Kuriant modernius ūkius, ruošiant ateities verslo planus, įsisavinant ES paramą, iškyla žemės ūkio specialistų stygiaus problema. Darbo birža konstatuoja, kad šiame sektoriuje darbuotojų yra per daug, tačiau atskirų specialybių darbuotojų stinga. Darbdaviai laukia jaunų ir kvalifikuotų specialistų, kurie mokėtų dirbti savarankiškai, būtų įvaldę naujausias žemės ūkio mašinas, mokėtų bendrauti, kritiškai mąstyti, analizuoti.

Kitaip tariant, kaimui reikia jaunimo. Darbo ir socialinių tyrimų instituto mokslo darbuotojo Arūno Pociaus žodžiais, išmirus senajai kartai, padėtis kaime gali tapti katastrofiška – nebus kam dirbti.

ŽŪM Mokslo ir mokymo skyriaus vedėja Elena Narušytė konstatuoja, kad kasmet vis mažiau jaunimo stoja į žemdirbiškąsias specialybes, vis mažiau parengiama kvalifikuotų darbuotojų žemės ūkiui, o parengimas neatitinka darbo rinkos poreikių.

Mokymo įstaigoms priekaištaujama, kad jų išleidžiamiems specialistams trūksta praktinio parengimo, vadybos ir ekonomikos žinių, o studijų ir mokymo programos mažai orientuotos į praktinį žinių pritaikymą. Mokymo įstaigos savo ruožtu klausia, kokių specialybių ir kiek specialistų reikia paruošti darbo rinkai?

Dinamika sunkina prognozes

Darbo biržos prognozės yra trumpalaikės, skirtos ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Iš jų galima susidaryti vaizdą tik apie tai, kokių specialistų ir darbininkų reikia daugiau ir kokių mažiau.

Pasak LŽŪU studijų prorektoriaus Jono Čapliko, prognozuoti specialistų ir kvalifikuotų darbininkų poreikį Lietuvoje, remiantis užsienyje paplitusiomis teorijomis, yra problemiška dėl krašto specifikos. Mūsų šalies žemės ūkyje nėra darbo jėgos koncentracijos, ji išsklaidyta po kaimus didelėje erdvėje. Vienoje vietovėje tam tikrų specialistų gali būti pakankamai, o gretimoje – trūkti. Be to, žemės ūkyje turi reikšmės šeimyninis ūkininkavimo pobūdis, kuris iškraipo darbo užmokestį ir darbo jėgos pasiūlos bei paklausos santykį. Pavyzdžiui, aplinkui pakankama traktorininkų pasiūla, tačiau ūkininkas suinteresuotas, kad jo sūnūs įgytų traktorininko kvalifikaciją ir ūkyje atliktų mechanizuotus darbus. Didelės įtakos turi ir žaliavinis gamybos pobūdis, dėl kurio žemės ūkio darbuotojų darbo užmokesčio lygis yra paprastai mažesnis už aukštesnėse grandyse esančių sektorių darbuotojų darbo užmokestį.

Apie specialistų poreikį galima spręsti pagal aukštųjų mokyklų atliekamas apklausas apie jų absolventų įsidarbinimą. Pavyzdžiui, LŽŪU telefonu apklausia absolventus, praėjus pusmečiui po baigimo. Nustatoma, kiek jų įsidarbino pagal įgytą profesiją baigus studijas, kiek su kaimo plėt­ra ir gamtos išteklių naudojimu susijusiuose sektoriuose. J. Čaplikas pripažįsta, kad šie tyrimai viešai naudojami ribotai, nes juos atlieka patys universitetai, kurie suinteresuoti sau palankesnėmis išvadomis.

Žemės ūkis ir kaimo plėtra yra vieni iš dinamiškiausių dabarties sektorių ir išliks tokie artimiausiu metu. Todėl specialistų ir kvalifikuotų darbuotojų poreikis turi būti vertinamas pagal ilgalaikes prognozes. LŽŪU sukūrė savitą metodiką, kuri leidžia prognozuoti 4–6 metus į priekį. Pirmosios prognozės jau buvo pristatytos visuomenei. Jos kol kas apima žemės ūkio mokslo, mokymo ir konsultavimo sritis.

Specialistai mokslui

Lietuvoje yra 10 valstybinių mokslo tyrimo įstaigų, kurios savo darbais prisideda plėtojant šalies žemės ūkį ir susijusių pramonės šakų ekonomiką. Darbuotojų skaičius mokslo tyrimo įstaigose skiriasi: nuo pusšimčio universitetiniuose institutuose iki beveik 150 Žemdirbystės institute ar daugiau kaip 1 100 darbuotojų Žemės ūkio universitete. LŽŪU Karjeros centro vadovė Rita Mičiulienė mano, kad ateityje šiose įstaigose mokslo darbuotojų, kurie sudaro nuo trečdalio iki pusės visų darbuotojų, dėl mažėjančio finansavimo ir nepatrauk­lių atlyginimų jauniems mokslininkams, gali mažėti.

Mokslo įstaigoms reikia labai įvairios kvalifikacijos specialistų: nuo aptarnaujančio personalo, turinčio profesinį išsilavinimą, laborantų, vadybininkų, turinčių neuniversitetinį ar universitetinį bakalauro išsilavinimą, iki daktaro laipsnį turinčių mokslininkų.

LŽŪU mokslininkai prognozuoja, kad po ketverių metų mokslinių tyrimų paslaugoms daugiausia reikės aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą turinčių specialistų: įrenginių remonto ir gamybos inžinerijos – 79; inžinierių mechanikų – 52 bakalaurų ir 20 magistrų; agronomų – 53 bakalaurų ir 8 magistrų; buhalterių ir finansininkų – 24 bakalaurų, 11 magistrų, 17 neuniversitetinio išsilavinimo specialistų. Iš viso mokslinių tyrimų paslaugoms 2013–2015 m. kasmet reikės 430 specialistų.

Šalies profesinėms mokykloms ir kolegijoms kasmet prireiks maždaug 20 specia­listų, turinčių žemės ūkio srities išsilavinimą. Švietimo įstatyme nebeišskiriamos žemės ūkio mokyklos, nes visose gali būti vykdomos įvairios mokymo programos. Iš 75 profesinių mokyklų 44 yra mokymo programų, skirtų žemės ūkio specialistams. Dauguma profesinių mokyklų ir profesinio rengimo centrų siūlo technikos priežiūros, verslo darbuotojo, technikos šaltkalvio remontininko programas. Tačiau šiose mokyklose retai pavyksta suformuoti didesnę kaip 25 žmonių žemdirbiškos specialybės grupę.

Profesinę kvalifikaciją ir aukštąjį ne­universitetinį žemės ūkio srities išsilavinimą teikia kolegijos. Pasirenkančių jose žemės ūkio programas kasmet mažėja. Anot R. Mičiulienės, žemdirbio profesijos vis mažiau domina jaunimą, jos neprestiži­nės, o sumažėjus mokinių, mažiau reikia ir pedagogų. Kolegijose žemės ūkio srities dėstytojų reikės tiek, kiek to pareikalaus metinė kaita.

LŽŪU mokslininkai prognozuoja, kad profesinėms mokykloms ir kolegijoms 2013–2015 m. kasmet prireiks po 1–2 įvairių specialybių specialistų, turinčių bakalauro ar magistro diplomą. R. Mičiulienė pažymi, kad absolventai nenoriai eina dirbti į profesinio rengimo sektorių dėl mažų atlyginimų, o pačios mokyklos pageidauja specialistų, turinčių gamybinės praktinės patirties.

Perspektyvos konsultantams

Optimistines prognozes ­mokslininkai sieja su konsultavimo sektoriaus plėt­ra. 2007–2013 metais Lietuvai numatytoji 7 mlrd. 805 mln. litų finansinė parama yra pusketvirto karto didesnė negu per praėjusį 2004–2006 m. laikotarpį. Tikimasi didesnio ūkininkų aktyvumo, tuo pačiu ir konsultavimo bei mokymo poreikio augimo.

Ūkininkų konsultacijos, mokymai vyksta trijų lygių regioniniuose profesinio mokymo centruose. Didžiausią žemdirbių tęstinio profesinio mokymo ir konsultavimo rinkos dalį užima Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, kurios centrinėje būstinėje dirba apie pusšimtį, rajonų biuruose nuo 3 iki 9 specialistų. Tęstinį žemdirbių mokymą taip pat vykdo Žemės ūkio rūmai, konsultuoja mokslo įstaigos.

Žemdirbiai, kreipdamiesi finansinės paramos, turi pateikti verslo planus, nepriekaištingai užpildyti paraiškas. ŽŪM 2007 m. pabaigoje akreditavo daugiau kaip 20 įmonių ir organizacijų bei daugiau kaip 15 pavienių asmenų, galinčių konsultuoti, rengti verslo planus ir projektus.

Remiantis 2004–2006 m. paramos laikotarpio ataskaitų analize, privačios, viešos ir kitos organizacijos užima apie penktadalį žemdirbių konsultavimo ir mokymo sektoriaus rinkos. Kiekvienoje jų dirba buhalteriai, vadybininkai, ekonomistai. Vis daugiau dėmesio skiriant ekologijai, tausojančiam žemės ūkiui ir aplinkosaugai, didėja agronomų, ekologijos specialistų poreikis.

R. Mičiulienė prognozuoja, kad ateityje žemės ūkio srities konsultantų poreikis augs, didėjant europinės finansinės paramos apimtims, ypač viešosios ir privačios konsultavimo įstaigos samdys daugiau specialistų. Iš viso 2013–2015 m. konsultavimui per metus reikės maždaug 140 specia­listų, daugiausia buhalterių, finansininkų, ekonomistų. Labiausiai bus pageidaujami magistro laipsnį turintys specialistai.

Remiantis LŽŪU mokslininkų prognozėmis, 2013–2015 m. žemės ūkio mokslo, mokymo ir konsultavimo sektoriuje labiausiai reikės agronomų, buhalterinės apskaitos specialistų, ekonomistų ir inžinierių. Mažiausiai reikės kaimo plėtros ir administravimo, aplinkos inžinerijos ir aplinkotyros, miškininkystės specialistų. Mokslo įstaigoms labiausiai reikės specialistų dirbti laboratorijose, atlikti mokslo pagalbinius darbus, konsultavimo sektoriui – magistrų.

Tyrimų rezultatai rodo, kad absoliuti dauguma LŽŪU absoleventų po bakalauro studijų turi užsiėmimą: dirba arba studijuoja toliau. Tyrimai taip pat parodė, kad dauguma absolventų įsidarbina didžiuosiuose šalies miestuose ir sostinėje. LŽŪU Studijų skyriaus kokybės vadybininkas Albinas Pugevičius teigia, kad miesteliuose ir kaimo vietovėje įsidarbina tik nedidelė kai kurių studijų programų bakalaurų dalis.  Visiškai su profesija nesusijusį darbą dirba mažiau kaip dešimtadalis absolventų.

Darbą užtikrina išsilavinimas

Gyvulininkystės specialistus ruošiančios Lietuvos veterinarijos akademijos absolventų įsidarbinimo galimybės 2006–2007 m. pasikeitė kardinaliai. Prieš penkerius metus nuolatinį darbą per metus susirado du trečdaliai jaunųjų gyvulininkystės technologų, o 2007 m. visi apklausti absolventai patvirtino, kad turi nuolatinį darbą. Daugiau kaip 14 proc. įsidarbino užsienyje.

„Kaip ir prieš penkerius metus, nė vienas absolventas nepradėjo savo verslo. Gyvulininkystės studijų programos studentai gauna daugiau technologinių dalykų, mažiau ekonomikos, vadybos, finansų , teisės žinių“, – teigia LVA Socialinių mokslų kated­ros vedėjas Virginijus Suveizdis. Didžioji dalis 2007 m. absolventų įsidarbino privačiose įmonėse, valstybinėse įmonėse darbą rado maždaug trečdalis.

Ketvirtadaliui LVA absolventų darbą gauti padėjo įgyta specialybė, trečdaliui – asmeninis aktyvumas. Anot pačių LVA studentų, profesinę karjerą sunkina nepakankamas profesinis pasirengimas. Kita vertus, anot V. Suveizdžio, pačių studentų pasirengimas studijoms yra ne itin geras. Į Gyvulininkystės fakultetą nebuvo stojančiųjų konkurso: priimami visi norintieji, tad dalis studijas pasirinko atsitiktinai, siekdami vien aukštojo mokslo diplomo.

LVA apklausė darbdavius – gyvulininkystės šakos asociacijų, didžiųjų gyvulininkystės įmonių, žemės ūkio bendrovių, savivaldybių specialistus ir stambius ūkininkus – teiraudamasi, kaip jie vertina profesinės karjeros klausimus.

Dauguma įsitikinę, kad aukštos kvalifikacijos gyvulininkystės specialistų Lietuvoje trūksta. Apie gyvulininkystės specialistų poreikį ateityje didesnė dalis atsakė, kad jų reikės daugiau, o ketvirtadalis, kad poreikis bus toks pat.

Svarbiausiomis priežastimis, leidžiančiomis optimistiškai vertinti šių specialybių perspektyvas, respondentai nurodė didėjančius kokybės reikalavimus gyvulininkystės produkcijai, būtinybę diegti naujas pažangias technologijas bei didėjančias investicijas į gyvulininkystės plėtrą.

Darbdaviai nurodė, kad labiausiai LVA absolventams jų profesinėje veikloje trūksta specifinių žinių ir gebėjimų: užsienio kalbų mokėjimo, informatikos, ekonomikos, vadybos, teisės žinių, taip pat sugebėjimo praktiškai taikyti profesines žinias. V. Suveizdis pastebi, kad daugiau kaip ket­virtadalis darbdavių svarbią reikšmę teikia absolventų asmeninėms savybėms ir gebėjimams, pasigenda kritinio mąstymo, iniciatyvumo, savarankiškumo. Pozityvių asmeninių savybių stoką darbdaviai laiko didesne problema negu profesinį teorinį pasirengimą.

LŽŪU ir LVA tyrimai paneigia  nuomonę apie žemą šių sričių specialistų įsidarbinimo lygį. Prognozuojama, kad ateityje šių specialistų poreikis augs. LŽŪU mokslininkų sukurta specialistų ir kvalifikuotų darbininkų rengimo poreikio prognozių metodika turėtų atsakyti į klausimą, kiek ir kokių darbuotojų reikės kitiems žemės ūkio ir kaimo plėtros sektoriams, tarp jų pirminei gamybai ir perdirbimui, agroverslo infrastruktūrai, viešajam administravimui.