23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/03
Išlaidos kokybiškai sėklai – tai ne išlaidos, o pajamos
  • Dr. Vytautas RUZGAS, LŽI
  • Mano ūkis

Palyginti su kitų Europos Sąjungos valstybių žemdirbiais, Lietuvos ūkininkai sertifikuotų sėklų naudoja bene mažiausiai. Daugiausia sertifikuotų sėklų pasėja danai – beveik 90 procentų. ES senbuvių vidurkis 60–70, naujai prisijungusių šalių – 50–60 procentų. Mūsų šalyje sertifikuotų sėklų naudojimas didėja labai lėtai, tiksliau, beveik stovi vietoje – taip ir neperžengiame 10–20 proc. ribos.

Vokietijos mokslininkų duomenimis, veislė ir sėklos kokybė augalų derlingumą dabar lemia apie 60 procentų. Šis skaičius per daugelį metų ne kartą keitėsi. Pavyzdžiui, prieš šimtą metų veislė lėmė vos kelis procentus derliaus dydžio, nes tuomet bendras agrotechninis lygis buvo žemas. Vėliau, vystantis trąšų ir pesticidų pramonei, tobulėjant technikai, senosios veislės nebegalėjo visiškai realizuoti pasiekto progreso lygmens – jos turėjo keistis pagal naujus agrotechnikos intensyvumo žingsnius. Pavyzdžiui, senosios veislės Akuotuotieji kviečių, auginamų tik mokslo reikmėms, šiandien neįmanoma užauginti neišgulusių net ir visai netręšiant, mat azoto kiekis, esantis dirvoje, šios veislės kviečiams jau per didelis.

Genetikų ir selekcininkų pasiekimai

Keičiasi perdirbimo pramonės reikalavimai, reikia žaliavos su vis tikslesniais kokybės parametrais. Intensyvėjant gyvulininkystei, reikia ir intensyvų ūkį tenkinančių pašarų. Visus šiuos klausimus padeda spręsti genetika. Žmonija tą jau seniai pastebėjo ir pradėjo atrinkti intensyviau augančius augalus, kurie dėl savo bio­loginių savybių tarsi patys stengtųsi atitikti žmogaus poreikius.

Prieš 85 metus Dotnuvoje įkurta selekcijos stotis buvo pirmoji specializuota šalies mokslo įstaiga. Prieškario ūkininkai greitai pajuto, kaip tada sakydavo, veislinių sėklų naudą. 1928 metais buvo įkurta sėklų kontrolės laboratorija, o 1932 m. su pasididžiavimu laikraščiai rašė, kad šalyje yra 40 proc. aprobuotos veislinės sėklos. Šalies žemės ūkis plėtėsi, augo ir stiprėjo.

Nuo pirmųjų augalų selekcijos metų iki šių dienų Dotnuvoje buvo sukurta 262 naujos veislės. Šiuo metu Nacionaliniame augalų veislių sąraše įrašytos 103 Žemdirbystės institute sukurtos veislės. Per pastaruosius metus sąrašą papildė 32 naujos veislės, 61 veislei užsienyje buvo atlikti genetinio originalumo tyrimai ir jos įtrauktos į ES bendrąjį žemės ūkio augalų veislių katalogą, kad galėtų būti dauginamos visoje ES teritorijoje.

Kiek sutaupome ir kiek prarandame

Žemdirbiai dažnai teigia, kad sertifikuotos sėklos mažai naudoja dėl per didelės kainos. Iš tiesų, sertifikuotų sėklų kainos visose šalyse daug didesnės už pašarinių grūdų, maistui superkamų bulvių ar rapsų kainas. Visi žemdirbiai moka skaičiuoti pinigus, bet kokybiškai sėklai jų negaili. Vadinasi, apsimoka?

Iš kitos pusės, Lietuvos žemdirbiai savo žemės plotus kasmet apsėja, tad iškyla natūralus klausimas – kuo? Savo užaugintais grūdais? Tada paklausiu vėl – ar savi grūdai nieko nekainuoja, ar neturi rinkos vertės? Paskaičiuokime kartu, kiek išlošia ir ką pralošia kokybiškai sėklai taupantis ūkininkas. Tonos žieminių kviečių grūdų vidutinė supirkimo kaina šiuo metu yra apie 800 Lt (skaičiuokime apvalindami, taip bus paprasčiau). Tona sertifikuotos C2 kategorijos sufasuotos ir beicuotos kviečių sėklos kainuoja beveik 1 400 Lt.

Skirtumas lyg ir nemažas – 600 Lt už vieną toną. Vadinasi, sėdami 200–250 kg/1 ha, sėklai sutaupėme 120–150 Lt. Tarkime, kad kitą rudenį grūdų kaina bus panaši, tai lygu 150–190 kg būsimo derliaus grūdų.

Sėjant nebeicuotą sėklą, gaunamas 10 proc. nuostolis dėl derliaus sumažėjimo. Dar yra didelė tikimybė, kad grūdai gali užsikrėsti kūlėmis ir visai nebetikti nei maistui, nei pašarams – tokiu atveju teks juos utilizuoti. Na, šio kraštutinio varianto šįkart neskaičiuokime, bet iš atminties visam laikui taip pat neišmeskime.

Sėklą beicuojant primityviomis priemonėmis, kokias dar naudoja kai kurie ūkininkai, beicavimo efektyvumas sumažėja 50–80 proc. Toks beicavimas tik grynos išlaidos ir aplinkos teršimas.

Sėjant neišrūšiuotus grūdus, pasėlis sudygsta, tačiau iš skirtingo dydžio ir skirtingos dygimo energijos grūdų išauga skirtingi augalai – jie nekonkuruoja tolygiai, kaip būtų kokybiška sėkla užsėtuose pasėliuose, o vieni kitus užgožia. Užgožtieji taip pat auga, bet užaugina smulkius, raukšlėtus grūdus. Derlius sumažėja dar 10–15 procentų. Viską sudėjus, dėl „sutaupymo“ sėklai prarandame 20–25 proc. derliaus, tai vidutiniškai šalyje sudarytų 600–750 kg grūdų iš hektaro. Pavertus pinigais, tai būtų 480–600 Lt/ha. Balansas tarp sutaupytų ir prarastų lėšų – minus 360–450 Lt savadarbės sėklos nenaudai. Dėl to išmintingieji švedai sako, kad išlaidos sėklai, viską suskaičiavus, yra ne išlaidos, o pajamos.

Bulvės ir rapsai – tik aukštos kokybės

Kalbant apie bulves, situacija dar blogesnė. Senąsias vietines bulves žmonės sėjo metų metais, dažnai net vietos nekeisdami. Derliai buvo nedideli, dauguma veislių, kaip atsimenu iš savo vaikystės, buvo taip ir vadinamos – „kiaulinės“. Dabar valgome skanias ir gausiai užderančias bulves, bet kelerius metus paauginai tokias – ir derlius vos sėklą padengia. Mat šiuolaikinės bulvės labai jautrios virusams ir ligoms, sėklą reikia reguliariai atnaujinti, kad būtų atkuriamos visos gerosios veislių savybės. Tai įmanoma tik specializuotuose ūkiuose, griežtai kontroliuojant augalų apsaugos bei sėklų kontrolės tarnyboms.

Rapsų sėkla labai brangi – tai, galima sakyti, nauji augalai. Dėl itin intensyvios selekcijos ir sėklininkystės labai pasikeitė šių augalų sėklų kokybė. Seniau sėklose buvo daug kenksmingų žmogui medžiagų, o dabar drąsiai naudojame šių augalų aliejų maistui gaminti.

Kas gilinosi į rapsų biologiją, žino, kad tai kryžmadulkiai augalai ir gali apsidulkinti ne tik savo, bet ir giminingų augalų žiedadulkėmis, kurios sklendžia oru net kelis kilometrus. Vadinasi, rapsų kokybinės savybės gali pasikeisti staiga – per vieną ar dvi kartas, todėl pirminės sėklininkystės svarba čia labai didelė. Šiuolaikinės rapsų veislės yra hibridinės, dauginamos pagal specialią schemą ir žymimos simboliu F1, tai reiškia – pirmoji karta. Jei iš tokio pasėlio derliaus sėklą pasėsime vėl, derlius sumažės, o kokybės rodikliai pasikeis į blogąją pusę. Kai kurie augintojai tą bando padaryti, bet rizikuoja ne tik prarasti dalį derliaus, bet ir pabloginti sėklos kokybę. Tai tikrai neatperka 5 kg sėklos, kurios reikia 1 ha, kainos.

Daugiau dėmesio daugiametėms žolėms

Ilgą laiką žemdirbiai mažai kreipė dėmesį į daugiametes žoles. Atvykę pirkti sėklos, tiesiog prašydavo – duokite dobilų, motiejukų. Tie, kas vysto intensyvų pieno ūkį, taip jau seniai nebekalba, nori specia­lios paskirties, konkrečių sėklų mišinių. Tai sektinas pavyzdys, nes žolių naudą geriausiai mato intensyvaus ūkio valdytojai.

Šiuo metu Dotnuvos selekcininkai sukūrė daug naujų žolių veislių, kurios išsaugojo senųjų veislių gerąsias savybes ir dar jas papildė kitomis. Dėl to verta atnaujinti daugiamečius žolynus sėjant naujas veisles. Taip jau įprasta, kad žolynus sėjame ne vieneriems metams. Todėl patartina, kad juose būtų kuo didesnė prie vietinių sąlygų gerai prisitaikiusių lietuviškų veislių dalis, kad po nepalankių žiemų neliktų ganyklose plikų lopų.

Ar pigu virti košę iš kirvio

Prieštaraujantys man pasakytų – galime patys nusisamdyti sėklų valymo, beicavimo mašinas, susitaruoti, padaryti viską pagal pažangias technologijas. Taip, bet čia išeis kaip toje pasakoje, kai kareivis iš kirvio košę išvirė – viską sudėjus, bus net brangiau.

Dar reikėtų pridurti, kad augindamas savo grūdus sėklai, pasidarai savotiškai nuo jų priklausomas. Tarkime, krenta sėk­los daigumas – kur dėsies, vis tiek sėji. Veislės keisti irgi nesiryžti – savos juk gaila nepanaudoti.

Kažkada visi primityviai remontavome „moskvičius“ ir „žigulius“, vaikystėje mušėme sviestą, kiekviename kaime siuvėjai siuvo drabužius. Bet visa tai – jau tolimuose prisiminimuose, laikas mus pasuko racionalesniu ir ekonomiškesniu keliu.

Visagaliai rinkos dėsniai

Šalyje dar nuo prieškario veikė gera sėklininkystės sistema, Lietuva garsėjo savo dobilų sėkla. Pastaruoju dešimtmečiu sėklininkystė lyg sustingo – nei plečiasi, nei mažėja. Priežastis – mažas sertifikuotų sėklų vartojimas. Jei kas kritikuotų sėklininkus, kad jie nedidina gamybos ­apimčių, pateiksiu aprobuojamų sėklininkystės plotų lentelę.

Sėklininkai aprobuoja tokius sėklinių pasėlių plotus, iš kurių gautomis sėklomis galima būtų užsėti daug didesnius plotus, negu sėjama dabar. Pavyzdžiui, sertifikuotomis žieminių kviečių sėklomis galima būtų apsėti 37, avižų – net 76 proc. visų plotų. Bet prekių paklausos-pasiūlos dėsnis galioja ir sėkloms – juk sėklininkai negali priruošti sėklų, kurios nebus nupirktos.

Kiek kainuoja sukurti veislę

Dažnai girdimas klausimas – kas sudaro sėklos kainą. Pradėsime nuo veislės. Skaičiuojama, kad konkurencingą veislę Vokietijoje sukurti kainuoja 3–5 mln. eurų (apie 10–17 mln. Lt). Mūsų skaičiavimais, lietuviška javų veislė dabartinėmis kainomis sukuriama pigiau – tam reikia maždaug 0,8–1,1 mln. Lt.

LŽI iš valstybės gauna 40–45 proc. lėšų, visas kitas turi užsidirbti. Taigi, licencinis atlyginimas už veislių – tiek lietuviškų, tiek užsienietiškų – dauginimą lyg ir savaime suprantamas.

Už tai, kad veislė įrašoma į saugomų veislių sąrašą, reikia mokėti valstybei, kaip ir tenka užmokėti už atliekamus tyrimus, sertifikavimo procedūras bei kitus mokesčius. Sėklai paruošti reikia sėklų ruošimo fabrikų, valymo linijų, laboratorijų. Dar reikia pridėti tiesiogines išlaidas sėkloms ruošti – beicams, energetikai, tarai, darbo užmokesčiui. Švedai skaičiuoja, kad grūdų, kaip sėklinės žaliavos, kaina sudaro apie 40 proc. visos javų sėklų kainos.

Pagal ES ir Lietuvos įstatymus, jei ūkis didesnis negu 30 ha, už javų veislės dauginimą reikia mokėti licencinį atlyginimą, net jei sėklą užsiaugini pats ir toliau sėji savo laukuose. Šių reikalavimų nesilaikymas laikomas teisiniu pažeidimu.

Gal apsieisime be lietuviškų veislių?

Ar galima apseiti be lietuviškų veislių? Skeptikai atsakys, kad galima apseiti ir be lietuviškos mėsos, ir be pieno produktų. Jie bus teisūs tik iš dalies. Taip, jei šalis turi kitų pajamų. Pavyzdžiui, norvegai sėkmingai pumpuoja naftą. Beje, tie patys norvegai turi ir savo žemės ūkį, o jų kviečių selekcininkas Jon Arne puikiai pažįstamas mūsų selekcininkams. Taigi turtingoji Norvegija finansuoja savo selekciją ir mato joje prasmę.

Augalų veislės kūrimas tęsiasi 10–12 metų. Prie jų dar reikia pridėti 2–3 metus Valstybiniams veislių tyrimams, be kurių lietuviška veislė negali patekti į Nacionalinį veislių sąrašą ir būti dauginama. Taigi nuo selekcininko padarytos kryžminimo kombinacijos iki plačiųjų laukų – ilgas kelias.

Prof. Antanas Švedas dažnai kartodavo, kad mažasis (arba trumpasis) gamtos ciklas trunka 11 metų. Per tą laiką būna ir šalčių, ir sausrų, ir šlapių vasarų. Taigi vietinės veislės ištveria daugybę išbandymų. Po atšiaurių žiemų išbrokuojamos vienos selekcinės linijos, po sausringų vasarų – kitos, po palankių miltligei plisti metų nebetęsiama šiai ligai jautrių veislių selekcija, išplitus kitoms ligoms – brokuojama vėl. Vienai kviečių veislei atrinkti reikia turėti apie 20 tūkst. linijų. Taip atrenkamos adaptuotos, vietinėms sąlygoms geriausiai prisitaikiusios selekcinės linijos – būsimos veislės, turinčios savitą genų rinkinį.

Adaptuotos veislės turi vieną savybę – jos gerai atitinka galimų gamtinių sąlygų vidurkį: jei bus šalta žiema – nežus, jei bus karšta vasara – derės. Žinoma, jei žiema pasitaikys kaip Prancūzijoje, lepios veislės bus derlingesnės, tačiau yra didelis pavojus, kad kitą šaltą žiemą pasėlis pavasarį bus iššalęs.

Dar viena problema – neretai žiemkentiškų veislių javai, kurie pradeda augti žemoje temperatūroje, praranda užsigrūdinimą ir iššąla. Tai parodė 2007 metų žiema. Po minėtos žiemos buvo išbrokuota daugybė linijų. Dotnuvoje apsilankę pasėlių draudėjai gyrė mūsų žiemkentiškų kviečių linijas ir patarė jas kurti toliau, nes iššalimo rizika, nepaisant klimato šiltėjimo, vis dar išlieka.

Apie sėklininkystę, augalų veislių ir tikros sėklos naudą rašyta ir kalbėta ne kartą. Bet žmogui būdinga kartkartėmis sustoti, paanalizuoti ir permąstyti savo gyvenimo žingsnius. Reakcija į posakį „kas būtų, jeigu būtų“ kartais be reikalo būna pašaipi – tai situacijos analizė, kreipianti žengti racionalesniu veiklos keliu.