23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2008/02
Ukrainai atsitiesti reikia laiko
  • Irma MINSKIENĖ, ŽŪR Viktoras TROFIMIŠINAS, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Ukrainai prognozuojamas reikšmingas vaidmuo ateities Europos žemės ūkyje. Ne vieną domina permainos, įvykusios šioje šalyje per nepriklausomybės metus. Žemės ūkio rūmų delegacija lankėsi Ukrainos Voluinės srities ūkiuose, susipažino su situacija žemės ūkio ir maisto sektoriuje, domėjosi verslu ir galimybėmis pasikviesti į Lietuvą specialistų, darbininkų.

Ukrainos nacionaliniai žemės ūkio rūmai įkurti 2004 metais. Regioninių žemdirbių savivaldos organizacijų istorija turtingesnė: Vakarų Ukrainoje žemės ūkio rūmai veikė iki 1939 metų (t. y. iki šios teritorijos prijungimo prie Sovietų Sąjungos); 1989 m. įregistruoti Lvovo žemės ūkio rūmai. Šiuo metu žemės ūkio rūmai veikia 23 regionuose.

Lietuvos atstovus domino galimybės bendradarbiauti grūdų, pieno, biodyzelino gamybos ir kituose sektoriuose.

Agrarinis Voluinės regionas

Lietuvos delegacija vizitui pasirinko vakarinį Ukrainos regioną – Voluinę, su kuria mus sieja istoriniai saitai, menantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.

Žemės ūkis yra pagrindinis Voluinės ekonomikos sektorius, jame sukuriama daugiau kaip trečdalis regiono bendrojo produkto. Pagrindinė žemės ūkio šaka yra gyvulininkystė, o iki 2006 metų vyravo augalininkystė. Pasikeitimą lėmė sparti paukštininkystės plėtra. Voluinės žemės ūkio specializacijos kryptys – pieninė ir mėsinė galvijininkystė, paukštininkystė, grūdų, cukrinių runkelių, daržovių ir bulvių auginimas.

Voluinės srities kaimo ekonominėje struktūroje vyrauja vadinamieji gyventojų ūkiai, kuriuose 2006 m. pagaminta beveik 80 proc.1  visos žemės ūkio produkcijos: 83 proc. augalininkystės ir 73,2 proc. gyvulininkystės produkcijos. Gyventojų ūkiuose pagaminama 83 proc. kiaušinių, 84 proc. pieno, 61 proc. mėsos, užauginama 97 proc. vaisių ir uogų, 95 proc. daržovių, 99 proc. bulvių, 55 proc. grūdų.

Voluinės srities žemės ūkyje 2006 m. daugiausia pajamų gauta už bulves ir daržoves (387,5 mln. Lt), galvijus ir paukščius (378,5 Lt), pieną (265,5 mln. Lt), grūdus (104 mln. Lt) ir technines kultūras (70 mln. Lt).

Voluinėje agroverslą plėtoja 564 ūkininkų ūkiai, kuriuose pagaminama 1 proc. gyvulininkystės ir 3 proc. augalininkystės produkcijos.

Ukraina rengiasi narystei Pasaulio prekybos organizacijoje. Ūkininkai baiminasi, kad tai gali suduoti smūgį nacionaliniam gyvulininkystės sektoriui. Ekonomistai teigia, kad iš 10 svarbiausių žemės ūkio produkcijos rūšių nekonkurencingi yra tik cuk­rus ir paukštiena.

Nelanksti valstybės politika

Pirmaisiais Ukrainos nepriklausomybės metais dažnai buvo sakoma, kad šalį išmaitins ūkininkai, ūkininkavimas buvo remiamas ryžtingiau: atsisakyta pagalbinio ūkio dydžio ir laikomų galvijų skaičiaus ribojimo. Tačiau pastaruosius dešimt metų daugiausia diskutuojama apie stambių prekinių ūkių plėtrą. Augintojai pasigenda aiškios valstybės pozicijos žemės ūkio sektoriaus pertvarkos srityje, veiksmingų reformų, o paramą žemės ūkiui vadina nepakankama ir neefektyvia. Viena iš pagrindinių valstybinio rėmimo formų yra perdirbimo įmonėms gyvuoju svoriu realizuojamai produkcijai taikomas nulinis PVM tarifas. Visuomeninės organizacijos „Agrarinės plėtros institutas“ duomenimis, 2006 m. šia lengvata pasinaudojo tik 26 proc. gamintojų, pardavusių galvijus; iš likusių gamintojų 29 proc. apie tokią leng­vatą nežinojo; 18 proc. prašė paramos, bet jos negavo, 23 proc. negavo, nes parduotų gyvulių svoris neatitiko standartų.

Ukrainos vyriausybė 2007 m. paskelbė, kad kreditų lengvatomis galės pasinaudoti tik tie ūkiai, kurie 2006 m. pagamino produkcijos ne mažiau kaip už 3 mln. grivinų (1,4 mln. Lt). Voluinėje tokių ūkių galėtų būti apie 10, o vidutiniai ir smulkūs, gaminantys 70–80 proc. produkcijos, į šią leng­vatą negali pretenduoti.

Šalies ūkininkai nuolat skundžiasi dėl iš Lenkijos nelegaliai įvežamos mėsos, kuri žlugdo vietos gamintojus. Voluinės turguose 2007 metais daugiausia buvo prekiaujama 3–6 mėn. veršelių mėsa. Net esant didelėms dotacijoms (labai dažnai jos vėluoja), ūkininkai atsisako auginti didesnius kaip 200 kg svorio galvijus, nes nepajėgia įsigyti visaverčių pašarų (dažnai trūksta apyvartinių lėšų), negali užtikrinti tinkamų galvijų laikymo sąlygų. Visa tai neigiamai veikia gyvulininkystės plėtrą.

Voluinės ūkininkai atvirai kalba apie nelegalią prekybą žemės ūkio technika. Lizingo sektorius nesivysto, nėra patikimos informacijos apie parduodamą techniką, žemdirbiai neišmano Europos rinkos, nesiorientuoja, kokius agregatus verta pirkti. Regione nėra ne tik parodų salių, bet ir užsieninės technikos serviso paslaugas teikiančių įmonių. Pirkdami techniką nelegaliai, ūkininkai ima kreditus, mokėdami 18–20 proc. palūkanas, o perkant lizingo būdu, palūkanos sudarytų 3–7 proc. Voluinėje įregistruota maždaug šimtas įvairių lizingo kompanijų atstovybių ir filialų, tačiau atvirai dirba tik viena.

Susidomėjimas jaunaisiais ūkininkais

Per susitikimą Voluinės srities administ­racijoje vietos ūkininkai ir žemės savininkai pasidalijo įspūdžiais iš savo kelionės į Lietuvą. Pasak ukrainiečių, bendradarbiavimo rezultatai yra apčiuopiami, todėl reikėtų toliau palaikyti ryšius. Pagrindiniai ukrainiečius dominantys klausimai – investicinės programos, kooperacija, alternatyvi žemės ūkiui veikla, kaimo turizmas, studentų mainai.

Ypatingo dėmesio sulaukė Jaunųjų ūkininkių ratelių sąjungos veikla. Ukrainoje kol kas nėra jaunojo ūkininko sąvokos. Išskiriami tik naujai kuriami ūkiai. Ukrainiečiai žada rengti projektus, siekdami įtvirtinti jaunojo ūkininko statusą, todėl norėtų palaikyti artimesnius ryšius su Lietuvos organizacija, vienijančia jaunuosius ūkininkus.

Nedideli atlyginimai ir darbuotojų stoka

Ekonominiai santykiai Ukrainos kaime grindžiami turto ir žemės nuosavybe. Buvusių ūkių turtas daug kur perėjo į privačias rankas. Vieni ūkiai žlugo, kitur sėkmingai ūkininkaujama. Pavyzdžiui, Lucko rajono Korševo kaime po reformos vietoje kolūkio susikūrė: 100 gyventojų ūkių (valdo po 3–20 ha), kooperatyvas (priklauso 100 šeimų), 14 ūkininkų ūkių. Nė vienas jų nežlugo, visi sėkmingai ūkininkauja. Galbūt todėl, kad buvo užtikrinta turto apsauga, neleista jo vogti, plėšti.

Volodimiro rajone lietuviai aplankė sutuoktiniams – ukrainietei ir olandui – priklausantį kiaulininkystės ūkį. Ūkis dirba apie 150 ha žemės, tad pašarais apsirūpinama. Voluinės sritis domina užsienio investuotojus, aktyviausiai investuoja Lenkijos, Švedijos, Šveicarijos, Slovakijos verslininkai.

Turijsko rajono ūkis „Amila“ įkurtas prieš aštuonerius metus. Ūkyje verčiamasi gyvulininkyste: laikomos karvės, auginamos kiaulės, avys; gyvuliai nacionalinių veislių. Arklidėse – daugiau kaip 20 ark­lių, kurie naudojami pašarams, mėšlui vežti. Ūkio savininkas Volodimiras Mikitiukas planuoja plėtoti jodinėjimą žirgais. Ūkyje eksperimentuojama kryžminant vietinės veislės kiaules su šernais.

Ūkis turi mėsos perdirbimo įmonę, kepyklą, restoraną, pačių suremontuotus kultūros namus, kuriuose ir priėmė Lietuvos žemės ūkio rūmų delegaciją. Didelis dėmesys skiriamas ir kaimo infrastruktūrai gerinti – keliams, gatvių apšvietimui ir kt. Didesnių plėtros planų, pasak ūkio šeimininkų, kol kas nekuriama. Keisti krypties taip pat neketinama. O viena iš tolimesnių ūkio perspektyvų – biokuro gamyba.

Vidutinis samdomo ūkio darbuotojo atlyginimas šiame ūkyje – 600 grivinų (apie 330 Lt). Pasiteiravus apie galimybę vykti dirbti į Lietuvą, ukrainiečiai mano, kad norinčių tikrai atsirastų, nes darbo šalyje trūksta, daugelio atlyginimai maži. Kita vertus, kaimuose daugėja senyvo amžiaus žmonių, nes jaunimas išvyko uždarbiauti svetur. Pavyzdžiui, Rožiščensko rajone prieš 4 metus buvo 30 žemės ūkio įmonių, šiandien jų tik apie 10, bet ir joms trūksta darbuotojų – ūkiai nepajėgūs mokėti pageidaujamų atlyginimų.

Žemės ūkio rūmai ieško būdų pritraukti į žemės ūkį darbo jėgą iš trečiųjų šalių, tačiau yra daug biurokratinių trukdžių. Žemės ūkio rūmų pirmininkas B. Markauskas siūlo tartis su Ukrainos, Baltarusijos žemdirbių organizacijomis, kad šios imtųsi trūkstamų specialybių darbuotojų paieškos ir komandiruotų juos į Lietuvą.

Ukrainoje žemės ūkio plėtrai daug galimybių, žemės nepaprastai derlingos, tačiau dėl politinių peripetijų palankios sąlygos plėtrai nesudaromos. O įspūdis, aplankius ūkius, – lyg būtume atsidūrę mažiausia prieš dešimtmetį Lietuvoje. Ukraina tiesiasi sunkiai ir lėtai.

***

KOMENTARAS
Jurijus Melnikas, Ukrainos agrarinės politikos ministras

Ukrainoje puikios klimatinės ir gamtinės sąlygos žemės ūkio veiklai. Didžiuliuose derlingų lygumų ir stepių plotuose galima auginti įvairias žemės ūkio kultūras. Deja, šis potencialas iki šiol neišnaudojamas, atsakomybę dėl to tenka prisiimti valstybei. Radikalioms permainoms buvo priešinamasi, žemės ūkio reformos strigo, šalį krėtė hiperinfliacija. Procesą stabdė ir tinkamos įstatyminės bazės nebuvimas. Tik nuo 2000 metų santykiai žemės ūkyje ėmė keistis iš esmės. Šiuo metu privačiam sektoriui priklauso 24 mln. ha žemės.

Per pastaruosius 2–3 metus situacija Ukrainos žemės ūkyje ir kaime smarkiai pasikeitė. Tačiau tolesnei plėtrai reikia milžiniškų lėšų. Prioritetinis žemės ūkio sektoriaus klausimas – naujų investicinių modelių kūrimas, žemės ūkio technikos atnaujinimas, naujų technologijų diegimas. Tik įgyvendinus šias priemones, šalies potencialas galėtų būti išnaudotas, padidėtų gyvulininkystės ir augalininkystės produkcijos pasiūla, šalis taptų labai rimta žaidėja žemės ūkio ir bioenergetikos srityje. Tai ypač svarbu atsižvelgiant į būsimą šalies narystę pasaulio prekybos organizacijoje ir naujus iššūkius.

Ukrainos finansinės galimybės žemės ūkio skatinimo srityje labai ribotos. Šalies ūkininkai 2006 m. sulaukė 990 mln. eurų subsidijų, o valstybės parama tesiekė 418 mln. eurų. Tai didelis neatitikimas. Todėl kapitalo investicijos yra prioritetinė žemės ūkio plėtros ir modernizavimo sąlyga.

Žemės ūkio gamyba Ukrainoje verčiasi individualūs gamintojai (jų – dauguma), klasikiniai ūkininkų ūkiai, kurių yra apie 44 tūkst. Šalyje yra ir labai stambių gamintojų, dirbančių nuo 1 000 iki 150 000 ha žemės. Gamintojai vienijasi į asociacijas, sąjungas, kitas žemdirbių savivaldos organizacijas, kurios atstovauja jų interesams. Jų nuomonė labai svarbi svarstant opius agrarinio sektoriaus klausimus.

***
Voluinės sritis yra Ukrainos šiaurės vakaruose: šiaurėje ribojasi su Baltarusija, rytuose ir pietuose – su Rovno ir Lvovo sritimis, vakaruose – su Lenkija. Teritorija – 20,1 tūkst. km2 (3,3 proc. šalies teritorijos). Gyvena 1 mln. 38 tūkst. gyventojų (2007 m.). Administracinis centras Luckas (206,5 tūkst. gyventojų) nuo šalies sostinės nutolęs beveik per 400 km. Dauguma Voluinės gyventojų ukrainiečiai (95 proc.), gyvena rusų (4 proc.), lenkų, žydų. Trečdalį teritorijos užima miškai ir pelkės. Žemės ūkio naudmenos sudaro apie 600 tūkst. ha.