ūkyje kovo viduryje, jie dar stovėjo tvarte. Tomas paaiškino, kad vietovė labai šlapia, nors ir kalnuota, išleidus galvijus jie išmindytų, nuniokotų ganyklas, reikia laukti, kol pradžius. Šiuo metu ūkininkas bandą laiko po stogine, kurią statė technikai. Vasarą statys tvartą.

Davainiai per porą metų įsitikino pasirinkimo teisingumu: auginti kitus galvijus nebūtų nei galimybių, nei sąlygų. Kurti pieno ūkį reikėtų nepalyginti didesnių investicijų ir daugiau darbo bei rūpesčių. „Jei turėtume tvartus, fermą, galėtume galvoti apie kitokį ūkį, o kai viską statom iš savo kišenės, tai galovėjai – geriausias pasirinkimas. Atsiveda karvė veršiuką ir žindo iki kito atsivedimo“, – sako T. Davainis.

Plečia ekologinį ūkį

Šiandien Davainių bandoje jau 56 galvijai, o iš viso planuoja auginti apie 200. Praėjusius metus ūkininkas vadina nelabai sėkmingais: banda pagausėjo 10 jautukų ir 5 telyčaitėmis. Telyčių turėtų būti daugiau, kita vertus jautukai – tai ateities pinigai. Šiemet turėtų veršiuotis 30 karvių ir telyčių.

Davainių ūkis yra ekologinis. Galvijus šeria vien ūkyje pagamintais pašarais. Sėja daug ankštinių augalų, pagrindas – vikių ir avižų mišinys. Papildomai duoda miltų, traiškytų grūdų. Ganiavos laikotarpiu galvijai prasimaitina ganyklose.

Ūkininkas dar nerealizuoja galvijų. Prieš teikiant pasiūlymus perdirbėjams, reikia užtikrinti didelį produkcijos kiekį. T. Davainis įsitikinęs, kad parduoti juos galima bus ir Lietuvoje, ir užsienyje. Vokietijoje galovėjų mėsa vertinama beveik taip pat, kaip ir žvėriena. Mėsa neriebi, kiek tamsesnė negu įprasta jautiena. Po metų kitų ekologiška produkcija bus dar labiau vertinama, tada ir pasiūlys ūkininkas savo užaugintus galvijus perdirbėjams.

Ūkininkavimo ėmęsis Tomas Davainis daugiausia remiasi praktine patirtimi, kurią įgijo dirbdamas Vokietijoje. Jei kyla klausimų ar problemų dėl gyvulių auginimo, šėrimo, ligų ir gydymo (kadangi ūkis ekologinis, tai galvijui susirgus jo gydyti negalima antibiotikais), skambina buvusiam darbdaviui į Vokietiją, kuris visada pataria. Agronomijos klausimais konsultuoja draugai. Žinių semiasi ir seminaruose, ypač skirtuose ekologiniam ūkininkavimui.

Vokiška drausmė

Davainių ūkyje įdarbinti trys darbininkai, kurie, kaip ir pats Tomas, dirba įvairiausius darbus. Visiems buvo iškelta viena sąlyga – darbo metu jokių išgertuvių. Ūkininkas džiaugiasi, kad dėl darbo drausmės su vyrais iš karto pavyko sutarti. Vienas iš jų, Tomo draugas, dirba pas tą patį ūkininką Vokietijoje, o kai grįžta į Lietuvą, padeda Tomui. Geras darbininkas visiems reikalingas. Ūkyje apsilankę Rokiškio savivaldybės specialistai pastebėjo, kad tvarka ūkyje vokiška. Vasarą jaunasis ūkininkas pradėjo statyti namo priestatą. Pasamdė mūrininką, o šis blokelius skaičiuodamas butelį išsitraukė ir gurkšnoja. Tomas jo paprašė daugiau nebeateiti. Pats ėmėsi mūryti, nors niekada anksčiau to nebuvo daręs.

Labai svarbi parama

Kol kas Davainiai daugiau investuoja į ūkį, negu iš jo gauna. Pagrindinės pajamos – tai išmokos, kuriomis remiamas ekologinis ūkininkavimas, išmokos už karves žindenes ir lėšos už suteiktas agroserviso paslaugas. Jei ne parama, šiandieninio ūkio nebūtų.

Pirkdamas veislinius galvijus, ūkininkas pasinaudojo parama – 50 proc. išlaidų buvo kompensuota. Didžiausias apmaudas, kad negali pasinaudoti parama jaunojo ūkininko įsikūrimui, nes neatitinka kriterijų – būtų įregistravęs ūkį 4 dienomis vėliau, galėtų gauti maksimalią jaunam ūkininkui skiriamą paramą.

Tačiau T. Davainis optimistas, sako, jei sėkmė nusisuka vienur, tai kitur būtinai pasiseks. Ūkininkas pateikė paraišką paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėt­ros 2007–2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ gyvulininkystės plėtrai. Planuoja gauti paramą dviem traktoriams, pašarų ruošimo ir mėšlo šalinimo technikai įsigyti.

Ūkininkas turi traktorių Belarus, pirko jį naują prieš porą metų, valstybė kompensavo 25 proc. išlaidų. Dabar norėtų pirkti Fendt traktorių, kuris brangesnis už populiariuosius. Dirbdamas Vokietijoje Tomas įsitikino gera šios vokiškos technikos kokybe, be to, šios technikos gamintojų atstovybė įsikūrusi Rokiškyje, o tai labai patogu. Baltarusiška technika dažnai genda (tepalus leidžia, hidraulinis mechanizmas genda), o greito garantinio remonto nesulauksi.

Ūkininkas stebisi, kaip Lietuvoje prekybininkai yra sukėlę kainas. Pavyzdžiui, buvo nusižiūrėjęs pirkti krautuvą, paaiškėjo, kad Lietuvoje jis kainuoja trečdaliu brangiau negu Vokietijoje. Kai nusiderėjo iki vokiškos kainos, tiekėjas ėmė gąsdinti, kad neteiks techninio aptarnavimo. Dabar daugumos technikos kainas T. Davainis pirmiausia susižino Vokietijoje, kad galėtų palyginti, o paskui derasi. Jei ūkininkui pavyktų įsigyti naujos technikos, galėtų kur kas didesnius plotus dirbti.

Kol kas ūkininkas apsieina be mėšlidės: susikaupusį mėšlą iškrato laukuose. Norėjo pateikti paraišką paramai gauti pagal Nitratų direktyvą, bet nespėjo. Kadangi mėšlidę ateityje vis vien teks įrengti, planuoja tai atlikti savo jėgomis. Ir šienui saugoti pastogės reikės, nes lauke laikomo šieno kokybė nukenčia, ir grūdų saugyklos.

***
Galovėjai – viena seniausių mėsinių galvijų veislių, išvesta Škotijoje. Veislė formavosi kalnuotoje drėgno klimato vietovėje, kur nekarštos vasaros ir nešaltos žiemos. Galovėjai yra beragiai, juodos ar rudai juodos spalvos. Jų plaukai ilgi, žiemą kartais atauga iki 20 cm ir apsaugo gyvulius nuo šalčio. Dažniausiai visus metus laikomi po atviru dangumi. Patelės pasižymi ilgaamžiškumu, galovėjai priskiriami prie greitai bręstančių galvijų veislių. Jie kaupia palyginti nedaug riebalų. Galvijai ištvermingi, turi tvirtas nagas, todėl lengvai vaikšto stačiais šlaitais, akmenuotu paviršiumi. Skerdienos išeiga 62–65 proc.

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos informacija