23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/03
Energetinės sąnaudos ir technologinės galimybės laukuose
  • Dr. Algirdas BAKASĖNAS LŽŪU Žemės ūkio inžinerijos institutas
  • Mano ūkis

Prasidėjo energetinių išbandymų metas – kylančios energijos kainos kelia grėsmę žemdirbystės rentabilumui. Užsienio ekspertų nuomone, senkant pasaulio iškastinės energijos šaltiniams ir didėjant degalų poreikiui, naftos kainos dar šiemet gali padvigubėti. Rimtų alternatyvų naftos produktams nėra – biologiniai degalai gali pakeisti tik nedidelę mineralinio kuro dalį. Be to, brangsta ne tik degalai, bet ir įdaiktinta energija: trąšos, pesticidai, technika.

Brangstančios energijos ekonomines pasekmes labiausiai junta intensyvios augalininkystės, grindžiamos didelėmis investicijomis ir išteklių sąnaudomis, ūkiai, ypač tie, kuriuose technika ir agrochemikalai naudojami neefektyviai. Palyginti su panašaus produktyvumo Vakarų Europos laukais, mūsų šalies ūkiuose sunaudojama apie 20–25 proc. degalų daugiau. Atitinkamai didesnės ir technikoje įdaiktintos energijos sąnaudos, ir lauko darbų savikaina. Siekiant produkcijos konkurencingumo, pigesne darbo jėga ar gautomis išmokomis šių energijos nuostolių atsverti neįmanoma.

Energijos sąnaudas didina ne tik degalų eikvojimas netinkamai organizuojant lauko darbus: netausojami technikos važiavimai, neapskaičiuojamos nepagrįstai sudegintų degalų sąnaudos, nebranginama kiekviena variklių darbo minutė. Technikai tenka daugiau dirbti, kai nesilaikoma agronominių principų, augalų rotacijos, dirvosaugos, kai ne laiku įdirbamos molingos dirvos. Degalai eikvojami dėl prastos senų dyzelinių variklių techninės būklės, nesureguliuotų degalų įpurškimo mechanizmų, susidėvėjusių darbinių dalių. Apskritai, senosios laukų technikos priežiūra palikta naudotojų nuožiūrai, jų techniniam išprusimui, nes konsultantą, inžinierių ar techniką ūkiuose retai sutiksi. Šios srities specialisto patarimai būtini ne tik naudojant „pavargusias“ mašinas, bet svarbiausia – komplektuojant naujas.

Kokia žemė – tokie turi būti ir padargai

Žemdirbystės technikos energetinį efektyvumą labiausiai lemia naudojimo sąlygos: dirvos fizinės ir mechaninės savybės, ypač drėgnis, mašinų apkrova, jų sąveika su žeme. Kuo mechaninis poveikis žemei didesnis, tuo dirvos savybės labiau lemia šio poveikio efektyvumą ir tuo daugiau energijos prarandama, padidėjus nenaudingoms dirvožemio deformacijoms bei trinties ir dinaminiams nuostoliams. Nepalankia energetine reakcija ypač pasižymi sunkios, molingos dirvos, kurių mechaninį atsparumą, tamprumą ir birumą dirvožemio drėgnis veikia kelis kartus smarkiau negu rupios granuliometrinės sudėties žemėse. Tad energijos perdžiūvusioms molingoms dirvoms trupinti prireikia 2–3 kartus daugiau negu 16–18 proc. drėgnio žemei. Sunkioms žemėms įdirbti atitinkamai reikia atsparesnių, sunkesnių ir sudėtingesnių žemės dirbimo ir sėjos priemonių, galingesnių traktorių.

Kuo technika sunkesnė, tuo daugiau reikia energijos jai judėti, ypač minkštoje, purioje dirvoje agregatui važiuojant pakartotinai, kai naudingai suvartojama ne daugiau kaip trečdalis traktoriaus variklio galios. Paprasta apskaičiuoti, kad kiekvienam sudegintų degalų vertės litui žemės dirbimo agregato sudėvima už 0,35–0,50 lito. Todėl komplektuojant žemdirbystės techniką derėtų griežtai vadovautis paprasta taisykle – pirkti mašiną kuo paprastesnę ir lengvesnę (skaičiuojant 1 m darbinio pločio), tačiau gana veiksmingą ir patvarią vietos sąlygomis. Nereikia energijai imlių rotorinių ir kitų intensyvaus purenimo kultivatorių ten, kur galima vienu važiavimu arimus paruošti sėjai lengvais kombinuotaisiais padargais, akėčiomis, trupinamaisiais volais. Kam pirkti brangius sunkiuosius sudėtingais saugikliais aprūpintus plūgus lengvų neakmenuotų žemių šeimininkams? Kam pavasario sėjai giliai kultivuoti lygius arimus, verčiant į paviršių dar per drėg­ną, džiūstantį į grumstus dirvožemį? Panašius klausimus reikėtų nagrinėti dar prieš derantis su technikos tiekėjais, žinoma, neužmirštant, kad šiuolaikinė vakarietiška technika dažniausia konstruota tenykščiams aukštos technologinės kultūros laukams, struktūringoms, išpuoselėtoms dirvoms.

Energijos tausojimas – naudotojų rankose

Laukų technika perkama geram dešimtmečiui ir jos naudojimo perspektyva turi būti aiški. Jei naujovė pasirodys energetiškai neefektyvi ar, pasikeitus pasėlių struktūrai ir plotams, mažai reikalinga, investicija taps nuostolinga. Toks pavojus kyla, kai ji nepagrindžiama ekonomiškai, neįvertinamos išlaidos ir energijos sąnaudos, pirkinys nederinamas su ilgalaikiu verslo planu ar normatyviniais reikalavimais. Dažnai pastebimas atsainokas požiūris į technikos atsipirkimą, kai ji įsigyjama ne už savas lėšas ar banko kreditus, o pasinaudojus ES fondais, parama ir išmokomis. Ūkiuose sukaupti pinigai, be abejonės, brangesni.

Akivaizdu – šiuo metu energijos sąnaudos tampa stabiliu nedevalvuojamu piniginių išlaidų ekvivalentu, todėl mechanizuotos gamybos išlaidas geriau vertinti ne litais, o megadžauliais ar dyzelino litrais. Tokio išankstinio technikos vertinimo neiškreips nei infliacija, nei nestabilios kainos. Svarbiau, kad būtų aiškus ūkininkavimo planas, paremtas ne trumpalaike nauda, kintančia rinkos paklausa, o nuosekliai tobulinama gamyba, pastovia pasėlių struktūra ir daugiamete sėjomaina.

Netinkama augalų rotacija, javų atsėliavimas, ankštinių pasėlių stoka ir kiti agrotechnikos trūkumai kenkia dirvų fitosanitarinei būklei ir derlingumui, trukdo biologizuoti žemdirbystę ir mažinti mechaninį bei cheminį technologinį poveikį dirvai ir pasėliui. Šios problemos stabdo neariamojo žemės dirbimo plėtrą drėgno klimato zonoje ir riboja galimybę laukuose technologiškai sutaupyti 30–40 proc. energijos. Pertvarkius pasėlių struktūrą, efektyviau naikinant piktžoles ir augalų ligas popjūtiniu laikotarpiu, panaudojus visą naujausių agronominių priemonių derinį, toks siekis realus, bet reikalauja nemažų investicijų į naują ražienų įdirbimo ir sėjos techniką. Tačiau skubėti reikia apdairiai – nepasiruošus laukų, dirbant be plūgo gali nukentėti derlius, o naudoti sunkias ražienines sėjamąsias arimuose bus nuostolingiau negu įprastas eilutines sėjamąsias su kultivatoriais ar akėčiomis.

Efektyviausias energijos tausojimo būdas – mažinti žemės dirbimą, labiausiai energijai imlią technologijų dalį. Tai reiškia ne tik kartais ar visiškai nearti laukų, sumažinti arimo gylį, bet ir apskritai riboti dirvos purenimo intensyvumą ir įdirbimo gylį, tiksliau atsižvelgti į dirvos būklę ir augalų poreikį. Mažinti žemės dirbimą lengvose, humusingose, nesupuolančiose, mažai piktžolėtose, prižiūrėtose dirvose yra daugiau galimybių. Žemės dirbimo technologija – tvirta grandinė, todėl bet kuris jos pokytis siejasi su gretimomis grandinės dalimis. Nelygūs, vagoti, gūbriuoti arimai neleidžia apsiriboti vienu priešsėjiniu kultivavimu. Netinkamai kultivuotoje dirvoje sukietėjusius grumstus tenka naikinti trupinamuoju volu. Todėl žemės dirbimo sąnaudų mažinimas – tai tęstinis sisteminis uždavinys, įveikiamas nuosekliai ieškant galimybių mažinti šalutinį technologinį poveikį dirvai ir neproduktyvią energijos sklaidą joje.

Kita svarbi energijos tausojimo sritis – technologinis mėšlo, pašarų, grūdų, šiaudų, trąšų, taip pat lauko mašinų, agregatų pervežimo transportas. Kai ūkio laukai plačiai išsidėstę, fermos toli nuo tręšiamų dirvų ir pašarinių augalų, o krovinys pervežamas daugiausia senomis mažos talpos traktorių priekabomis, tuomet sunaudojama ne mažiau degalų negu įdirbant žemę. Mažinti transporto sąnaudas – reiškia didinti pervežimų našumą ir mažinti krovinių kiekį. Į priekabą krauti reikėtų tiek, kad traktorių traukos galia būtų išnaudota ne mažiau kaip 50–60 proc. Didesnės talpos (8–12 t) priekabomis derėtų pasirūpinti, įsigijus galingesnį kaip 100 AG traktorių.

Daug energijos reikia tiršto kraikinio mėšlo tvarkymo technologijai, kuri apima jo kaupimą, krovimą, pervežimą, kratymą. Dar brangiau atsieina surinkti, vežti ir paskleisti smulkintų šiaudų kraiką. Kraikinio mėšlo technologija akivaizdžiai per daug išlaidi. Ne veltui vakariečių ūkiuose pasirenkamas toks gyvulių laikymo būdas, kad būtų galima įdiegti skystojo mėšlo tvarkymo sistemą. Tuomet mėšlą galima išvežti ir įterpti į dirvą didelės talpos cisternomis su įterpimo mechanizmais. Smulkintus šiaudus energetiškai efektyviau naudoti tiesiogiai dirvoms tręšti negu prieš tai juos vežti iki fermų ir atgal. Laukų produkcijai pervežti naudingiau pasitelkti didžiakrūvius automobilius, o ne energijai imlesnį traktorių transportą.

Energetiniu atžvilgiu galima patobulinti ir kitas mašinines lauko darbų technologijas, nors dorojant pašarus ar javus tokių galimybių mažiau negu dirbant žemę: neliko derliaus dorojimo kombainu alternatyvos, išpopuliarėjo pašarų konservavimas ritiniuose, mažėja energijai imlių smulkintos žolės pašarų. Tačiau visur, kur dirba laukų mašinos, gausu techninių galimybių geriau jas naudoti ir tausoti degalus.

Energijos kainos grasina supurtyti nusistovėjusius tradicinės žemdirbystės principus. Gal tai daugelį žemdirbių privers technologijos pažangą traktuoti ne tik kaip investicijas į naują techniką.