Sekdamos liberalizmo doktrina, valstybės neturėtų remti žemės ūkio produkcijos gamybos ir prekybos žemės ūkio produktais. Tačiau visos pasaulio vyriausybės subsidijuoja ūkininkus, atsisako visiško žemės ūkio liberalizavimo. Kodėl tarp ekonomikos teorijos ir praktikos yra atotrūkis?

Norvegijos žemės ūkio ir maisto pramonės ministras Terje Risas Johansenas (Terje Riis Johansen) apibūdina žemės ūkį kaip ypatingą ekonomikos sektorių, kurio nederėtų gretinti su kitais. Nė viena vyriausybė nesiima nutraukti paramos nacionaliniam maisto gamybos sektoriui, nes taptų absoliučiai priklausoma nuo įvežtinės produkcijos. Maisto saugos atžvilgiu nė viena šalis negalėtų sau leisti išsižadėti maisto gamybos ir pasikliauti, kad šalies gyventojus aprūpins svetimos valstybės. Didelės šalys, kurioms būdinga žemės ūkio produkcijos gamybos sąlygų įvairovė ir gamybos ekstensyvumas, neatsisako nacionalinio maisto gamybos. Tokio žingsnio neįsivaizduoja ir skurdžios arba nedidelės šalys, pavyzdžiui, Norvegija.

Norvegijoje išvystyta akvakultūra arba „ūkininkavimas jūroje“. Žuvies produkcijos gamybos apimtys pranoksta žemės ūkio gamybą. Norvegija pirmauja pasaulyje pagal Atlanto lašišos produkcijos apimtis. Skatinant akvakultūros pramonės įvairovę, pradėta auginti otus, menkes, austres, moliuskus. Norint verstis vandens gyvių gaudymu ar veisimu, būtina gauti valdžios leidimą; didžioji dalis lašišų ir upėtakių verslo licencijų priklauso kelioms stambioms įmonėms. Daugelis smulkių įmonių ir ūkininkų priversti kooperuotis. Norvegijos žuvų ir kiautuotųjų vėžiagyvių ūkyje dirba 4 tūkst. darbuotojų, dar daugiau jų netiesiogiai susiję su akvakultūros pramone, t. y. iš viso apie 20 tūkst. žmonių dirba žuvivaisos arba produktų ir paslaugų, skirtų žuvivaisai, sektoriuje. Dauguma žvejų gyvena mažomis bendruomenėmis Norvegijos pakrantėse ir yra visiškai priklausomi nuo akvakultūros pramonės.

Kaimo ir žemės ūkio ypatumai

Norvegija importuoja 50 proc. maisto produktų. Žemės ūkio produkcijos gamyba sudaro apie 2 proc. BVP. Du trečdaliai žemės ūkio veiklos koncentruota atokiose kaimo vietovėse. Žemės ūkyje dirba apie 16 proc. kaime užimtųjų, šalies mastu – 4 proc. Užimtumas žemės ūkyje mažėja.

Kai kuriuose kaimuose gyventojų kritiškai mažai. Žmonės išvyksta, nes kaimuose trūksta mokyklų, pašto įstaigų, parduotuvių, degalinių. Kita vertus, Norvegijoje pabuvojusius užsieniečius stebina, kad beveik kiekvienoje kalnuotoje vietovėje yra interneto ryšys. Studentai pastebi, kad kolegijos Norvegijoje įkurtos ir miestuose, ir kaimo vietovėse.

Norvegijos darbo rinka masina lietuvius, tačiau šaliai labiausiai reikia ne žemės ūkio, bet kvalifikuotų sveikatos, statybos, informacinių technologijų, inžinerijos specialistų.

Šalies kaimo turizmą galima suskirstyti į dvi stambias kategorijas: licencijuojama medžioklė ir žvejyba; ūkininkų nuomojami kambariai ir trobelės turistams bei tiesioginis turistų aprūpinimas maisto produktais.

Norvegijos kaimai traukia turistus pribloškiančiu kraštovaizdžiu ir potyriais. Turistų apgyvendinimo išlaidos gana didelės, tai daro įtaką ūkininkų pagamintos produkcijos kainoms.

Atšiaurus klimatas, dideli atstumai tarp gyvenviečių, mažas gyventojų tankumas – pagrindiniai veiksniai, lemiantys aukštą žemės ūkio produkcijos gamybos kainą ir menką konkurencingumą pasaulio rinkose. Pagrindinės Norvegijos žemės ūkio gamybos kryptys – pieno ir mėsos produktų, kiaušinių, grūdų, mažiau – vaisių ir daržovių gamyba. Apie 75 proc. pajamų ūkininkai gauna iš gyvulininkystės, 25 proc. – iš augalininkystės. Tradicinis ūkininkavimas palaiko Norvegijos kaimo vietovių gyvybingumą, tačiau šalies žemės ūkis yra daugiafunkcinis. Žemės ūkio produktyvumo didinimas – nuolat besitęsiantis procesas. Greta žemės ūkio produkcijos gamybos plėtojamas turizmas, medžioklė, žvejyba, atsinaujinančios energijos gamyba.

Daugiafunkciškumo svarba

Žemės ūkis užtikrina ne vien maisto saugumą, kultūrinio paveldo, kraštovaizdžio išsaugojimą, bet ir biologinę įvairovę, aukštus sveikatos, gyvulių gerovės standartus. Šios funkcijos priskiriamos neprekiniams interesams, kurie yra viešųjų gėrybių pobūdžio, todėl valstybės parama šiuo požiūriu pateisinama. Daugelis viešųjų gėrybių kuriamos kartu su žemės ūkio produktais arba priklauso nuo jų.

Daugiafunkcinis žemės ūkis Europos Sąjungos dokumentuose apibrėžiamas kaip maisto produktų įvairovė ir ūkininkų teikiamų paslaugų plėtra. Siekdama daugiafunkcinio žemės ūkio, Prancūzija remia individualius ūkininkus, kurie kuria produktus, turinčius pridėtinę vertę (priskiriamas žemės ūkio produktų kokybės gerinimas, veiklos įvairinimas, kraštovaizdžio išsaugojimas, pievų išlaikymas, bio­įvairovės išsaugojimas), teikia paramą ištikus stichinėms nelaimėms.

Nyderlanduose, kur intensyviai vystoma gyvulininkystė, įdiegta apmokestinimo sistema ūkiams, viršijantiems leistiną gyvulių laikymo ploto vienete normą. Taip siekiama mažinti neigiamą poveikį aplinkai. Nyderlandų žemės ūkio ministerija skatina ekologinį ūkininkavimą, mokėdama tiesiogines išmokas, remia projektus kraštovaizdžiui saugoti, energijai taupyti. Šalyje įdiegta taškų sistema veiksmams ir investicijoms, turinčioms teigiamą poveikį aplinkai. Jei ūkis surenka atitinkamai taškų, jis gali gauti finansinę ar kitą paramą.

Austrijoje daugiafunkcinis žemės ūkis yra tapęs žemės ūkio prioritetu. Austrijos vyriausybė remia tolygią miškininkystės plėtrą, maisto saugumą užtikrinančius projektus (dėmesys skiriamas javų produkcijai, smulkiems gyvulininkystės ūkiams, ekologiniam ūkininkavimui), skatina agrarinę aplinkosaugą, atsinaujinančios energijos gamybą.

Japonijoje remiami smulkūs ryžių ūkiai, kadangi jie vaidina pagrindinį vaid­menį išsaugant šalies kultūrą. Japonijoje yra didelis tradicinio maisto poreikis.

Norvegijoje paramos ir apsaugos priemonės žemės ūkio sektoriuje, visų pirma, siejamos ne su pajamomis, o su pakankamo viešųjų gėrybių lygio užtikrinimu (maisto sauga – viena iš prioritetų). Tai viena aktyviausių pasaulio šalių, pasisakančių už daugiafunkcinį žemės ūkį ir jo apsaugą nuo išorinės prekybos spaudimo. Ypač pripažįstama pridėtinė žemės ūkio gamybos vertė turizmo srityje. Šitai skatina Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO sprendimas įtraukti žemės ūkio vietoves į pasaulinius paveldo vietovių sąrašus. Profesionalus aplinkos valdymas, įskaitant žemės ūkio gamybą, yra svarbiausias pridėtinę vertę kuriantis veiksnys.

Žemės ūkiui būtina užtikrinti nišą

Daugiafunkciškumo ypatybių vertinimas įvairiose šalyse skiriasi. Kuriamos neprekinės vertybės dažniausiai neturi rinkos ir kainos, todėl skirtingose šalyse sudėtinga nustatyti bendrą vertę. Tai anaiptol nereiškia, kad neprekinės vertybės yra menkavertės, o priešingai – jos privalo būti šalies politikos dalimi. Daugiafunkcinio žemės ūkio politikos srityje daug yra nuveikusi Tarptautinio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija OECD, atkreipianti politikų dėmesį į kitus, ne vien pajamų, klausimus. OECD yra rekomendavusi šalims vystyti vieningą žemės ūkio politiką nacionalinėse valstybėse. Tačiau Norvegijai būtų sunku sekti šiuo patarimu, neatsižvelgus į vertybių ir tikslų kiekvienoje šalyje skirtingumą. Kiekviena šalis turi skirtingą atspirties tašką, todėl vieningos politikos diegimas gali duoti skirtingus rezultatus ir prasilenkti su nacionalinės politikos tikslais. Pvz., šalyse skiriasi išlaidų lygiai, todėl viena kaina nevienodai padengtų gamybos sąnaudas įvairiose šalyse. Tai palaužtų kai kurių gamintojų verslą. Jei ūkininkai neteiktų gėrybių, viešųjų gėrybių užtikrinimas gyventojams pareikalautų iš valstybės papildomų politinių priemonių ir išlaidų. Norvegijai, siekiančiai patenkinti gyventojų lūkesčius, toks kelias nepriimtinas.

Kitas OECD rekomenduojamas dalykas – paramos žemės ūkiui atsiejimas nuo gamybos. Jei Norvegija pasektų šiuo patarimu, tai sąlygotų žemės ūkio produkcijos sumažėjimą ir žemesnį (mažesnį negu 50 proc.) apsirūpinimą maisto produktais. Kadangi Norvegijoje žemės ūkis susijęs su kitų neprekinių gėrybių kūrimu, šia OECD rekomendacija sunku vadovautis. Jei Norvegija laikytųsi šimtaprocentinės paramos atsiejimo nuo gamybos politikos, kurią diegia Europos Sąjunga, gyvulininkystės produkcija atokiose kaimo vietovėse nepadengtų kintamų gamybos sąnaudų, tiesiogiai susijusių su pajamomis. Tai paskatintų gyvulininkystės koncentraciją centrinėje Norvegijos dalyje, bet prieštarautų Norvegijos politikai žemės ūkį vystyti plačiu mastu visoje šalyje.

Norvegai vertina šalies žemės ūkio produktus ir teigiamą žemės ūkio poveikį aplinkai ir kultūros paveldui. Remiantis 2006 m. atliktu tyrimu, 70 proc. Norvegijos gyventojų palaiko žemės ūkio gamintojų subsidijavimo politiką. Tai rodo, kad žmonės pripažįsta egzistuojantį ryšį tarp ūkininkų pajamų ir neprekinių viešųjų gėrybių (maisto saugumo, kultūrinio kraštovaizdžio, tolygios aplinkosaugos plėtros). Norvegijos žemės ūkio ir maisto pramonės ministro T. R. Johanseno manymu, būtų neteisinga atsisakyti šių vertybių palaikymo, nes visos šalys pritaria Pasaulinės prekybos organizacijos pozicijai, leidžiančiai žemės ūkio gamybos tęstinumą nacionalinėse valstybėse. Kai kurios šalys tai sieja su prekių eksportu, kitos, kaip ir Norvegija, suinteresuotos esamo žemės ūkio produkcijos lygio palaikymu šalyje, telkiant dėmesį į vietos rinką. Anot ministro, tarptautinės prekybos sutartys turėtų užtikrinti žemės ūkiui laisvą nišą, t. y. sudaryti galimybę viso pasaulio ūkininkams dirbti žemę, gaminti žemės ūkio ir viešąsias gėrybes ir kurti pridėtinę vertę neprekinėms reikmėms.

Pastaruoju metu susirūpinimą kelia globalinis klimato atšilimas, kuriam žmogaus veikla turi neabejotinos įtakos. Tai skatina politikus atkreipti dėmesį į aplinkos pokyčius, kurie sunkina tarptautinę prekybą, prekių transportavimą. Aplinkosaugos problemos turi atsispindėti ir žemės ūkio politikoje, kuri pastaruosius 20 metų palaipsniui vystėsi, augo jos dėmesys kultūriniam kraštovaizdžiui ir paveldui. Taršos mažinimas ir biologinės įvairovės išsaugojimas tapo centriniais Norvegijos žemės ūkio politikos kaitos elementais. Žvelgdamas 20 metų pirmyn, Norvegijos žemės ūkio ir maisto pramonės ministras T. R. Johansenas atkreipia dėmesį į aplinkosauginius iššūkius, į kuriuos būtina atsižvelgti. Formuojant ateities ekonomikos modelius – aplinkosauga ir neprekinės vertybės turėtų įgyti didesnį svorį.