Genėjimas – pati atsakingiausia ir sudėtingiausia vynmedžių priežiūros dalis. Šie augalai linkę formuoti daug šoninių ūglių, ant kurių užsimezga daugybė smulkių kekių. Augalas turi paskirstyti maisto medžiagas didžiuliam kiekiui kekių ir uogų, tad negenimų vynmedžių dėl maisto medžiagų trūkumo uogos sunoksta vėliau, jos smulkesnės, ne tokios saldžios. O per daug nugenėti vynmedžiai gali iš viso nederėti.

Antraisiais ar trečiaisiais metais po pasodinimo vynmedžiams reikia atramų. Dažniausiai naudojama žardelių sistema: vertikalūs, 2,2–2,5 m aukščio ir apie 10 (7–15) cm skersmens stulpai įkasami į žemę 50–60 cm kas 4–5 m. Kraštiniai stulpai turėtų būti storesni ir geriau įtvirtinti. Ant stulpų horizontaliai tvirtinamos vielos, tinkamiausia 2–3 mm diametro cinkuota viela. Pirmoji viela tvirtinama 25–35 cm aukštyje, paraleliai su žeme, antroji 35–40 cm nuo jos, visos kitos – kas 50–60 cm. Formuojant vynmedžius vadinamąja Giujo sistema, užtenka trijų vielų eilių. Vynmedžiais taip pat galima apželdinti tvoras, pavėsines, pergoles ir panašiai, bet šiuo atveju sunkiau genėti, tad ir derlius būna prastesnis – uogos ir kekės smulkesnės, sunoksta vėliau.

Vynmedžius galima auginti ir prie sienų, tik vietoje stulpų į sieną galima įkalti strypelius ir prie jų tvirtinti vielas. Strypelius geriausia kalti kas 4–5 m horizontaliai ir kas 1 m vertikaliai, jie turėtų būti išsikišę 10–12 cm. Viela įtempiama horizontaliai.

Duoti labai tikslius nurodymus sunku, visuomet reikia įvertinti konkretaus vynmedžio išvaizdą. Paprastai jei ant krūmo auga smulkūs, ploni ūgliai, tai požymis, kad krūmas perkrautas (per daug derančių ūglių), o jei ūgliai nenormaliai stori ir stiprūs – krūmui trūksta derančių ūglių. Nereikia išsigąsti, jei perskaitę genėjimo aprašymą ir apžiūrėję krūmą pamatysite, kad reikia pašalinti 70–90 proc. kūmo antžeminės dalies – kai kuriais atvejais tai normalu.

Vynmedžiai genimi sekatoriumi ir sodininko pjūkleliu (juo pjaunamos storesnės negu 3 cm šakos). Kaip ir kitoms sodo kultūroms, galioja tos pačios pjūvio taisyk­lės – žaizda turi būti kuo mažesnė ir lygesnė. Šalinant vienamečius ūglius, jie kerpami prie pat pagrindo, bet reikia stengtis nepažeisti daugiametės šakos medienos. Daugiametės šakos kerpamos paliekant 0,5 cm. Trumpinant vienamečius ūglius, pjūvis turėtų būti šiek tiek įstrižas, pjūvio plokštuma nukreipta nuo pumpuro.

Vynmedžiai paprastai genimi rudenį ir pavasarį. Pagrindinis genėjimas atliekamas rudenį. Jautresnių šalčiui veislių paliekamos rezervinės derančios šakos arba ant vienos šakos paliekama daugiau pumpurų. Pavasarį, įvertinus nušalusių ar apšalusių šakų kiekį, šakų ir pumpurų skaičius koreguojamas. Oro temperatūra genėjimo metu neturėtų būti žemesnė kaip 3–5 °C. Pavasarį, turint didesnę vynmedžių plantaciją, pirmiausia reikėtų genėti vėliau sprogstančių veislių vynuoges, o vėliau – anksčiau sprogstančių. Turint nedaug vynmedžių, geriausia juos genėti prieš pat pradedant tekėti sultims (šis periodas prasideda, kai dirvožemio temperatūra 40–60 cm gylyje pakyla iki 5–9 °C). Vėlyvesnio, pavasarinio, genėjimo privalumas – sulėtėja vynmedžių vystymasis ir pumpurai išsprogsta 7–10 dienų vėliau, o tai mūsų krašte svarbu, nes sumažėja šalnų keliamas pavojus.

Šalyse, kur vynmedžiai plačiai auginami, yra specialūs terminai, apibrėžiantys skirtingas vynmedžio šakas. Lietuvių kalboje šių terminų nėra, tad tenka papildomai aiškinti kai kurias sąvokas: daugiametėmis šakomis paprastai vadinamos trimetės ir senesnės šakos, derančiu ūgliu – vienametis, nesumedėjęs ūglis, o derančia šaka – dvimetis ūglis su ant jo išaugusiais derančiais ūgliais. Ūgliu galima vadinti ir sumedėjusį ūglį (rudenį ar pavasarį), ir žalią ką tik išsprogusį ūgliuką. Pavasarį, kai ant sumedėjusio ūglio pasirodo nauji ūgliai, pirmasis jau vadinamas šaka. Papildomai dar vartojamas atstatomosios šakos (trumpas dvimetis ūglis) terminas.

Mūsų klimato sąlygomis geriausia ir paprasčiausia vynmedžius genėti pagal Giujo bekamienę (žemu kamienu) daugiarankovę sistemą. Pirmaisiais metais po pasodinimo reikia suformuoti 2–3 stiprius ūglius, esančius netoli žemės. Rugpjūčio mėnesį nugnybiami ūglių galiukai – taip skatinamas ūglių sumedėjimas. Antraisiais metais pavasarį pirmiausia įsitikinama, kad ūgliai peržiemojo normaliai, nes, kaip rodo patirtis, nemaža dalis vienus metus lauke augusių krūmelių net pridengti žiemoja prastai. Sekatoriumi nukerpami ūglių galiukai ir apžiūrima pjūvio vieta. Jei audiniai nepažeisti, galima genėti, jei abejojama, geriau palaukti pumpurų skleidimosi. Jei ūgliai gyvi, paliekami 2 stipriausi ūgliai, o ant jų po 3–4 pumpurus.

Paprastai pirmaisiais metais gali užaugti 1–4 ūgliai. Jei krūmas turi tik vieną stiprų ūglį, formavimą reikėtų atidėti kitiems metams. Jei yra 3–4 stiprūs ūgliai, pašalinami 1–2 viršutiniai, o apatiniai genimi, paliekant po 3–4 pumpurus.

Pavasarį ar vasaros pradžioje reikėtų pašalinti nereikalingus žalius ūglius. Kartais iš vieno pumpuro išauga 2–3 ūgliukai, iš jų paliekamas tik stipriausias. Geriausia, kai ant šakos lieka 3 žali ūgliai. Atsiradę pažastiniai ūgliai nukerpami, paliekant tik po vieną lapelį. Rugpjūčio pabaigoje nulaužomos ūglių viršūnėlės. Per visą vasarą ūgliai rišami prie atramų.

Trečiaisiais metais, priklausomai nuo sąlygų ir veislės, gali užaugti dvi maždaug 1 m ilgio ir 6–8 mm skersmens šakos. Tokiu atveju galima suformuoti vieną derančią grandį (rankovę) – apatinį ūglį sutrumpinti iki 3–4 pumpurų (atstatomoji šaka), o aukščiau esantį – iki 4–8 akučių – tai bus deranti šaka. Iš tokio krūmo kitais metais galima formuoti dvi grandis, tik rudenį ant derėjusios šakos reikia palikti 2 ūglius.

Jei trečiaisiais metais ant krūmo užaugo 4–6 plonos (<6 mm) šakutės, ant jų žiedynai nesiformuos. Tokiu atveju krūmą reikėtų genėti kaip antraisiais metais, paliekant 2 apatines šakutes, o ant jų po 3–4 pumpurus. Jei yra 4 ar daugiau stori ūgliai (ne mažiau 8 mm), galima formuoti dvi grandis: ant dviejų daugiamečių šakų palikti tik po 2 apatinius ūglius, žemiau esantį trumpinti iki 3–4 pumpurų, o aukščiau – iki 6–8 pumpurų. Iš karto po genėjimo šakas reikia pririšti prie atramų. Derėsianti šaka rišama prie žemiausios vielos, ją lenkiant į krūmo šoną taip, kad atkarpa su pirmaisiais 2–3 pumpurais įstrižai kiltų, o likusieji įstrižai leistųsi žemyn. Kitų metų derlius priklausys nuo to, kaip vystėsi atstatomosios šakos ūgliai, tad jie neturėtų likti pavėsyje. Vasaros metu žalieji ūgliai pririšami prie vielų vertikalioje padėtyje.

Taigi dabar galima arba palikti dvirankove Giujo sistema suformuotą krūmą, arba formuoti daugiau grandžių – pastaruoju atveju bus daugiarankovė vėduoklė. Jei norima palaikyti dvirankovę krūmo formą, tai rudenį reikia visiškai pašalinti derėjusią šaką su visais ūgliais ir trimetės šakos gabaliuku (pjūvis daromas virš atstatomosios šakos pagrindo). Arba, jei norima suformuoti daugiau grandžių, pašalinama tik dalis derėjusios šakos, paliekant du žemiausiai esančius ūglius, iš kurių viršutinis taps derančia šaka, o apatinis atstatomąja. Kitais metais visas grandis reikėtų genėti tradiciškai – pašalinti derėjusią šaką, o atstatomąją pavasarį formuoti taip: palikti du apatinius ūglius, aukščiau esantį trumpinti (ilgis jau buvo aptartas anksčiau), o ant žemiau esančios palikti tik 3–4 pumpurus. Daugiarankovės vėduoklės atveju sunkiau teisingai apskaičiuoti krūmo apkrovimą, šiek tiek gali skirtis pririšimo būdai: rišama kaip Giujo sistemoje lenkiant; arba įstrižai 35–45° kampu, bet nebūtinai prie žemiausios vielos, nes šakos turi būti išdėstomos taip, kad augantys ūgliai netemdytų vienas kito. Vėduoklinei formai reikia daugiau vielos eilių.

Jei po labai šaltos žiemos nelieka atstatomųjų šakų, jas galima formuoti iš vilkaūglių arba derėjusios šakos dviejų apatinių ūglių. Panašiai elgiamasi ir genint seną (grandys senesnės negu 6 metų) ar apleistą krūmą: pavasarį ant senų ištįsusių 3–5 šakų paliekama po vieną ūglį su 3–4 pumpurais (derėjimui), o šakų apačioje, o dar geriau kur nors prie kamieno pagrindo, paliekami 2–4 ūgliai su dviem pumpurais. Kitais metais iš jų susiformuos grandis – iš apatinio pumpuro išaugę ūgliai taps naujomis atstatomosiomis šakomis, o iš viršutinės – derančiomis, o visas senas šakas galima išpjauti (nors tai daryti geriau palaipsniui per dvejus metus).

Vynuogyną reikia genėti ir vasarą. Kaip jau buvo minėta, laužomi jaunų krūmų nereikalingi ūgliai (dvigubi, trigubi, silpni ir t. t.). Stengiantis nesusilpninti jauno augalo, geriausia juos pašalinti, kai ūglių ilgis 5–10 cm. Šalinama paprasčiausiai spaudžiant ūglį ties jo pagrindu.

Derantys krūmai taip genimi dukart per vegetaciją. Pirmą kartą, pumpurams tik išsiskleidus, pašalinami ant kamieno ir daugiamečių šakų augantys ūgliai (paliekami tik tuo atveju, jei jie reikalingi krūmui atjauninti). Pasirodžius pirmiesiems ūsams ant atstatomųjų šakų, pašalinami visi dvigubi ūgliai (po 1 iš jų). Ant derėsiančių šakų įvertinamas išsiskleidusių pumpurų skaičius. Jei ūglių nedaug, tai pašalinami tik iš vieno pumpuro išaugę tretieji ūgliai.

Stambias kekes turinčių veislių dviem derantiems ūgliams paliekamas vienas nederantis. Mažai derančių veislių pašalinama ne daugiau kaip pusė bergždžių ūglių, o gausiai derančių veislių pašalinami beveik visi bergždi ir dvigubi ūgliai. Vienam horizontaliam žardelių metrui desertinėms veislėms turėtų likti 16–23 žali, vertikaliai parišti ūgliai. Ūglių viršūnėlės gnaibomos prieš pat žydėjimą, tad daugiau maisto medžiagų nukreipiama generatyviniams organams vystytis.

Mūsų klimato sąlygomis formuojasi labai daug pažastinių ūglių, kurie sutankina krūmą. Šiaurinėse šalyse reikšmę turi tik 2–4 žemutiniai pažastinio ūglio lapeliai, transportuojantys asimiliatus žemyn, o visų kitų jie naudojami tik paties ūglio augimui. Būtų logiška juos trumpinti ties 4 lapu, bet šiuo atveju vėl formuojasi antros ir trečios eilės pažastiniai ūgliai. Palikus tik vieną lapą, antriniai pažastiniai ūgliai nesiformuoja.

Po žaliojo genėjimo jauni ūgliai parišami jiems pasiekus 30–70 cm ilgį. Ūgliai tvirtinami vertikalioje padėtyje 3–6 cm vienas nuo kito. Negalima rišti ūglių šūsniais, paliekant erdvius tarpus. Keleto krūmų kiek­vieną ūglį galima špagatu pririšti atskirai, bet auginant jų daugiau, galima rišti lygiagrečiai antrajai, trečiajai ir t. t. vielai ilgas špagato atkarpas, prieš tai atlenkus visus ūglius į rišimui numatytą pusę. Špagatas įtempiamas, jį pririšus prie stulpų, o jei atstumas tarp stulpų didelis, papildomai viela ir špagatas tarpusavyje surišami kas 50–60 cm. Yra ir kitas ilgų atkarpų panaudojimo būdas – špagatu „dygsniuojama“: špagatas užkišamas už vielos, ištraukiamas, apjuosiamas ūglis ir vėl kartojama iš naujo.

Rudeniop nugenimos ūglių viršūnės. Tinkamas laikas – kai aprimęs ūglių augimas, kurį galima pastebėti pagal ūglių viršūnių išsilenkimą: aktyvaus augimo metu jos šiek tiek išlinkusios, o baigiant augti išsitiesina. Ūglis nukerpamas ties 15–16 lapu, skaičiuojant nuo apačios, bet ne daugiau kaip 15–20 proc. nuo bendro ūglio ilgio.

Genint galioja šios taisyklės:

• vešliau augančių krūmų arba negausiai ant vieno ūglio formuojančių kekes veislių paliekami ilgesni ūgliai (120–150 cm, arba 9–12 akučių), mažiau vešlių arba gausiai ant vieno ūglio derančių – trumpesni (100 cm, arba 5–8 pumpurai);
• kuo stipresnis krūmas (nepriklausomai nuo veislės), tuo ilgesni turėtų būti paliekami ūgliai, arba jų reikia palikti daugiau.
• labai geromis sąlygomis auginamų krūmų (subalansuotas drėkinimas, tręšimas) paliekama nuo 20 (stipriai augančių veislių) iki 35 (vidutiniškai vešliai augančių veislių) akučių, o blogesnėmis sąlygomis – dvigubai mažiau.