Išvystytos kiaulininkystės šalyse paršelių auginimo įmonėse ypatingas dėmesys kreipiamas ir į biologinius, ir į ekonominius rodiklius. Siekiant, kad ES šalių rinkoje gamyba būtų konkurencinga, iš kiekvienos paršavedės, įskaitant ir pirmaparšes, reikia per metus gauti po 24 atjunkytus paršelius.

Jei paršeliai nujunkomi 4 savaičių, tai kiekviena paršavedė per metus turėtų paršiuotis vidutiniškai 2,35 karto, o kiekviename atjunkomame lizde būtų ne mažiau kaip dešimt paršelių. Norint pasiekti tokių reprodukcijos rodiklių, būtina tinkamai auginti bei šerti ir veislines kiaulaites, ir paršavedes.

Veislinių kiaulaičių šėrimas

Kiaulių bandose būtina nuolat atnaujinti paršavedes. Išbrokuotos paršavedės keičiamos sveikomis ir produktyviomis kiaulaitėmis. Kiaulaitės pirmą kartą sėk­linamos arba kergiamos 240 dienų. Tokio amžiaus kiaulaitės turi sverti 130–145 kg, o vidutinis jų nugaros lašinių storis turi būti 15–18 mm ir jos jau turi būti rujojusios 2–3 kartus. Kad nurodyto amžiaus veislinės kiaulaitės pasiektų tokią masę, reikia jas tinkamai šerti.

Kiaulaičių augimo tarpsniu nuo 28 iki 95–100 kg svorio ypač svarbu optimalus priesvoris ir sveikos kojos. Pereinamuoju šešių savaičių laikotarpiu ruošiamų kergti paršavedžių vidutinis paros priesvoris turi būti 700 g. Jos turi turėti riebalų atsargų ir turi būti pasiekusios lytinę brandą.

Pastaraisiais metais fiziologams, nagrinėjantiems mitybos klausimus, pavyko patelių organizme nustatyti glaudų riebalų sankaupų ir reprodukcinių funkcijų ryšį. Šį ryšį lemia riebalinio audinio funkcijos: riebalai saugo nuo nepageidaujamo aplinkos poveikio ir užtikrina svarbių hormonų sankaupą. Riebalai pirmaparšių organizme reikalingi kaip atsarga apykaitai palaikyti, kai to tinkamai neatlieka suvartojamo pašaro kiekis. Tai dažniausiai atsitinka vasarą ir pirmosios laktacijos pradžioje.

Riebalų ląstelės (adipocitai) gamina hormoną leptiną. Leptinas skatina dauginimosi hormonų sekreciją, kurie veikia lytinę brandą ir reguliuoja paršavedžių lytinį ciklą (rujos pradžią, jos trukmę ir reguliarų rujos kartojimąsi). Nepakankamos riebalų atsargos kiaulaičių organizme sutrikdo riebalinių ląstelių, gaminančių hormoną leptiną, veiklą. Kraujyje sumažėja leptino kiekis, o tai neigiamai veikia kiaulių reprodukciją (lytinę brandą, rują, paršingumą, paršiavimąsi). Dėl riebalų trūkumo lytinės funkcijos gali iš viso išnykti.

Kad nesutriktų lytinis ciklas ir padidėtų produktyvumas, kiaulaitės nuo 95 kg ir iki pirmojo sėklinimo, kai jų mažiausias svoris 130 kg, turi suėsti 3 kg pašaro per parą.

Bandymų duomenys patvirtina kūno riebalų atsargų ir kiaulaičių veislinės kondicijos teigiamą poveikį paršavedžių produktyvumui ir naudojimo trukmei.

Anksčiau rekomenduotos veislinių kiaulaičių energijos ir maisto medžiagų normos buvo gana žemos, todėl jas tikslinga buvo koreguoti. Veislinei kondicijai pasiekti (ją apibūdina riebalinio audinio sluoksnio storumas tarp 3 ir 4 juosmens slankstelių bei tarp 3 ir 4 paskutiniųjų šonkaulių) svarbus ir kitas rodiklis, t. y. lizino ir energijos santykis racione. Kiaulaičių, sveriančių 95–130 kg, racione pakanka 300 g žalių proteinų. Minėtiems normatyvams pasiekti 1 kg pašaro turi būti 12,5–13,0 MJ AE, ne daugiau kaip 14 proc. žalių proteinų ir 0,75 proc. lizino. Pasiteisino specialaus vadinamojo kondicinio pašaro vartojimas. Visaverčiai kombinuotieji koncentruoti pašarai, skirti žindamoms ir penimoms kiaulėms, šiuo atveju netinka.

Skirtingais augimo tarpsniais kiaulaičių kombinuotųjų pašarų sudėtis turi būti skirtinga. Visaverčiam šėrimui užtikrinti būtini specialūs priedai, turintys skirtingą mineralų ir aminorūgščių kiekį. Tinkamai šeriant veislines kiaulaites, tvirtėja jų kaulai, formuojasi reprodukcijos organai (gimda, kiaušintakiai, kiaušidės). Ypač svarbu sudaromo raciono vitaminų, makro- ir mikroelementų kiekis, nes ir jų trūkumas, ir perteklius mažina kiaulaičių produktyvumą. Paprastai normose nurodoma daugiau negu būtina vitaminų.

Mažiausias vitamino A kiekis 1 kg pašaro yra tik 2 000 TV. Dešimteriopai, palyginti su norma, padidinus vitamino A, sumažėja vitamino E pasisavinimas, sutrinka embrionų augimas, kiaulės šlubuoja, pažeidžiamos jų kepenys.

Iki šiol nėra bendros nuomonės dėl pašarų papildymo biotinu veiksmingumo. Biotinas atlieka svarbų vaidmenį ilgagrandžių riebalų rūgščių susidarymo procese ir palaiko tinkamą cukraus kiekį kraujyje. Dėl biotino stygiaus susergama odos, nagų ligomis, sutrinka paršavedžių reprodukcija. Biotiną gyvuliai gauna su pašaru, taip pat jį sintetina atrajotojų, kiaulių ir paukščių virškinamojo trakto mikroorganizmai. Iš skirtingų pašarų biotiną kiaulių organizmas pasisavina nuo 10 iki 100 proc. Veislinių kiaulaičių poreikis tenkinamas, kai 1 kg pašaro yra 120–200 µg pasisavinamojo biotino. Pastarųjų metų tyrimai parodė: didesnis biotino kiekis stiprina ir apsaugo kiaulių nagas nuo patogeninių mikrobų.

Gyvybiškai svarbios mineralinės medžiagos – kalcis ir fosforas, taip pat cinkas, manganas ir varis – būtinos kiaulaičių griaučiams formuotis, jos apsaugo nuo kojų pažeidimų. Veislinės kiaulaitės, palyginti su penimomis kiaulėmis, fosforo gauna 10 proc. daugiau. Siekiant išvengti vitaminų ir mineralų trūkumo, kiaulaičių šėrimo rekomendacijos turi būti parengtos pagal veislinių kiaulių mineralų normas, nors 150 mg cinko ir 25 mg vario 1 kg pašaro atitinka didžiausias mikroelementų normas.

Paršingų kiaulių šėrimas

Paršelių augimas priklauso nuo paršavedžių šėrimo. Pastarųjų aprūpinimas visomis gyvybiškai svarbiomis maisto medžiagomis, vitaminais, mikro- ir mak­roelementais ne tik garantuoja didelį paršavedžių produktyvumą ir gerą sveikatą, bet ir mažina aplinkos taršą, ypač azotu ir fosforu.

Paršavedės šeriamos, atsižvelgiant į jų produktyvumą. Anksčiau atvestų paršelių vada sverdavo apie 11,7 kg (gimusio paršelio masė 1,3 kg x 9 paršelių), o dabartinės – beveik 50 proc. sunkesnės, t. y. 19,2 kg (gimusio paršelio masė 1,6 kg x 11 paršelių). Taigi ir paršavedžių pašare turi būti daugiau baltymų, aminorūgščių, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Praktikoje pasiteisino diferencijuotas paršavedžių šėrimas.

Paršavedės antruoju paršingumo tarpsniu šeriamos saikingai. Dažnai kylančių problemų dėl per didelio svorio, likus 3–4 savaitėms iki paršiavimosi, negalima spręsti mažinant pašarų kiekį, nes pašarų sumažinimas gali turėti neigiamų pasekmių.

Paršingų kiaulių racionų sudėtis priklauso nuo paršavedžių įmitimo. Riebių paršavedžių 1 kg pašaro turi būti mažiau kaip 12 MJ AE.

Paršingų kiaulių pašarui pagaminti galima naudoti geros kokybės sėlenas, saulėgrąžų rupinius ir džiovintus cukrinių runkelių griežinius. Pastarieji pašare padidina kalcio kiekį. Paršingų kiaulių rapsų rupiniais šerti nepatariama.

Žindamų kiaulių šėrimas

Žindamų paršelių augimo sparta priklauso nuo paršavedės pieningumo, todėl šių kiaulių pašarams keliami atitinkamai aukštesni reikalavimai.

Žindamų kiaulių visaverčių kombinuotųjų pašarų 1 kg turi būti iki 13,5 MJ AE, 16 proc. žalių baltymų ir daugiau kaip 1 proc. lizino. Kiaulių pieningumą mažina lizino ir kalcio stygius pašare.

Manoma, kad pašare pakanka 150 mg/kg vitamino E. Tačiau infekcinių ligų grėsmės atveju vitamino E normą reikėtų padidinti iki 200 mg/kg, o vitamino A (dėl neigiamo poveikio vitaminui E) turėtų būti ne daugiau kaip 12 000 TV/kg pašaro. Sudarant paršavedžių racionus, reikia į tai atsižvelgti.

Pašarų prieduose suderinami aminorūgščių, vitaminų, makro- ir mikroelementų kiekiai. Racionus, sudarytus tik iš augalinių pašarų, galima papildyti energijos, pridėjus į pašarą L-karnitino.

***
Neigiama šėrimo normų mažinimo įtaka

• Mažėja paršavedės masė, nes skaidoma daugiau riebalų, skyla endotoksinai ir kenksmingos medžiagos, kurios kaupiasi kraujyje.
• Paršavedės nepieningos, o paršeliai negyvybingi.
• Krekenų sudėtyje mažai baltymų, taip pat ir imuninių medžiagų.
• Paršavedės gauna per mažai maisto medžiagų, todėl krekenose sumažėja antikūnų, nepakanka vitamino E ir seleno.