23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/04
Ant naujų darbų slenksčio
  • Jurga ZALECKIENĖ, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Kad populiarieji saldainiai „Nomeda“, „Jovaras“, „Obelėlė“ yra tokie skanūs, o zefyrai tirpsta burnoje, dalis nuopelnų tenka Pasvalio rajono sodininkystės bendrovei „Naradava“. Būtent šio ūkio soduose išauginti obuoliai, čia pat ūkyje perdirbti į tyrę, keliauja į Lietuvos, Latvijos ir Estijos konditerijos gamyklas bei cechus.

Jau ne vieną dešimtį metų „Naradava“ ne tik augina, bet ir perdirba obuolius. Beveik 300 ha sodų turintis ūkis šiuo metu yra vienas stambiausių šalyje. Didžiausius sodų plotus užima obelys, po kelis hektarus skirta kriaušėms ir slyvoms, 11 ha plote auga aronijos. Soduose užderėjusi produkcija kruopščiai rūšiuojama: geriausios kokybės vaisiai parduodami kaip desertiniai, o likusioji derliaus dalis perdirbama ūkio ceche. „Desertui nugriebiame „grietinėlę“, o visa kita – į tyres ir džemus“, – sako penktus metus bendrovei vadovaujantis direktorius Aloyzas Grygalis.

Sodas atsiperka tik per dešimtmetį

Sodininkystė yra specifinė žemės ūkio sritis, mat tikslams pasiekti prireikia daugiau laiko. „Pasodintas sodas atsiperka tik per dešimtmetį. Šiuolaikinis intensyvus sodas gyvuoja du dešimtmečius. Taigi, ant­rasis dešimtmetis skirtas tam, kad būtų galima sukaupti lėšų naujam sodui veisti“, – pagrindinius etapus vardija 26 metus sodininkystės srityje dirbantis Aloyzas.

Praėjusių metų žiema parodė, kad kai kurių veislių obelys mūsų kraštui netinkamos. Kokia maža Lietuva tebūtų geografiniu požiūriu, bet gamtos skirtumai didžiuliai. Tame pačiame šiauriniame regione – Pasvalyje, Biržuose, Rokiškyje ir Anykščiuose – tos pačios paros temperatūra skyrėsi dvigubai: vienur laikėsi 18, o kitur spustelėjo iki 31 oC šalčio.

„Žiema parodė, kad ne visada galima tiesiai iš pietinių Europos valstybių perkelti ten naudojamas technologijas ir veisles. Nėra taip paprasta: perkeliame iš Čekijos į Lenkiją, iš Lenkijos į Lietuvą, iš Lietuvos į Latviją ir Estiją – ir viskas, gali sodininkauti. Ne, yra daugybė subtilių dalykų“, – sako Aloyzas pridurdamas, kad stengiasi mokytis ne tik iš savo, bet ir iš kolegų sodininkų klaidų.

Jauname sode daugiausia bėdų kyla su žievės ligomis, ypač jei sodinami vienametukai medeliai. „Kad vienametukai neva geriau prigyja, tai tik medelynininkų išvedžiojimai. Tuo periodu, kai buvo mokamos subsidijos už dauginamąją medžiagą, medelynuose suskubta pardavinėti kuo jaunesnius medelius. O reikėjo išmokas diferencijuoti – pavyzdžiui, už vienų metų sodinuką skirti 2 Lt išmoką, o už dvimetį 5 Lt“, – svarsto Aloyzas.

Trąšų soduose naudojama minimaliai, visada daromos lapų analizės. „Pertręšimas skaudžiai kerta per kokybę, ypač suprastėja vaisių laikymasis. Azoto trąšų naudojame net mažiau, negu rekomenduojama. Kalciu ir mikroelementinėmis trąšomis purškiame per lapus“, – trumpai apie technologijas užsimena bendrovės direktorius.

Praėjusieji metai buvo išskirtiniai

Pernai pavasario šalnos pakenkė sodams Lenkijoje, pačioje didžiausioje ES sodininkystės šalyje, kurioje veikia daugybė koncentruotų sulčių gamyklų. Trūkstant vaisių produkcijos, vienu momentu perdirbti skirtų obuolių kaina praėjusį rudenį siekė net 90 centų už kilogramą – dar prieš metus net desertiniai obuoliai tiek nekainavo.

Nors pernai ir „Naradavoje“ derliaus priskinta mažiau, bet gera obuolių kaina atpirko nuostolius. „Obuoliai buvo brangūs, bet pabrango ir elektra, kuras, trąšos, darbo jėga. Viską sudėjus – nieko čia labai nepraturtėjome. Obuolių mažiau priskynėme, o atlyginimams sumokėjome 300 000 Lt daugiau“, – per daug džiūgauti nelinkęs direktorius.

Bendrovėje nuolat dirba 65 darbuotojai, rudenį dar reikia būrio talkininkų. „Oi, čia skaudžiausia tema – nebėra iš kur paimti darbininkų. Socialinės išmokos išpuikino žmones, jie aptingo. Mokėk, kiek nori, nenori dirbti, ir gana“, – sako Aloyzas.

Ateinantį rudenį iš bėdos bandys suktis taikydami talkininkams užmokestį obuoliais – gal tai pritrauks savaitgaliais pasi­obuoliauti norinčių miestiečių. Nemenką dalį obuolių nuskina moksleiviai, kuriuos sparčiai dirbti skatina tai, kad už darbą sumokama tos pačios dienos vakare. Jie žino konkrečią kainą – už kilogramo nuskynimą gaus 10 centų: darbščiausi ir po 100 Lt per dieną uždirba.

Būsimą derlių – jau į modernias saugyklas

Kasmet bendrovėje priskinama maždaug 5 000 tonų obuolių. Beveik 600 tonų derliaus telpa saugyklose su kontroliuojama atmosfera (beje, naradaviškiai saugyk­las su kontroliuojama atmosfera pasistatė vieni pirmųjų šalyje, prieš devynerius metus). Dar 2 000 tonų produkcijos sukraunama paprastose vaisių saugyklose. Dalis perdirbti skirtų obuolių apdorojami konservantais ir laikomi plastikiniuose vakuuminiuose didmaišiuose apdengti šiaudais – taip jie sulaukia pavasario.

Bet vaisių kasmet daugėja – auga naujausių sodo kvartalų derlius. Šiemet bendrovėje pasiryžta didelėms investicijoms. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos I krypties „Žemės ūkio ir miškininkystės sektoriaus ­konkurencingumo didinimas“ priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ veiklos sritį „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“ bendrovė „Naradava“ pateikė verslo projektą, kurio vertė 3 mln. Lt. Tikisi, kad 1,2 mln. Lt bus kompensuota ES lėšomis.

Pagal projektą numatyta pertvarkyti saugyklą, įrengti joje 8 kameras, kuriose tilps 1 200 tonų vaisių. Įranga bus pati moderniausia – su azoto generatoriumi kontroliuojama atmosfera. Kuo toks laikymo būdas skiriasi nuo jau turimų kamerų? Pirmiausia, naujosiose, visiškai automatizuotose kamerose reikiama atmosferos sudėtis pasiekiama labai greitai – per 2 paras (dabar turimose kamerose tai užtrunka beveik 3 savaites). Kitaip tariant, praėjus dviem dienoms po nuskynimo, obuoliai bus užmigdyti. Be to, elektros energijos reikės beveik dvigubai mažiau.

Visus darbus atliks Lenkijos kompanija „Coolex“. Sumontuoti vieną kamerą (o jų iš viso aštuonios) užtruks savaitę. Dar maždaug mėnesį užims visos įrangos suderinimas. Parengiamieji darbai jau pradėti, tikimasi šių metų derlių krauti jau į modernias kameras.

Įgyvendinant projektą, užsakyta ir 2 000 konteinerių, elektriniai krautuvai, numatyta pertvarkyti grindis, rūšiavimo patalpas, pakeisti visas duris. „Ši investicija ilgai planuota ir kruopščiai apgalvota. Norėdami išsilaikyti rinkoje, esame priversti atsinaujinti. Tam lėšas kaupėme kelerius metus ir išlaukėme patogaus momento, kai galime maksimaliai pasinaudoti ES parama“, – aiškina direktorius.

Kokia veislė geriausia

Daugiausiai išauginama veislių Auksis, Lobo, Tellissaare, Kortlendas, Paprastasis antaninis obuolių. Beje, būtent „Naradavoje“ Auksis buvo pradėtas auginti kaip pramoninė veislė dar tada, kai oficialiai ji nebuvo įtraukta į daugintinų veislių sąrašą. Tuometinis ilgametis ūkio vadovas Povilas Girnius drąsiai ėmėsi auginti naują veislę, kuri išliko viena pagrindinių pasvaliečių sode iki šiol.

„Auksis – tikrai gera veislė, obuoliai skanūs, gražūs, tik šiek tiek opūs transportuojant. Turint saugyklas, juos galima ilgai išlaikyti. Tik pastaraisiais metais pastebėjome, kad Auksis tapo nepanašus į Auksį. Manau, jam tinka tik sėkliniai arba MM.106 poskiepiai. Su kitais poskiepiais – ne tokia vaisių spalva ir ne toks skonis“, – patirtimi dalijasi Aloyzas.

Seniausiems „Naradavos“ sodams – jau pusšimtis metų. Tai daugiausiai Paprastojo antaninio veislės obelys, kurios puikiausiai dera, o obuolius dėl tinkamo rūgščių balanso itin vertina perdirbėjai. Arti­miausiais metais planuojama pasisodinti šiek tiek vasarinių veislių: alyvinių ir Beržininkų ananaso obelų, mat vasaros pabaigoje obuolių paklausa didžiulė – tik duok. Pagrindinės veislės – žieminės, nes rudenį prekyba desertiniais obuoliais vyksta itin vangiai, žmonės dar savo sodeliuose nuskintus vaisius valgo. Desertinius obuolius „Naradava“ parduoda per didžiuosius prekybos tinklus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

Tyrės ir džemai turi paklausą

Pasak direktoriaus, sėkmingą ūkio veiklą garantuoja tai, kad čia įdiegta visa gamybos grandinė: vaisiai auginami, saugojami ir perdirbami. Iš vaisių daromos tyrės ir verdamas džemas. Iš 5 000 tonų kasmet priskinamų obuolių 2 000 tonų perdirbama. Obuolių tyrė parduodama kaip pusfabrikatis saldainių fabrikams ir konditerijos cechams, ketčupo ir padažų gamybos įmonėms. Kai kurie užsakovai pageidauja konkrečios obuolių veislės tyrės. Pavyzdžiui, vaikiškų tyrelių gamintojai itin vertina Tellissaare obuolių tyrę, mat ji labai geros konsistencijos, tiršta, pakabinta nedrimba nuo šaukštelio.

Iš dalies tyrės čia pat ūkyje verdamas tirštas ir kvapnus obuolių džemas – per metus jo pagaminama 300 tonų. Lenkijoje pagamintas džemo virimo įrenginys, kainavęs 160 tūkst. Lt, kasdien išverda po 2–3 partijas džemo, kuris iš karto iškeliauja pas užsakovus. Džemai daromi ne tik iš grynų obuolių, bet ir pridedant aronijų.

„Kai pats perdirbi, truputį geresnis litas lieka. Esu įsitikinęs, kad geriausia, kuo mažiau būti priklausomam nuo kitų“, – sako Aloyzas Grygalis.

***

Komentaras

Darius Kviklys
Lietuvos verslinių sodų ir uogynų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ direktorius

Auginti aukštos kokybės desertinius obuolius ir kuo ilgiau juos tiekti į rinką: toks turėtų būti profesionalių sodininkų tikslas. Pernykščių metų ruduo, kai labai pakilo perdirbti skirtų obuolių kaina, laikytinas išimtimi, kuri tik patvirtina taisyklę: geriausiai uždirbti galima parduodant desertinius vaisius. Šiemet desertinių obuolių kaina pasiekė 2 Lt/kg – tokios dar nebuvo, anksčiau sodininkai džiaugdavosi gavę 1,5 Lt/kg. Turint geras saugyklas, ilgiau išlaikyti galima ir rudeninių veislių obuolius, mat iki Naujųjų metų prekyba obuoliais būna apmirusi.